Darniai šeimai įsipareigojusios valstybės politikos metmenys

Irena DEGUTIENĖ

Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų
demokratų frakcijos pirmininkė

Mūsų visuomenė serga. Tai liudija besiplečiantis skurdas, neviltis, tarpusavio pasitikėjimo stoka bei visuomenės gyvenime vyraujantis chaosas. Auga nusikalstamumas, taip pat tokios piktžaizdės kaip narkomanija ar alkoholizmas. Įvairūs sociologiniai tyrimai liudija, jog esame nepasitikėjimo varginama tauta. Nepasitikime ateitimi, nepasitikime savo valstybe, demokratinių institucijų sugebėjimu spręsti realias problemas, nepasitikime vieni kitais. Pastaruoju metu, be kita ko, garsiai kalbama, jog net ir pati mūsų visuomenė yra suskilusi į dvi ar daugiau tarpusavyje konkuruojančių grupių.

Dėl to, kad dabartinė visuomenė serga, sutaria praktiškai visos Lietuvos politinės jėgos. Tik vieni analizuoja savo klaidas ir bando iš jų mokytis, kiti dabartinių bėdų pagrindu bando susikrauti kuo didesnį politinį kapitalą. Visgi, nors sutariama dėl diagnozės, skirtingai vertinamos priežastys, sukėlusios ligą, bei siūlomi skirtingi gydymo būdai.

Tiek liberalai, tiek socialdemokratai įsitikinę, kad dabartinė krizė glaudžiai susijusi su prasta ekonomine situacija. Socialdemokratų tvirtinimu, stiprėjant ekonomikai, galima būtų didinti socialines valstybės išmokas ir šitaip padėti vargstantiems išspręsti socialines problemas. Liberalai savo ruožtu įsitikinę, kad tik nevaržoma konkurencija stiprina visuomenę, socialinė nelygybė yra normalus laisvos visuomenės bruožas, o kiekvienas individas pats renkasi tokį gyvenimo būdą, kokį pageidauja. Esu įsitikinusi, jog abiejų šių pozicijų yda ta, kad jos dabartinę situaciją vertina materialistiškai, neįvertindamos nematerialių veiksnių. Suabejoti liberalų bei socialistų požiūriais verčia jau vien tai, kad pastaruoju metu auga valstybės ekonomika, giriamasi socialinių išmokų didinimu, o socialinių problemų ne tik nemažėja, bet dar ir daugėja.

Visos mūsų visuomenės ligos yra nulemtos to, kad kol kas silpnai veikia tos visuomenės bendruomeniškos institucijos, kurios žmogui įtvirtina moralines ir pasitikėjimo vertybes. Tai pirmiausia šeimos, Bažnyčios, mokyklos, kultūros institucijų silpnumo problemos.

Nepamirškime, jog šeima yra natūrali kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinka. Kiekvienas iš mūsų yra kažkieno vaikas, beveik kiekvienas turime savo vaikų ar vaikaičių, brolių, seserų. Dar daugiau, man tikrai nepriimtina, kai apie valstybę kalbama kaip apie didelę beasmenę instituciją. Valstybė – tai didžiulė bendruomenė, šeima, kurioje visi susiję įvairiais ryšiais, kuri gali egzistuoti tik tada, kai mes padedame vieni kitiems, nešiojame vieni kitų naštas. Gerai sutvarkytoje valstybėje, kaip ir gerai sutvarkytoje šeimoje, negali būti nereikalingų asmenų, skurstančiųjų, tų, kurie nesulaukia pagalbos. Deja, mes, vaduodamiesi iš sovietinio kolektyvizmo gniaužtų, nusiritome į kitą kraštutinumą – egoistinį individualizmą bei laukinį kapitalizmą, kuriame vienas į kitą žmonės žiūri kaip į konkurentus, vilkus, kaip į grėsmę. Esu įsitikinusi, kad gerai sutvarkyta valstybė yra tokia, kurioje nenukrypstama į kraštutinumus, tačiau įvertinama ir puoselėjama bendruomeniškumo reikšmė.

