„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (41)

2004-iųjų balandžio 23 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Projektą „Jaunimui palankios paslaugos“ pristatančio lankstinuko komentarai

Projektas „Jaunimui palankios paslaugos“ aiškiai grįstas pasenusia praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje įvykusia seksualinės revoliucijos pasaulėžiūra, kur propaguojama „laisvo sekso“ idėja. Ši idėja skelbė, kad seksas neturi būti varžomas nei tradicijos, nei religijos, nei jokių socialinių ar teisinių nuostatų. Buvo teigiama, kad seksas yra būtina organizmo funkcija, kuri turi būti patenkinama tada, kada atsiranda tam poreikis. Seksualinio geismo patenkinimas tapo svarbiausiu akcentu, todėl homoseksualizmas ir kitos seksualinio nukrypimo formos buvo priimtos kaip visavertės ir lygiavertės seksualinės raiškos formos. Taip laisvo sekso idėja išplito tarp jaunimo – seksualiai aktyviausios socialinės grupės.

Labai greitai tokios pažiūros tapo naudingos finansiškai. Sparčiai ėmė plėtotis pornografijos industrija, susikūrė kontraceptikų ir prezervatyvų rinka. Šio verslo atstovai ėmė dar labiau propaguoti pelningą pasaulėžiūrą, turėdami labai konkrečius finansinius interesus.

Nesuvaldomai seksualizmo bangai nuvilnijus per visuomenę, „laisvo sekso“ idėją ištiko netikėti nemalonumai, daugiausia siejami su LPL (lytiniu keliu plintančios ligos). Labai greitai „laisvo sekso“ idėja peraugo į „saugaus sekso“ idėją. Taip pakitusi seksualinės revoliucijos ideologija plėtojama iki šiol. Svarbu paminėti, kad daugiausia ją propaguoja finansinių interesų turinčios organizacijos, tokios kaip IPPF (International Planned Parienthood Federation – Tarptautinės planuotos tėvystės federacija) ir įvairios prezervatyvų gamintojos bei farmacinės kompanijos, gaminančios kontraceptikus.

Pritaikydamos naujas rinkodaros formas, šios organizacijos jų produkcijos vartojimo skatinimą maskuoja kurdamos įvairius projektus ir programas. Šie projektai dažniausiai yra neva prevencinio pobūdžio, tačiau visur integruojama laisvai patenkinamo seksualinio poreikio idėja nurodant, kaip tai daryti „saugiai“ bei kad būtų išvengta natūralių sveiko sekso padarinių – nėštumo.

Nuo seksualinės revoliucijos pradžios praėjus beveik 50 metų, pasimatė destruktyvūs jos padariniai tiek žmogaus psichinei, tiek fizinei sveikatai. Naujausi medicinos tyrimai parodė kontracepcijos žalą moters organizmui, LPL prevencijos per kontraceptikų ir prezervatyvų platinimą pasirodė neefektyvios ir netgi atrasta, kad jų poveikis atvirkštinis. Visuomenei ėmus viešai kalbėti apie šiuos dalykus, pasirodė, kad ši ideologija yra smarkiai ginama galingų suinteresuotų organizacijų.

Taigi projektas „Jaunimui palankios paslaugos“ atvirai atstovauja laisvo, „saugaus“ sekso idėjoms. Tai matoma visame projekte, nes pabrėžiama informavimo apie seksualines praktikas, vadinamas „lytiniu švietimu“, svarba bei tariamas poreikis informuoti apie kontraceptines medžiagas. Tuo parodoma, jog laikomasi tos pačios pasenusios idėjos apie laisvą seksualinę raišką, nevaržomą jokių apribojimų, bet informuojama apie saugios elgsenos taisykles.

Antrajame programos puslapyje aiškiai apibrėžiamas projekto tikslinės grupės amžiaus tarpsnis – nuo dešimties iki 24 metų.

Gąsdinamai atrodo programoje reikalaujamas konfidencialumas. Juo turbūt siekiama visiškai atskirti tėvus nuo vaikų, kad galima būtų tikslingai vaikams daryti įtaką iš šalies. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad informacija apie dešimties metų vaiko elgseną būtų konfidenciali, vadinasi, slepiama ir nuo tėvų. Be to, projekte nuolat kalbama apie kažkokias paslaugas, kurias taip pat konfidencialiai turi teisę gauti tas pats dešimtmetis. Skaitome: „Todėl jaunus žmones reikia šviesti, (...) sudaryti jiems galimybes gauti paslaugas (pvz., konsultuoti), kad padėtume sveikai išgyventi pereinamąjį į suaugusiuosius laikotarpį“ (p. 2).

