|
Priklausomybė lydės visą gyvenimą
Vasario 9 dieną Kauno I dekanato kunigai, vadovaujami
dekano kun. Vytauto Grigaravičiaus, kasmėnesinį susirinkimą surengė
Nemunaičio parapijoje (Alytaus r.), kun.Valerijaus Rudzinsko įkurtoje
ir vadovaujamoje Pilnų namų bendruomenėje.
Tai vienintelė katalikiška bendruomenė, padedanti
sergantiems narkomanija ir alkoholizmu žmonėms pakilti. Susirinkime
aptarti kai kurie nerimą keliantys reiškiniai pasaulyje ir Lietuvoje.
Su jais Kauno kunigus supažindino Nemunaičio klebonas kun.V.Rudzinskas.
Atvykusiems Kauno kunigams buvo papasakota apie
bendruomenės gyvenimą ir vykdomą alkoholinę bei narkotinę priklausomybę
turinčių žmonių reabilitaciją. Ši bendruomenė buvo įkurta prieš
septynerius metus ir kasmet suteikia pagalbą daugiau kaip šimtui
priklausomybę turinčių jaunuolių ir vyrų. Dažnas iš jų yra užsikrėtęs
pavojinga kepenų liga hepatitu, kai kurie iš jų serga AIDS, nemažai
iš jų praeityje dėl savo priklausomybės turėjo reikalų ir su teisėsauga.
Bendruomenė gyvena pagal tam tikrą dienotvarkę
(regulą), kuri padeda atgauti dvasinę, psichologinę ir fizinę pusiausvyrą.
Laiko skiriama darbui, maldai, savišvietai ir kūrybai. Kasdien bendruomenės
nariai meldžiasi pagal Valandų liturgiją, dalyvauja šv. Mišiose,
kontempliuoja, kas savaitę atlieka išpažintį, realiai išgyvendami,
jog Dievas suteikia palūžusiam žmogui jėgų pakilti, pakeisti gyvenimą
ir atstatyti žmogišką orumą. Bendruomenėje gyvena nuo 15 iki 30
žmonių iš skirtingų Lietuvos vietų. Jie privalo priimti bendruomenės
taisykles ir atsisakyti bet kokios galimybės svaigintis, nes antraip
iš karto šalinami iš bendruomenės, kuri dažniausiai lieka paskutinis
šansas išsigelbėti.
Bendruomenė išsilaiko iš Dievo Apvaizdos geradarių
paramos ir savo rankų darbo, nes nuolatinio finansavimo neturi.
Klebonas yra pasirengęs visas 24 valandas būti ir visą laiką yra
su savo bendruomene. Jo nelengvoje misijoje padeda socialinis darbuotojas,
keletas klierikų. Klebonas teigė, kad besirengiantys kunigystei
klierikai turėtų susipažinti, tiesiogiai įgyti patirties gelbstint
ir kartu gyvenant panašaus pobūdžio bendruomenėse.
Pasaulyje narkotines medžiagas vartoja apie 200
milijonų žmonių. Narkotikų pramonė sudaro aštuonis procentus visos
pasaulinės prekybos. Trys milijonai narkomanų per dieną suvartoja
apie keturias tonas įvairių narkotikų. Vokietijoje vienas narkomanas
per mėnesį narkotikams vidutiniškai išleidžia apie 120 eurų, tuo
tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 300 dolerių. Ši priklausomybė
vis labiau plinta Vakarų šalyse tarp jaunimo. Europoje vidutinis
narkomanų amžius yra apie 27 metus, Lietuvoje jis daug mažesnis.
Žinomi atvejai, kai net septynmečiai vaikai leidžiasi intraveninius
narkotikus. Be to, vartojančių narkotikus moterų kūdikiai jau gimsta
su priklausomybe ir jie taip pat yra gydomi nuo jos. Be abejo, narkotikai
sutrikdo normalų vaisiaus vystymąsi, sergančios hepatitu moterys
juo apkrečia ir vaisių, todėl būna daug apsigimimų.
Šiuo metu Lietuvoje oficialiai užregistruota yra
apie penkis tūkstančius narkotikus vartojančių asmenų. Tačiau tiek
jų, neoficialiais duomenimis, yra vien tik Klaipėdoje. Kiek tad
jų realiai galėtų būti visoje Lietuvoje? Kiekvienas narkomanas per
metus į narkomaniją įtraukia vidutiniškai nuo septynių iki vienuolikos
asmenų, nes, siekdamas užsidirbti narkotikams, pats juos pardavinėja
kitiems, įtraukdamas ir nevartojančius asmenis. Oficialiai skelbiama,
kad vienokia ar kitokia priklausomybės liga Lietuvoje serga maždaug
70 tūkst. žmonių. Ko gero, tas skaičius realiai yra dar didesnis.
Narkotines medžiagos gali būti įvairiai vartojamos:
vienos jų yra uostomos, rūkomos, kitos valgomos, trečios leidžiamos
į veną. Lietuvoje labiau paplitę yra intraveniniai narkotikai
švirkštu į veną suleidžiama tam tikra dozė narkotinių medžiagų.
