Mirštančio ligonio
slauga
Liudijimas apie dvasinę ligonių
slaugą
Daiva KAROSAITĖ
Beveik dešimt metų dirbu medike,
bendrosios praktikos slaugytoja. Reanimacijos skyriuje Alytaus ligoninėje
pirmą kartą realiai susidūriau su trapia žmogaus būtimi, su mirtimi.
Tuomet į viską žvelgiau savo žmogišku žvilgsniu, Dievo buvo tame
maža, nes asmeniškai nebuvau Jo pažinusi. Tą dvasinį darbą tuomet
Alytaus ligoninėje dirbo gydytoja Birutė Žemaitytė.
Prabėgus keleriems metams, Viešpats
pašaukė mane dirbti ne tik medicininį darbą prižiūrint žmogaus kūną,
bet ir rūpintis jo dvasine gerove Kauno miesto slaugos ligoninėje.
Aš labai dėkinga Jam už tą malonę pažinti visą žmogų.
Rūpintis ligoniu su meile tai
atlikti dieviškąją misiją. Tai neretai reikalauja didžiulio pasiaukojimo.
Kasdien susiduriant su kančia, prie jos priprantama, pristinga jėgų
kiekvienam, ypač reikliam ir irzliam ligoniui, rodyti meilę, dėmesį.
Vien žmogiškomis jėgomis vargu ar įmanoma ilgai taip ištverti. Čia
verta prisiminti Motiną Teresę, kuri sakė, kad jeigu tarnaudami
vargšams, ligoniams, pasitelksime tik savo jėgas, užduoties neįveiksime.
Tačiau su Kristumi galime padaryti viską.
Kaip nurodo I.Poniškaitienė knygoje
Geriatrija, paliatyvi slauga tai bendroji slauga, pritaikyta
nepagydomų ligonių reikmėms, padedanti aktyviai spręsti fizines,
psichologines, dvasines ir tarpusavio santykių problemas. Paliatyvi
slauga atsižvelgia į skausmą ir kitus simptomus, ji palengvina ligoniams
kančias, padeda artimiesiems, kai žmogus serga, ar gedėjimo laiku.
Slaugant ligonį namuose, į pagalbą ateina slaugos namuose tarnybos.
Ir ligoninėje, ir ligonio namuose dirba daugiaprofilės komandos:
jose yra bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų,
kapelionų, kineziterapeutų, savanorių. Ligonis pasirenka, kur praleisti
paskutiniąsias gyvenimo dienas namuose ar ligoninėje.
Žodis hospice pirmą kartą buvo
pavartotas IV amžiuje, kai krikščionys priimdavo susirgusius ir
nelaimės ištiktus keliautojus. Šis žodis reiškia viešbutį (dažniausiai
vienuolyno) arba senelių bei invalidų prieglaudą. Žana Garnjė 1842
metais įsteigė slaugos ligoninę Prancūzijos mieste Lione. Šiuolaikinių
slaugos ligoninių steigimo pradžia laikomi 1967 metai, kai Siseli
Sounders įkūrė Londone Šv. Kristofo ligoninę.
Slaugant svarbus uždavinys tenka
kapelionui, kuris ganytojiškai globoja mirštančiuosius. Mirties
akivaizdoje labiau nei bet kada reikia švęsti ir aukštinti gyvybę.
Ji privalo būti gerbiama, saugojama ir puoselėjama net tada, kai
žmogus išgyvena jos natūralią baigtį. Visais šiais atvejais ligonis
laukia išklausymo, supratimo, dialogo, užuojautos bei pagalbos,
kai dėl ligos bei kančių sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas
gyvenimu, bet ir pats tikėjimas Dievu bei Jo tėviška meile.
Dažnai ligas, beje, kaip ir kiekvieną
patirtį, Dievas panaudoja ligonio dvasiniam augimui, atsivertimui.
Svarbu, kad slaugant šalia būtų žmogus, kuris klausytų kito ne tik
protu, bet ir širdimi. Toks žmogus turėtų patvirtinti šio dieviškojo
gailestingumo kvietimo tikrovę, padėti sergančiajam atpažinti šį
augimo procesą, jį suvokti ir ugdyti.