Projekte apibrėžiamas tikslinės grupės amžius nuo dešimt metų. Kyla klausimų:

1. Ar dešimtmečio vaiko interesai ir poreikiai gali būti suplakami arba sugretinami su 24 metų suaugusiojo? Kodėl taip tendencingai pasirenkamas amžiaus tarpsnis?

2. Kodėl stengiamasi vaikus atriboti nuo tėvų konfidencialumo skraiste?

3. Kokios paslaugos ir konsultacijos siūlomos dešimtmečiams?

4. Ar ne per anksti dešimtmetį vaiką versti „sveikai išgyventi pereinamąjį į suaugusiuosius laikotarpį“?

5. Kur šiame projekte yra vieta tėvams, kurie yra tiesiogiai atsakingi už savo vaiką bent iki 18 metų? Apie kokį konfidencialumą šiame kontekste galima kalbėti?

Lankstinuke „Jaunimui palankios paslaugos“ teigiama: „(...) jauni žmonės turi teises. Jie turi teisę dalyvauti priimant sprendimus ir veiksmuose, kurie turi įtakos jų gyvenimui“ (p. 3).

Kalbant apie apibrėžtą amžiaus grupę, vėlgi Lietuvoje žmogus balsavimo teisę turi tik nuo 18 metų. O štai projekte siūloma paankstinti šį amžių aštuoneriais metais. Svarbu atkreipti dėmesį, jog projekte apibrėžiamas amžius yra seksualiai aktyviausias.

Įdomu, kokius sprendimus pačiame lytinio brendimo įkarštyje (pasinaudodamas savo teise), nuo tėvų saugomas „konfidencialumo“ uždanga, gali priimti seksualiai angažuojamas, o gal net ir stimuliuojamas vaikas?

Kas bus, jeigu vaikas, atribotas nuo tėvų įtakos, ims reikšti nuomonę apie savo tariamus poreikius, o, neduok Dieve, dar ir galės juos patenkinti?!

Toliau rašoma: „Jauni žmonės turi teisę (...) į saviraišką, t.y. (...) laisvai ir sąmoningai apsispręsti dėl seksualinės patirties, malonumo ir seksualinės orientacijos“ (p.4).

1. Kas suinteresuotas, kad dešimties metų vaikui ar net šešiolikmečiam paaugliui būtų suteikta galimybė laisvai apsispręsti dėl seksualinės orientacijos?

2. Projekte taip pat suteikiama teisė vaikui nuo dešimties metų apsispręsti dėl „seksualinės patirties, malonumo ir seksualinės orientacijos“. Turint omenyje planuojamą vykdyti lytinį švietimą, tokio pobūdžio veikla galėtų būti traktuojama kaip vaikų seksualinis angažavimas, suteikiant jiems teisę „laisvai ir sąmoningai apsispręsti“ į tai įsitraukti. Tokio pobūdžio planai turėtų būti vertinami kaip vaikų tvirkinimas. Aišku, kad nei dešimtmetis, nei trylikametis negali „laisvai ir sąmoningai apsispręsti“ daugeliu klausimų (balsavimo teisė tik nuo 18 metų), o ypač to padaryti negali seksualiniais klausimais. Juolab jeigu jis yra informuojamas, kaip atlikinėti seksualines praktikas, be to, dar „saugiai“.

Žodžiai „laisvai ir sąmoningai apsispręsti“ šiame kontekste atrodo kaip nevykęs pokštas ar baisi klasta. Pagal JT vaiko teisių konvencijos 34 straipsnį vaikas turi būti ginamas nuo „visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų“.

Toliau buklete rašoma: „Jaunimui palankios paslaugos yra pagrįstos pagarba vaikų ir jaunų žmonių teisėms bei suaugusiųjų atsakomybe skatinti jaunų žmonių sveikatos stiprinimą...“ (p. 5).

Projekte tendencingai minima suaugusiųjų atsakomybė dėl vaikų sveikatos stiprinimo. Ar tai nėra pirmiausia tėvų atsakomybė? Kodėl projekte jie yra apeinami? Taip vengiant paminėti tėvus, atsiveria plačios galimybės bet kuriam asmeniui, turinčiam suaugusiojo statusą, „susirūpinti“ jaunų žmonių sveikata, sudedant į žodį „sveikata“ tai, ką tik nori. Kaip rodo tyrimai, kontraceptikai smarkiai žaloja moters organizmą. Vaikų ir paauglių seksualinis angažavimas taip pat kenkia ne tik fizinei, bet ir psichinei jų sveikatai (lytinio švietimo programose vaikams yra siūloma masturbacija kaip „saugus“ lytinio geismo patenkinimo būdas).