Toks narkotinių medžiagų įsisavinimas pažeidžia vartojančiųjų venas
rankose ir kojose, prasideda infekcijos ir kartais net tenka amputuoti
galūnes. Naudojantis tais pačiais švirkštais, plinta įvairios užkrečiamos
ligos, iš kurių pavojingiausios yra AIDS ir hepatitas. 80 proc.
ŽIV užsikrėtimo atvejų pasaulyje įvyksta intraveniniu būdu. Lietuvoje
šiuo metu užregistruoti 845 ŽIV nešiotojai. Pasak kun.V.Rudzinsko,
jam pasitaikė atvejis, kai vienas Alytaus narkomanas, iki sužinojo
sergąs AIDS, dalijosi švirkštais su daugeliu savo bendrų ir, aišku,
yra apkrėtęs ne vieną iš jų. Tikrasis ŽIV nešiotojų skaičius yra
daug didesnis nei užregistruota.
Pasak kun.V.Rudzinsko, per dieną narkomanui reikia
apie šimtą litų, kad galėtų įsigyti keletą dozių. Tų pinigų išleidžiama
ir daugiau. Vienas narkomanas jam prisipažinęs, jog per mėnesį yra
išleidęs net 15 tūkst. litų. Kai išnaudojami visi turimi resursai,
narkomanas pradeda vogti ir kitaip nesąžiningai bei nelegaliai prasimanyti
pinigų. Taip patenkama į teisėsaugos rankas.
Kai žmogus yra ekstremalioje situacijoje, jo protas
ir kūnas mobilizuojasi, ir padaromi kartais įprastai neįmanomi dalykai,
pvz., piktam šuniui vejantis galėtum ir dviejų metrų tvorą įveikti.
Narkomanui ekstremali yra kiekviena diena, nes, nepavartojęs narkotinių
medžiagų, jis labai kenčia, todėl jis visada yra stipriai motyvuotas
ir išsiugdo sugebėjimą vienaip ar kitaip prasimanyti lėšų, pradedant
rankų miklumu su viela iškrapštyti iš bažnyčios aukų dėžutės pinigus
arba spūstyje supjaustyti moterų rankines, baigiant psichologine
manipuliacija, kai žmogus, patikėjęs jų pučiama į akis migla, savanoriškai
duoda pinigų.
Pasaulio mastu apskaičiuota, kad iš šimto narkomanų
išgyvena tik vienas. Net ir po reabilitacijos kurso galima vėl atkristi.
Būna, kad kai kurie priklausomybe sergantys asmenys turėjo po keliolika
reabilitacijų. Taigi ir alkoholizmas, ir narkomanija yra jau nebepagydoma
liga, kurią įmanoma tik sustabdyti, o iki galo ji neišgydoma.
Nuo pirmos tabletės ar švirkšto iki mirties, jei
nesiimama priemonių sustabdyti vartojimą ir gydytis, vidutiniškai
tereikia ketverių metų, priklausomai nuo naudojamų narkotinių medžiagų.
Per metus Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 300 žmonių. Tarp jų
daug nesulaukusių 30-ies ar 20-ies metų. Sunaikinamas ne tik kūnas,
bet ir žmogaus asmenybė. Žmogus visomis prasmėmis degraduoja.
Kyla klausimas, ar yra prasmė padėti šiems žmonėms,
kai jų situacija iš pažiūros yra tokia beviltiška, tarsi turėtų
bilietą į vieną pusę? Visais atžvilgiais tikslinga ir naudinga visuomenei,
valstybei, jos biudžetui, patiems priklausomybę turintiems asmenims!
Asocialus elgesys, nusikaltimai, nenaudingumas, ligų plitimas, naujų
žmonių įtraukimas ir t.t. yra daug nuostolingesnis dalykas nei reabilitacija
ir prevencija. Pavyzdžiui, vieno AIDS sergančio žmogaus gydymas
iki mirties valstybei kainuoja apie vieną milijoną litų. Krikščionišku
požiūriu yra svarbu padėti atstatyti žmogaus orumą ir prisidėti
prie jo išganymo, nes narkotikai ir alkoholis negailestingai atima
šitai iš daugelio ta liga sergančiųjų.
Narkomanija ir alkoholizmas nepataisomai pakeičia
vartojančiojo psichiką ir organizmą. Emocinis nestabilumas, noras
vartoti, haliucinacijos, stipresni ar silpnesni šizofrenijos ir
paranojos reiškiniai ir kita lydi tolesnį vartojusiojo gyvenimą.
Yra nuolatinė galimybė atkristi, pasitaikančios nedėkingos aplinkybės
ir asmenys gali viską sugriauti, todėl reikalinga nuolatinė kvalifikuota
parama iš pašalės.
Kunigų susitikimo su kun.Valerijumi metu iškilo
prevencijos temos. Didelį nerimą kelia nedėkinga situacija tarp
jaunimo, į kurią labai vangiai reaguoja visuomenė, šeimos ir švietimo
institucijos. Visuotinai žinoma, jog jaunimo klubuose, diskotekose,
gimtadieniuose, kai tėvai paprašomi palikti paauglius vienus, ir
kituose susibūrimuose vartojamos narkotinės medžiagos. Pusė ir daugiau
besilinksminančių tokiuose susirinkimuose jaunuolių vartoja įvairius
narkotikus, alkoholį, leidžiasi į intymų ir nederamą bendravimą.
Nemaža dalis vienuolikos trylikos metų paauglių jau būna pirmą
kartą išbandę lengvus narkotikus. Patirtis rodo, jog didesnei daliai
paauglių priklausomybė atsiranda pirmą kartą išbandžius narkotikus.
Mergaičių ir merginų procentas šiuo atveju yra didesnis nei vaikinų.
Priežastys atsirasti narkomanijai yra jaunimo
paikumas, išlepimas, noras išbandyti naujus pojūčius ir palankios
aplinkybės šitai įgyvendinti. Anksčiau į narkomaniją papuldavo daugiau
asocialių šeimų, nepilnos šeimos vaikai ir kiti, turintys įvairių
traumų, psichologinių bendravimo ir prisitaikymo problemų, tai šiais
laikais jie nėra pagrindinė grupė. Tarp tokių yra ir nemažai pasiturinčių
bei inteligentų šeimų vaikų, kurie pradeda vartoti iš valios silpnumo,
nebrandumo, nesant tėvų kontrolės bei dėmesio, papuolę į blogų draugų
įtaką.
Narkomanija pakankamai išplitusi ir kalėjimuose
bei kariuomenėje. Europos Sąjungos kalėjimuose 80 proc. kalinių
pradeda juos vartoti. Ne kitaip yra ir Lietuvos kalėjimuose. Kaip
narkotinės medžiagos patenka į griežtai saugomus kalėjimus, yra
vienas sunkiai suvokiamų dalykų. Nesenas įvykis, kai buvo atskleisti
ŽIV paplitimo kalėjime mastai, leidžia daryti tam tikras išvadas.
Paklaustas, kaip elgtis su priklausomybės liga
sergančiais asmenimis, kunigas V.Rudzinskas pateikė keletą taisyklių:
niekada neremti jų pinigais ir daiktais, nes tai būtų tiesioginis
prisidėjimas prie narkotinių medžiagų vartojimo, geriau duoti maisto,
nes vartodami mažiausiai rūpinasi valgiu, todėl būna išsekę; neįsileisti
jų į namus, nes garantuotai ką nors nugvelbs; būti kritiškiems ir
nepakliūti į jų naudojamas manipuliacijų pinkles, t.y. atsispirti
jų melui ir vaidybai; šeimos, kurios turi tokį narį, turėtų reikalauti
iš savo sergančio artimo pradėti gydytis, ir, jei atsisakytų ir
kenktų namams, vestų visus iš proto, nebepriimti jo į namus, kol
nepriims namiškių sąlygų. Dažniausiai sergantysis nesusivokia, kad
jam yra blogai, kol nepasiekia dugno, t.y. kol neįsitikina, kad
jam reikia arba gydytis, arba lieka kapo duobė nėra kito pasirinkimo.
Todėl reikia leisti jiems prisiimti atsakomybę, kad ir kaip tai
būtų sunku; ssergančiojo artimieji turėtų patys pradėti lankyti
kursus ir susipažinti, kaip padėti jam sveikti ir kaip su juo elgtis.
Dar daug įvairių klausimų aptarė kunigai, tačiau,
ribojant laiką, teko pokalbius pakeisti į trumpą pasivaikščiojimą
po kaimą. Buvo susipažinta su bendruomenės gyvenimo sąlygomis. Vėliau
įvyko susitikimas su bendruomenės nariais, kurie nuoširdžiai papasakojo
apie savo gyvenimo kelią bei atsakė į gausius kunigų klausimus.
Bendruomenės narys Raimondas pasakė labai svarbią tiesą, kurią patyrė
savo gyvenimu, jog be dvasinių vertybių reabilitacija yra neefektyvi:
kai žmogus pasitiki savimi labiau nei Dievu, jis lieka labai nepatvarus
ir nepastovus bei gali greitai palūžti.
Vėliau kunigai drauge su bendruomene papietavo,
padėkojo ir palinkėjo kun.Valerijui ir jo įkurtai bendruomenei Dievo
palaimos. Ši pažintis ir patirtis labai pasitarnaus Kauno I dekanato
kunigams, dažnai susiduriantiems su vis dažnėjančiais narkomanijos
atvejais.
Kunigų delegacija, vadovaujama dekano kun.V.Grigaravičiaus,
išvyko į Kauną, kelionėje sukalbėję už bendruomenę rožinio maldą.
Pakeliui buvo apsilankyta žemės ūkio bendrovėje Nematekas, kur
kunigus šiltai pasitiko ir apie bendrovę papasakojo jos vadovai.
Kun. Oskaras VOLSKIS,
Kauno I dekanato atstovas spaudai
© 2004 "XXI amžius"
|