Sutinku daug ligonių, kurie yra
apleidę savo gyvenimą su Viešpačiu. Jiems reikia prisiminti seniai
priimtus Krikšto, Atgailos, Eucharistijos, Ligonių patepimo sakramentus.
Todėl tokiam žmogui sakau kerigminę žinią, kurią išsamiai studijavau
Katechetų mokykloje. Kerigminė žinia tai paskelbimas žmogui, nieko
negirdėjusiam apie Jėzų Kristų, kad Jis yra Išgelbėtojas. Pirmiausia
prisimename, kuriuos sakramentus ligonis yra priėmęs; labai retas
kuris yra nekrikštytas, tuomet jam sakau:
1. Dievas yra tave sukūręs ir tave
labai myli.
2. Mes visi esame nusidėję ir stokojame
Dievo garbės.
3. Man ir tau reikalingas Jėzaus,
kaip Dievo ir žmogaus, išgelbėjimas iš nuodėmių asmeniškai. Ir paprastai,
jeigu ligonis yra atviras šioms trims kerigmos dalims, jis atsiverčia.
4. Atsivertimas ir tikėjimas. Tai
dažnai nutinka po daugelio metų ir į tai dažnai atveda liga. Dievas
nepaprastai nori padėti tam kenčiančiam žmogui, duoti jam bičiulių,
kurie jam visapusiškai padėtų. Viešpats naudoja tuos žmones kaip
įrankius, kad padėtų kenčiančiam žmogui įsileisti į savo gyvenimą
Dievo žodį, kuris pamažu taptų Kūnu sergančiojo gyvenime. Toliau
kalbama apie Šventąją Dvasią, prisimenamas Sutvirtinimo sakramentas.
Dažnai maldoje prie ligonio lovos šaukiamės Jos pagalbos, jeigu
ligonis sutinka, kalbama nusidėjėlio malda: aš išpažįstu, kad esu
nusidėjėlis, prisipažįstu, kad Jėzus yra Išgelbėjimas iš nuodėmės,
priimu Jėzaus atneštąjį išgelbėjimą.
5. Šventosios Dvasios priėmimas.
6. Žmogus vėl po daugelio metų
jungiasi į Bažnyčią jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo
ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42).
* * *
Noriu papasakoti apie vieno mūsų
brolio, ligonio Algimanto grįžimą pas Tėvą. Sėdėjęs kalėjime už
žmogžudystę, dėl ligos išleistas iš jo pirma laiko ir atvežtas į
mūsų ligoninę baisiai apleistas, buvo vienas sunkiausių pacientų.
Toksikomanas, piktas ant viso pasaulio, nes augo pamestas mamos,
šis žmogus draskėsi, nieko artyn savęs neprisileisdamas. Reikėjo
nemažai laiko, kol jis pajuto, kad visi čia jam nori gero, pasirengę
palengvinti jo kančias. Ir pamažu Algimantas atitoko rimo, šviesėjo
Susipažinome gerdami arbatą. Kalbėdavomės
apie daug ką. Aš, ilgėjant mūsų draugystės laikui, vis labiau įgydavau
jo pasitikėjimą, vis daugiau kalbėdavau apie mylintį mus ir jį Tėvą.
Jis prisimindavo savo vaikystę, kada gyveno šalia bažnyčios ir patarnaudavo
per šv. Mišias. Vieną kartą aš jį apšlaksčiau švęstu vandeniu, jis
tada man pasakė, kad nuneščiau tą vandenį į laboratoriją ištirti.
Aš jam buvau paaiškinusi, koks tai vanduo.
Jis prisimindavo senus laikus,
koks buvo donžuanas, ir tuomet pralinksmėdavo, nes tai buvo gyvenimo
dalis.
