Ar turėsime Lietuvoje
paliatyvios slaugos sistemą?
Pokalbis su Kauno medicinos universiteto
Slaugos fakulteto dekanu profesoriumi Arvydu Šeškevičiumi
Gerbiamas profesoriau, jūs jau daugelį metų
domitės paliatyviąja slauga, esate parengęs ir studentams dėstote
paliatyvios slaugos kursą. Manau, daugelis mūsų skaitytojų žino,
ką reiškia žodis slauga, bet žodis paliatyvioji turbūt ne vienam
kelia abejonių. Gal galėtumėte trumpai pasakyti, kas tai yra paliatyvioji
slauga?
Pagal mūsų vartojamą apibrėžimą, paliatyvioji
slauga tai priežiūra ligonių, sergančių aktyvia, progresuojančia
ar toli pažengusia liga, kurių prognozuojama gyvenimo trukmė trumpa,
o pagrindinis priežiūros tikslas išvengti ir sumažinti kančias
bei pagerinti gyvenimo kokybę. Pagrindinė paliatyvios priežiūros
idėja galimybė pagerinti paciento likusio gyvenimo kokybę. Todėl
paliatyvioji pagalba siekia ne tik mažinti ir palengvinti mirštančių
ligonių skausmą, bet ir patenkinti jų fizinius, emocinius, socialinius
bei dvasinius poreikius. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į
ligonio gyvenimo prailginimą. Tuo tarpu šiandien įvairios sveikatos
problemos ir sėkmingi gydymo rezultatai nustatomi pagal gyvenimo
kokybę. Svarbus elementas paliatyvioje slaugoje yra tas, kad pagalba
teikiama ne tik ligoniui, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu
su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą. Taigi šios
sistemos filosofijoje slypi holistinis požiūris į žmogų.
Tačiau apie paliatyviąją pagalbą mes sužinojome
ir pradėjome kalbėti labai neseniai.
Paliatyvioji pagalba yra nauja medicinos sritis,
nors Vakaruose ji jau sėkmingai vystoma daugelį metų. Ši pagalba
atsirado atskirai nuo tradicinės medicinos. Pirmiausia ją teikė
rūpestingos slaugytojos. Šiuolaikinė paliatyvioji pagalba daugiau
integruota į kitas sveikatos priežiūros sritis. Ją teikia kvalifikuoti
gydytojai, slaugytojai, išmanantys mediciną, farmakologiją, onkologiją,
psichoterapiją ir turintys bendravimo įgūdžių. Jau daug metų gydymą
ir slaugą Vakaruose vykdo tik aukštos kvalifikacijos specialistai.
Juk onkologinių ar kitų sunkių ligų gydymas reikalauja didelio patyrimo
ir žinių. Taip pat paliatyvios pagalbos komandoje dirba socialiniai
darbuotojai, psichologai, muzikos ar kitokios meno srities terapeutai,
savanoriai, kunigai.
Kaip veikia paliatyvios pagalbos sistema, tiksliau,
iš kokių tarnybų ji sudaryta?
Mes remiamės Oksfordo nustatytais standartais,
pagal kuriuos paliatyvios slaugos sistemą sudaro keturios pagrindinės
tarnybos. Tai paliatyvios medicinos stacionarai iki 20 lovų, kuriuose
prižiūrimi sunkūs ligoniai iki pat mirties; paliatyvios slaugos
tarnyba į namus, kada pas sunkiai sergantį ligonį atvažiuoja kvalifikuoti
specialistai (ši tarnyba dar tiekia ir maistą į namus); taip pat
dienos klinika, kurioje atvykusiam ligoniui yra suteikiamos paliatyvios
medicinos paslaugos nuo ryto iki vakaro. Čia su ligoniu, kaip ir
kitose tarnybose, dirba užimtumo terapeutas, psichologai, gydytojai,
slaugytojai, o vakare ligonis parvažiuoja arba jį parveža artimieji
namo. Taip pat yra gedėjimo tarnyba, kurioje, mirus ligoniui, suteikiama
psichologinė pagalba jo artimiesiems. Visos šios tarnybos turi būti
prieinamos visiems ligoniams, nepaisant socialinių, rasinių, tautinių
ar religinių skirtumų. Be to, visa ši sistema privalo turėti bendruomenės
savanorių ir medicinos darbuotojų mokymo centrus, kuriuose konsultacijas
galėtų gauti ir bendrosios praktikos gydytojai.
Kaip minėjote, tokia paliatyvios pagalbos sistema
Vakaruose yra ne naujiena. O Lietuvoje tokia sistema ar veikia?
Tokios sistemos Lietuvoje nėra. Paradoksas, bet
paliatyvioji medicina Lietuvoje dar nėra pripažinta, nėra įteisintas
tokio tipo ligoninių steigimas. Yra onkologijos ligoninės, tuberkuliozės
ligoninės ir t.t., bet paliatyvios priežiūros ligoninių ar skyrių
nėra. Žinoma, yra slaugos statusą turinčių ligoninių, bet tai toli
gražu ne tas pats. Slaugos ligoninėse, kaip ir kitose, ligoniui
skiriama 41 litas ir nėra galimybių organizuoti minėtą sistemą,
steigti tarnybas su išplėsta paslaugų sistema, įdarbinti psichologus
ir kitus specialistus. Tai mes galėtume padaryti tik tuomet, kai
į ligoninių rejestro sąrašą būtų įtraukta ir paliatyvios priežiūros
ligoninių steigimas bei atitinkamas jų finansavimas.