Santuoka pagrįsta šeima – tai pamatinė bendruomenė, kuri visiems jos nariams suteikia tai, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendradarbiauti, papildyti vienas kitą. Tėvai bei vaikai šeimoje ir pati bendruomenė turi turėti ne tik teises, bet ir pareigas, jausti atsakomybę. Kad tai nepaprastai svarbu, rodo jau vien statistiniai duomenys. Nustatyta, kad santuokoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis paprastai yra aukštesnis už tų, kurie gyvena vieniši ar nesusisaistę formaliais ryšiais. Jau nekalbant apie tai, kad daugelis visuomenės ligų, su kuriomis šiandien susiduriame – nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nihilizmas, yra tiesiogiai susijusios su šeimos krize.

Esu įsitikinusi, kad deklaratyvus dėmesys nusikalstamumo, narkomanijos problemoms bei tariama kova su šiomis blogybėmis negali duoti apčiuopiamų rezultatų, jei kovojama su padariniais, o ne su šių blogybių, visuomenės ligų priežastimi. Įvairūs tyrimai patvirtina, jog yra tiesioginis ryšys tarp šeimyninio gyvenimo erozijos ir nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo didėjimo. Nusikaltėliai, narkomanai, viskuo nusivylę žmonės paprastai išauga ten, kur šeimos yra virtusios griuvėsiais, kur vaikai negauna tėvų dėmesio ir šilumos.

Šiandien vyrauja pavojingas skyrybų, kaip neskausmingo tarpusavio santykių krizės sprendimo, samprata, „skyrybų mentalitetas“ yra tapęs savotiška norma. Tačiau privalome įsisąmoninti, jog sugriuvusi šeima nėra vien tik dviejų sutuoktinių tarpusavio santykių krizė, tai visą visuomenę sudrebinanti problema. Akivaizdu, kad sugriuvusi šeima – tai dažniausiai prastesnės ekonominės gyvenimo sąlygos, mažesnis dėmesys vaikų auklėjimui bei išsilavinimui, nesaugumo jausmas. Aišku, niekas neneigia, kad atskirais atvejais ir vienas iš tėvų gali deramai išauginti vaiką, suteikti jam geras sklaidos galimybes. Tačiau tai padaryti sugriuvusioje šeimoje visada sunkiau nei tvirtoje. Vien jau dėl to, kad šeimos griuvėsiuose neišvengiamai trūksta laiko ir darbui, ir vaikams, dažnai labai trūksta lėšų. Jei norime tvarkos visuomenėje, visų pirma būtina siekti grąžinti tvarką į šeimų gyvenimą.

Mūsų visuomenė ne tik serga, bet ir nyksta. Kasmet miršta daugiau Lietuvos gyventojų nei gimsta. Daugiausia su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui. Mūsų tauta mažėja ir šis procesas vis spartesnis.

Gimstamumo mažėjimas taip pat sukelia rimtas socialines problemas. Jau šiandien kas penktas Lietuvos gyventojas yra vyresnis nei 60 metų. Jei Lietuvos moterys nepradės daugiau gimdyti, visuomenės senėjimas dar didės. Tai reiškia, jog vis didesnę biudžeto dalį teks skirti pensijoms, o kiekvienam darbingo amžiaus žmogui kasmet bus užkraunama vis didesnė socialinė našta.

Nepaisant įvardytų tendencijų, šeima Lietuvos žmonėms išlieka pagrindine vertybe. Tai patvirtina įvairūs Lietuvoje vykdyti sociologiniai tyrimai. Europos vertybių tyrimo duomenys liudija, kad septyni iš dešimties Lietuvos gyventojų šeimą vadina svarbiausiu dalyku gyvenime. Didžioji visuomenės dauguma taip pat neigiamai vertina dažnėjančius „gyvenimo susimetus“ atvejus, nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimą. Galima drąsiai teigti, jog visuomenės dauguma šiandien geriau nei dabartinės valdžios atstovai mato ir supranta pražūtingus šeimos erozijos padarinius.