Buvo dar vienas jo dabar jau miręs
draugas Algirdas, jie buvo susipažinę kalėjime. Aš jiems nupirkdavau
saldainių, mes susėsdavome, bendraudavome. Atsinešdavau Šventąjį
Raštą ir kartais mums pavykdavo pakalbėti apie Viešpatį. Nors Algimantas
sakydavo: Parišam šitą pokalbį, bet Algirdas jau buvo atsivertęs,
tai tylėdavo ir šypsodavosi.
Algimantas dažnai pyko ant viso
gyvenimo. Juk jis dar buvo apie 45 metų vyras, o jo kančia buvo
labai sunki ir ne kiekvienam pakeliama. Jo kūnas vis labiau išopėjo
nuo žaizdų, jis nevaikščiojo. Kai kartais jam pagerėdavo, tada būdavo
linksmas, atsirasdavo viltis vėl gyventi. Kartą, po žaizdų perrišimo
žiūrėdama į jo nykstantį kūną, aš pasakiau, kad jo kojos panašios
į Kristaus.
Kitą kartą, nors ir bijodama, atsinešiau
vieną paveiksliuką. Ir paklausiau, gal palatoje ką nors palikti.
Jis pagalvojęs paprašė palikti tą paveiksliuką, o ten buvo Nukryžiuotasis
su erškėčių vainiku. Po to jis sakydavo: Aš su Juo pasikalbu.
Ir tas jo ištartas su Juo buvo toks gyvas jo gyvenime, toks tikras.
Jaučiau, kad kalbasi kaip vyras su vyru, nors tai gal ir ne pats
teisingiausias kelias.
Algimanto būklė blogėjo, žaizdos
didėjo, nepaisant visų mūsų, jį slaugančiųjų, pastangų. Kai jam
pagerėdavo, aš pasakodavau jam apie amžinąjį gyvenimą, apie savo
sugrįžimą pas Tėvą. Jis klausėsi, nors buvo tarp mūsų ir barnių.
Mane kai kada net pamokydavo, ypač kaip bendrauti su savo mama.
O aš jį mokydavau, kaip jam bendrauti su savo mama, nes jis negalėjo
jai atleisti. Atleido tik prieš pat savo mirtį. Sakė su ilgesiu
akyse ir šypsena: Mama, pabūk, neišeik.
Pagaliau pradėjome rengtis išpažinčiai.
Algimantas labai bijojo, aš jam kalbėjau apie begalinę Dievo meilę.
O jis sakė: Vaikeli, kiek aš nuodėmių padaręs. Ir pagaliau jis
pasiryžo. Atėjo klebonas, ir prasidėjo jo grįžimas pas laukiantį
Tėvą. Aš už durų meldžiausi. Jis gavo atleidimą, priėmė Komuniją,
gavo visuotinius atlaidus. Kai kunigas išėjo, Algimantas buvo visai
be jėgų. Netrukus po išpažinties atėjo jo mama, nes buvo jos gimimo
diena, jį pabučiavo ir apsipylė ašaromis, paliko vaišes ir išėjo
verkdama.
Jis buvo tvirtesnis, bet kitą dieną
pasakė, kad jam dar plaukia nuodėmės ir vėl reikia išpažinties.
Ir vėl šaukėme kleboną. Jis pasidarė bejėgis kaip kūdikis ir mirė
Viešpatyje. Mūsų socialinė darbuotoja Nerija sakė: Jo išėjimas
buvo gražus, mirė susitaikęs su Dievu.
Ieškodami atsakymo, kodėl žmogų
užklumpa kančia, turime pažvelgti į Dieviškosios Meilės apreiškimą.
Jo misija skirta pakirsti blogio šaknis, dėl kurių blogis atėjo
į žmonijos istoriją, taip pat nugalėti nuodėmę ir mirtį. Tai yra
dvi esminės amžinojo gyvenimo ir žmogaus galutinės laimės su Dievu
sąlygos; tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra
visiškai sunaikinta. Kristus ėjo į savo kančią, suprasdamas jos
išganingąją galią. Jis ėjo paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia vienydamasis
su Juo meilėje, kuria mylėjo žmogų ir pasaulį. Savo kančia Jis parodė,
kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą
(Jn 3, 16).
© 2003"XXI amžius"
|