|
Kas apgins vienišas motinas?
Povilas PIPINYS
Spaudoje apstu duomenų apie beveik katastrofišką
mūsų šalies demografinę situaciją, kai kasmet žmonių miršta daugiau
negu gimsta. Tą labiausiai lemia per nepriklausomybės metus smarkiai
kritęs vaikų gimstamumas. 2002 metais gimusiųjų buvo tik 30 tūkstančių.
O dar 1988 metais gimė apie 58 tūkst. vaikų taigi gimusiųjų sumažėjo
beveik du kartus. Toks gimimų sumažėjimas per trumpą laiką kiekvienai
šaliai turėtų katastrofiškų socialinių pasekmių, ypač paveiktų tautų
gyvybingumą. Nors apie tai dažnai tenka girdėti per žiniasklaidą,
tačiau ką daryti, kad mažai tautai negrėstų išnykimas, mažai diskutuojama.
Tik valdininkai mėgsta kategoriškai pasisakyti, kad valstybei kištis
į gyventojų reprodukcijos reikalus jokiu būdu nereikia, o vaikų
tegu gimsta tiek, kiek Dievo duota. Ypač priešiškai sutinkami pasiūlymai
vaikus auginančioms šeimoms skirti didesnę materialinę paramą. Net
iš Vyriausybėje esančių moterų tenka girdėti, kad vaikai - tai tik
tėvų reikalas.
Tokiomis aplinkybėmis, matyt, ir gimė įstatymo,
pagal kurį vaikus auginančios vienišos motinos turės surasti teisiškai
pripažintus vaikų tėvus, kurie turėtų jas materialiai remti ir tuo
nuimti paramos naštą nuo valstybės. Jeigu tai nebus padaryta, jos
praranda teisę į pašalpą bei kitokią materialinę paramą, kurią suteikdavo
vienišos motinos statusas. Nors šis drastiškas įstatymas įsigalioja
nuo balandžio mėnesio, tačiau jis jau kelia pagrįstą nerimą vienišoms
motinoms, kurių pastaruoju metu ženkliai pagausėjo.
Nežinau, kas sugalvojo šį įstatymą, užkertantį
kelią daugeliui moterų, nesugebėjusių sukurti tradicinės šeimos,
atlikti joms skirtą gamtos priedermę paleisti į pasaulį naują
gyvybę. Galbūt to įstatymo kūrėjas yra lankęsis Kinijoje, kurioje
jau keletą dešimtmečių veikia įstatymas, net drastiškesnis nei lietuviškas
variantas, įpareigojantis šeimas apsiriboti tik vienu palikuonimi.
Tačiau vertėtų priminti, kad Kinijoje yra per vieną milijardą ir
200 mln. gyventojų, o pasaulyje kas penktas žmogus yra kinas. io
įstatymo dėka Kinijoje buvo sumažintas gyventojų prieaugis net 200
mln., ir Kinijai labai teigiamas dalykas, nes besaikis gyventojų
daugėjimas jau pradėjo kelti labai rimtas socialines problemas,
be to, šalies teritorija labai ribota.
Bet ar mums, turintiems vos 3,5 mln. gyventojų
ir aiškiai neigiamą gyventojų prieaugį (Kinijoje, nepaisant drastiškų
priemonių prieaugiui sumažinti, jis dar ženklus ir lygus apie 0,8
proc.), reikia stengtis dar greičiau mažėti ir taip visai išnykti
nuo žemės paviršiaus, kai pasaulyje kasmetinis gyventojų prieaugis
- per 80 mln. Juk daugiau nei dešimt kartų pagal gyventojų skaičių
didesnėje už Lietuvą šalyje - Prancūzijoje, jau prieš daugelį dešimtmečių
esant nuliniam gyventojų prieaugiui, vyriausybė pradėjo teikti rimtą
materialinę paramą vaikus auginančioms šeimoms, ir to užteko, kad
gimstamumas ženkliai padidėtų. Labai aktyvią demografinę politiką
vykdo panašaus į Lietuvą dydžio šalis Norvegija, kurioje gimus kūdikiui
nesigailima išmokėti 30 tūkst. kronų (apie 15 tūkst. Lt) pašalpą.
Gyventojų prieaugiu rūpinasi ir kitos civilizuotos šalys, nors daugelyje
iš jų gyventojų tankis daug didesnis nei Lietuvoje. Todėl sakyti,
kad pamainos ugdymas yra tik šeimų reikalas, mums visai netiktų.
Suprantama, šis įstatymas taip pat yra valstybės kišimasis į šeimos
reikalus, tačiau kaip jis atsilieps demografinei situacijai Lietuvoje,
šį įstatymą priimant, matyt, mažiausiai buvo galvojama. Gal jo autorių
pagrindinis tikslas buvo sutaupyti keletą milijonų litų, kad valdininkija
galėtų gauti dar didesnius atlyginimus, dar didesnius prie jų priedus.