Neretai kolegos politikai pašiepia, kad valstybė negali uždrausti žmonėms skirtis ir todėl beprasmiška valstybės lygmeniu rūpintis santuokos tęstinumu. Aišku, skyrybų buvo ir bus. Kiekvienos skyrybos turi savas priežastis ir tikrai ne politikų reikalas žmonėms nurodinėti, kaip jie turėtų tvarkyti santykius su artimiausiais žmonėmis. Tačiau turime pripažinti, kad itin didelis skyrybų išplitimas šiandien yra susijęs tiek su bendra šeimos vertės erozija, tiek su nesuvokimu visų neigiamų skyrybų padarinių. Valstybė turėtų užtikrinti, jog visiems taptų žinomi duomenys apie skyrybų ilgalaikę psichologinę bei socialinę žalą visų sugriuvusios šeimos narių ateities gyvenimui. Tokių tyrimų duomenų paskelbimas JAV bei kai kuriose Europos valstybėse privertė daugelį susimąstyti ir skyrybų, tose valstybėse sumažėjo. Taip pat turime pripažinti, kad neretai skyryboms ryžtamasi pernelyg skubotai. Čia galėtų padėti tiek privalomi kursai apie skyrybų padarinius, kuriuos turėtų išklausyti visos skirtis pasiryžusios poros, tiek labiau išplėtota psichologinės pagalbos šeimoms sistema. Dar viena svarbi priemonė – mokesčių sistemos susiejimas su gyvenimu santuokoje. Mokesčiai turėtų skatinti žmones gyventi šeimoje. Lėšos, išleistos šioms priemonėms įgyvendinti, tikrai mažesnės nei tos, kurias valstybė išleidžia bandydama gydyti skyrybų padarytas žmonių žaizdas. Svarbiausia šiuo atveju – valstybė turi aiškiai patvirtinti, jog santuoka grįsta šeima yra svarbus mūsų valstybės pamatas.

Kalbėdami apie valstybės politiką, kuri padėtų stiprinti du pamatinius sveikos visuomenės blokus – šeimą ir bendruomenę, turėtume suprasti, kad pirmiausia reikia pakeisti vyraujantį visuomenėje liberalų požiūrį, kad tai yra nesvarbu: nesvarbu šeima, nesvarbu bendruomenė, svarbu tik „aš“ ir mano malonumai; kad moralinės vertybės yra asmeninis reikalas, kad tai, kas anksčiau buvo nemoralu, dabar jau gali būti pripažinta moraliu, nes tai modernu, nes taip „visi daro“. Vyraujantis visuomenės požiūris labai priklauso ir nuo valstybės politikos: ar valstybė viską toleruoja, ar yra tam tikros visuomenės vertybės, kurias valstybė gina.

Ko šeima, kaip institucija, laukia iš valstybės, visuomenės? Visų pirma kad būtų pripažintas jos tapatumas ir kad ji būtų priimta kaip visuomenę formuojanti dalis. Nė viena visuomenė negali rizikuoti, nuolaidžiaudama dėl esminių santuokos ir šeimos klausimų. Kur šeimai pakanka savęs pačios, reikia jai leisti veikti savarankiškai ir netrukdyti. Perdėtas valstybės kišimasis būtų ne tik nepagarbus, bet ir žalingas, nes aiškiai pažeistų šeimos teises. Valstybė gali ir privalo kištis tik ten, kur pačios šeimos iš tiesų nepakanka, padėti skurstančioms šeimoms.