Bet pastangos šia kryptimi yra dedamos?
Galima sakyti, kad paliatyvios pagalbos užuomazgos
kuriasi pavienių entuziastų dėka. 1995 metais buvo įkurta Paliatyvios
medicinos draugija, kuriai jau dešimt metų priklausau ir aš. Mes
rengėme standartus, bet Sveikatos apsaugos ministerija juos atmetė,
o mums nurodyta sukurti ne standartus, o reikalavimus. Prieš ketverius
metus buvo sudaryta grupė reikalavimams rengti. Šiais metais tapau
draugijos prezidentu. Dabar yra sudaryta nauja grupė ir tikimės,
kad iki gegužės mėnesio reikalavimai bus parengti, o Sveikatos apsaugos
ministerija juos patvirtins. Visoje Vakarų Europoje, tarp jų ir
kaimyninėje Lenkijoje, tokia sistema sėkmingai veikia. Atėjo laikas
pasirūpinti žmogaus orumu bei teikti visavertę pagalbą sergantiesiems
ir mums. Turime neatsilikti nuo Europos.
Kaip supratau, entuziazmo netrūksta, bet didžiausia
kliūtis yra Sveikatos apsaugos ministerija?
Nors pagrindiniai Lietuvos sveikatos apsaugos
strategijos uždaviniai yra stiprinti ir saugoti žmogaus sveikatą
nuo gimimo iki mirties, Sveikatos apsaugos ministerija, pradėjusi
sveikatos apsaugos sistemos reformą, vis dar nepakankamai dėmesio
skiria paliatyviajai pagalbai. Nepakankamas dėmesys skiriamas ir
medikų bei socialinių darbuotojų studijoms šioje srityje.
Ar pati visuomenė yra pakankamai pasirengusi
tokiam humanistiniam požiūriui į sergantįjį, į mirtį apskritai?
Didėjantis pagyvenusių žmonių skaičius ir jų sergamumas
mūsų šalyje reikalauja iš medikų plėsti ne tik paslaugas, bet ir
formuoti naują humanistinį požiūrį į sunkai sergantį ligonį, kuris
rengiasi mirti. Bet kurioje visuomenėje svarbus yra ugdymo faktorius,
be kurio nieko nepasieksi. Todėl būtina ugdyti aiškią humanistinę
sveikatos priežiūros sampratą, pagal kurią būtų siekiama visavertiško
sunkiai sergančio žmogaus poreikių patenkinimo, žmogaus, kuris iki
pat mirties būtų traktuojamas kaip jaučiantis, mąstantis ir veikiantis
individas. Holistinis požiūris į žmogų ugdo supratimą, kad ligonio
gyvenimo pabaigoje yra svarbūs ne tik biologiniai poreikiai, bet
ir psichologinės, dvasinės problemos. Juk ligoniams dažnai kyla
tokie klausimai: Ko aš iš tikrųjų norėčiau? Ką aš daryčiau per
tą laiką, kuris dar liko man gyventi? Kur aš norėčiau mirti?. Kiekvienas
mūsų esame patyrę netektį, vienaip ar kitaip susidūrę su skausmo
ir ligonio vienatvės problema, su atsakomybe už sergančio žmogaus
gydymą. Kiekvienas norėtume išeiti iš šio gyvenimo oriai, mylimų
žmonių apsuptyje, sulaukę kvalifikuotos pagalbos. Manau, kad, aktyviai
bendradarbiaujant su visuomene ir teikiant šias paslaugas, paliatyvioji
medicina sveikatos apsaugos sistemoje turėtų užimti deramą vietą.
Čia turbūt labai svarbus kvalifikuotų slaugos
specialistų ir gydytojų parengimas, kuriuos jūs KMU Slaugos fakultete
ir rengiate?
Specialistų rengimas paliatyviai medicinai yra
specifinis. Gydytojas ar slaugytojas turi turėti ne tik medicininių
žinių, bet gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats
būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs, nes beveik kiekvieną dieną
susiduriama su mirtimi. Gydytojas turi pažinti save ir nagrinėti
savo pojūtį į mirtį, taip pat turi pažinti kitų kraštų ir kultūrų
mirties suvokimą, turėti tvirtas etines nuostatas ir žinoti daug
kitų psichosocialinių aspektų, kurie yra būtini bendraujant su ligoniais
ir jų šeimos nariais. Remdamiesi užsienio universitetų patirtimi,
mes esame parengę paliatyvios slaugos programą, pagal kurią jau
daugelį metų sėkmingai mokome studentus ir Lietuvoje.
Tikiuosi, kad jie bus geri specialistai. Ačiū
už pokalbį.
Kalbėjosi Lina KLUSAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|