O ką daryti toms motinoms, kurios negalės ar dėl
kai kurių priežasčių nenorės ieškoti vaiko tėvo? Laukiančioms kūdikio
išeitis paprasčiausia abortas. O jeigu jį daryti jau per vėlu,
tai geriausiu atveju galima naujagimį palikti kur nors laiptinėje,
o blogiausiu nužudyti, neretai taip ir daroma). Taigi abortų dar
padaugėtų. O kokia išeitis toms, kurių vaikai gimė tais laikais,
kai apie tokį įstatymą dar nebuvo jokios kalbos?
Suprantama, kad vienišų motinų statusas yra sovietinių
laikų reliktas, nes tais pokario laikais, kada vyrų labai trūko,
gimstamumas buvo skatinamas ir motinoms, neturinčioms vyro, buvo
teikiama visapusiška parama. To dėka gyventojų skaičius Sąjungoje,
taip pat ir Lietuvoje, gana greitai pasiekė prieškarinį lygį. Net
buvo didžiuojamasi, kad gimstamumo rodikliai Sovietų Sąjungoje buvo
vieni didžiausių Europoje. Jau 1965 metais Lietuvoje gyventojų skaičius
pasiekė prieškarinį trijų milijonų lygį ir artėjo prie keturių milijonų.
Dabar, kai visuomenei gal svarbiau ne vaikų, o milijonierių skaičius,
matyt, ir stengiamasi, kad vaikai nebūtų kliuvinys visų piliečių
materialinės gerovės kilimui. Tačiau negalima jo taikyti anksčiau,
nei jis bus paskelbtas, nusikaltimą padariusioms moterims. Juk
kaikurios jų gimdė prieš 15 ar 10 metų. O jų vaikų tėvai gal net
neaišku kur galėtų būti ar dingę be žinios, todėl jų paieškos ar
įrodymai, kad jau nebėra tarp gyvųjų, daug kainuotų. Valstybė, manau,
dingusių tėvų paieškų nefinansuos.
Nepaisant šio įstatymo galimų neigiamų pasekmių
demografinei situacijai Lietuvoje, manau, jog visuomenė jam pritars,
nes dabar svarbiausia, kad kuo daugiau gyventojų įsigytų kotedžus,
gėdos nedarančius limuzinus, moterys padarytų karjerą, o vaikai
- tik kliuvinys. Dabar tik turtingos šalys gali sau leisti prabangą
remti vaikus auginančias šeimas. Kai kas paprieštaraus, kad gali
atsirasti darbo jėgos deficitas. Tačiau tada galima atsakyti, jog
galima pasikviesti iš Kinijos ar Indijos milijoną ar kitą kad
tik būtų darbo. Tiesa, prieš rinkimus demografine korta, taip pat
šiuo įstatymu gali pasinaudoti kai kurios patriotinėmis pasivadinusios
partijos, tačiau jas galima lengvai apšaukti populizmu.
Todėl, nematydamas prasmės kritikuoti šį vienišoms
motinoms tikrai drakonišką įstatymą, visgi siūlyčiau porą šio įstatymo
pataisų, kurių tikslas - sušvelninti galimas neigiamas pasekmes
ir suteikti jam tvirtesnį teisinį pagrindą.
Pirma, šis įstatymas negalioja atgaline data,
taigi visoms motinoms, kurių vaikas gimė iki jo priėmimo, turi būti
paliktas galiojantis vienišos motinos statusas ir su tuo susiję
visi valstybinių įstaigų įsipareigojimai jų atžvilgiu. Kitu atveju,
jei kai kurios motinos pateiks teisminį ieškinį, Konstitucinis Teismas
gali pripažinti šį įstatymą negaliojančiu.
Antra, po jo įsigaliojimo datos paskelbti devynių
mėnesių moratoriumą ir jį pradėti taikyti tik toms motinoms, kurių
vaikas gims 2005 m. sausio 1d. ir vėliau. Taigi planuodamos vaiką
moterys jau žinos, kad vienišos motinos statusas nebegalioja, todėl
negalės kelti jokių pretenzijų.
O kad įstatymas neprisidėtų prie greitesnio tautos
nykimo, reikėtų, kad visose šeimose vaikams būtų sudarytos normalios
sąlygos augti ir bręsti, vertos Europos šalies statuso. Ir tuo turėtų
pasirūpinti ne tik tėvai, bet ir visa šalies visuomenė, nes be gausios
ir sveikos pamainos tauta neturi ateities.
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|