Dar praėjusiais metais Tėvynės sąjunga pasiūlė, kokių priemonių, remiant šeimą bei skatinant gimstamumą, privalome imtis nedelsdami. Tačiau tai tik pirmasis žingsnis, nurodantis tą, kryptį, kuria turėtų būti plėtojama veiksminga paramos šeimai politika. Valstybė privalo įsipareigoti šeimai, konkrečiais veiksmais parodydama, jog savo socialinę politiką vykdys siekdama, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių gyventų tvirtoje, santuokiniais įsipareigojimais paremtoje šeimoje, atsakingai auginančioje du ir daugiau vaikų. Atsakingas valstybės įsipareigojimas šeimai kartu reiškia ir visos socialinės politikos permąstymą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi būti pakeista į Šeimos ir darbo ministeriją, kuri taptų visos paramos šeimai politikos koordinatore. Šiuo metu tokio koordinavimo labai trūksta.

Esu įsitikinusi, kad valstybė paramos šeimai politikoje turi ne tik dalyti pašalpas, bet privalo veiksmingiau išnaudoti įvairius paramos pavidalus. Pirmiausia veiksmingiau sieti mokesčių sistemą su gyvenimu šeimoje bei vaikų auginimu. Taip pat ekonominėmis priemonėmis padėti jaunoms šeimoms įsigyti tokį būstą, kuris nekeltų nerimo dėl vaikų auginimo sąlygų. Valstybės parama turi skatinti tai, kad kiekviena šeima vaiko gimimą priimtų vien kaip didžiulį džiaugsmą, o ne kaip sunkų ekonominį išbandymą.

Valstybės įsipareigojimas šeimai neturėtų apsiriboti gyvenimo tvirtoje, santuokiniais įsipareigojimais grįstoje šeimoje bei gimstamumo skatinimo siekiniais. Valstybė taip pat privalo rūpintis, kad šeimos galėtų garantuoti vaikams saugią erdvę bei deramą išsilavinimą. Tai galima pasiekti tik tada, kai visi kartu kursime šeimas negriaunančią aplinką. Tokiai aplinkai sukurti būtina valstybiniu lygmeniu pripažinti, kad vaikų auginimas yra valstybei naudingas darbas, kuriam turi būti suteiktos visos socialinės garantijos. Turime siekti lankstesnių profesinio užimtumo pavidalų, leidžiančių abiem tėvams daugiau dėmesio skirti bendravimui šeimoje.

Valstybės švietimo politika taip pat turi stiprinti šeimą. Privalu gerbti tėvų teisę perteikti vaikams savo vertybes ir apsaugoti vaiką nuo tų pamokų, kurios pažeidžia šeimos dorovines nuostatas ir kuriose šeimos vaidmuo suprantamas tik kaip giminės pratesimas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Taip pat švietimo sistemoje turėtų būti gilinamas šeimos bei mokyklos bendradarbiavimas, tėvams suteikiama didesnė galia daryti įtaką valstybinių mokyklų bei valstybinės televizijos programoms. Svarbu apsaugoti šeimas nuo pornografijos, smurto srauto, duodant tvirtą atkirtį liberalistinei propagandai, jog esą psichiką žalojantys smurto ir pornografijos vaizdai yra būtinas laisvės sandas.

Viena vertus, į klausimą - ko šiandien turėtų siekti veiksminga paramos šeimai politika? – atsakyti nėra labai sunku. Turėtume siekti, kad tvirta šeima, nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems vertybinį pamatą bei, bendradarbiaudama su švietimo institucijomis, suteiktų kuo geresnį išsilavinimą. Kita vertus, idant įgyvendintume šį siekį, reikia iš esmės keisti dabar vyraujantį valstybės požiūrį į šeimą. Tai, ar toks pokytis įvyks, labai priklauso nuo to, kiek veiksmingai sugebės bendradarbiauti Bažnyčia, šeimos problemomis besirūpinančios visuomeninės organizacijos ir šeimos vertę suvokiantys politikai. Šiandien labai svarbu suformuoti Koaliciją už tvirtą šeimą, kuri iš esmės kartu būtų koalicija už Lietuvos ateitį.

© 2004 "XXI amžius"