Taip pat skaitome: „Pagrindiniai jaunimui palankių sveikatos paslaugų komponentai: (…) reprodukcinė sveikata (LPL, kontraceptinės priemonės, nėštumo priežiūra, priežiūra po aborto)“ (p. 7).

Dar kartą išlenda „vartotojų“ rengimo tendencijos. Kaip jau minėjau, kontraceptikai šiame kontekste nieko bendro neturi su sveikatą gerinančiomis priemonėmis ir jau tikrai negali būti vadinami vaistais (juos ketinama propaguoti kaip apsisaugojimo nuo nėštumo priemonę).1 Nepaisant to, projekte nedviprasmiškai užsimenama apie planus propaguoti šią produkciją ir skatinti jos vartojimą.

Neaiškiai skamba ir „nėštumo priežiūra“ bei „priežiūra po aborto“. Šiame projekte figūruoja tokios organizacijos kaip IPPF. Sveikatos ministras J.Olekas yra IPPF padalinio Lietuvoje atstovas. Reprodukcinės sveikatos idėja yra propaguojama būtent šios organizacijos. Ji tai stengiasi „prastumti“ ir į mokyklas. Yra žinoma, kad ši organizacija ne tik ignoruoja abortų problematiką, bet ir pritaria abortams kaip moters teisei rinktis. Nėra abejonių, kad tokia pasirinkimo teisė bus pasiūlyta ir mūsų vaikams.

Taigi pasakymas „priežiūra po aborto“ reiškia, kad nebus priešinamasi abortui (priešingu atveju, tai būtų oficialiai deklaruojama), tik skirta tam tikra priežiūra po atlikto aborto. Jei projektas skirtas jaunimo sveikatos priežiūrai, jame turėtų būti atkreiptas dėmesys į katastrofišką abortų daugėjimą tarp jaunimo ir tragiškus to padarinius jauno žmogaus sveikatai. Apie tai projekte tylima, nes IPPF yra viena organizacijų, kuri pritaria abortams kaip moters teisei rinktis.

Toliau: „Veiksniai, palengvinantys jaunų žmonių poreikius atitinkančių paslaugų teikimą: (…) gyvenimo įgūdžiai, privalomas sveikatos ir lytinis švietimas bendrojo lavinimo mokyklose“ (p. 11).

Pirmiausia čia yra pažeidžiama mano, kaip tėvo, konstitucinė teisė (LR Konstitucija III, skirsnis, 38 straipsnis.) Jokiu būdu nepatikėčiau savo vaikų kažkam, kas mokys juos nežinia kokių gyvenimo įgūdžių. Teisė mokyti savo vaiką gyvenimo įgūdžių yra tiktai mano, kaip tėvo, teisė bei pareiga, ir nevalia niekam jos iš manęs atimti. Ši tėvų teisė ir pareiga yra ginama Konstitucijos!

Privalomas lytinis švietimas atstovauja labai konkrečiai ideologijai, kuri prieštarauja ne tik mano šeimos katalikiškiems įsitikinimams, bet ir bendrai vertybių sistemai, kuria vadovaudamiesi mes, abu tėvai, atliekame savo konstitucinę pareigą „auklėti savo vaikus dorais žmonėmis (…)“ (LR Konstitucija, III skirsnis, 38 straipsnis.).

Privalomas lytinis švietimas mokyklose ar bet kokia kita programa, kuri propaguoja kontracepciją, nevaržomą seksualinę saviraišką, yra brutalus kišimasis į mano vaiko auklėjimą, galintį jam turėti ypač neigiamų pasekmių. Dėl šios priežasties lytinio švietimo ar panašių projektų informacija vertintina kaip vaikui „neigiamą poveikį daranti“ informacija, ir pagal LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 1 punktą mums, tėvams, turi būti garantuota galimybė „riboti tokios viešosios informacijos pasiūlą nepilnamečiams“.

Toliau lankstinuke pabrėžiama, jog vienas iš veiksnių, kuris palengvina jaunų žmonių poreikius atitinkančių paslaugų teikimą, yra „(…) įperkami ir prieinami (…) prezervatyvai ir kontraceptinės priemonės“ (p.11). Ši citata taip pat rodo, kad pažeidžiamos jau minėtos tėvų konstitucinės teisės ir nusižengiama LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatoms.

Saulius MATULEVIČIUS,
Lietuvos šeimos centro
Jaunimo programų
koordinatorius

1 Tam tikrais atvejais hormoninė kontracepcija yra naudojama sureguliuoti hormonų kiekiams organizme. Nepaisant to, kontracepcijos neigiamo poveikio ar net žalos grėsmė žmogaus organizmui išlieka. Išsamiau apie tai yra rašoma Rimanto Jankūno knygoje „Hormoninė kontracepcija“ (Farmacija. Kaunas, 2001).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija