Dvidešimties vaikų mama
sakosi esanti laimingiausia pasaulyje
Kanzase gyvenanti Lusilė Dipolito užaugino dvidešimt
vaikų. Šiandien jauniausiajam - 22-eji, vyriausiajam - 43-eji. Ši
moteris negali tiksliai pasakyti, kiek turi vaikaičių, kurių turėtų
būti apie trisdešimt. Prieš vienuolika metų tapusi našle moteris
nenusimena ir sakosi esanti be galo laiminga.
Jaunystėje Lusilė svajojo turėti šešis sūnus,
tačiau, kaip ji pati juokauja, Dievas ją apdovanojo kur kas daugiau
- net trylika sūnų. Tiesa, gimus pirmajai dukrytei, norėjo turėti
kuo daugiau dukterų. L.Dipolito yra įsitikinusi, kad didelėje šeimoje
vaikai gauna tai, ko neįsigysi už jokius pinigus. Pasak jos, ji
visuomet šventai tikėjusi, kad kiekvienam mažyliui, kuris Dievo
valia ateina į šį pasaulį, Jis suteiksiąs duonos kąsnį. Tereikia
tik tikėti Dievą.
Nors Dipolitų šeima gausėjo beveik kasmet, jie
gyveno ne prasčiau nei kai kurios kitos šeimos, auginančios vos
du ar tris vaikus. Kiekvienas kiek paūgėjęs vaikas gaudavo tam tikras
pareigas, pavyzdžiui, išskalbti drabužius ar paruošti visai šeimai
pietus. Šeima augino vištas, kiaules, visada turėdavo karvę ir šviežio
pieno. Ūkyje prisiaugindavo daržovių. Kartą šeimą aplankęs kunigas
juokais paklausė, ar esama dalykų, kurių šiuose namuose nebūtų įmanoma
pagaminti.
Didžiausia blogybė manyti, kad vaikams tereikia
materialinės geovės. Viskuo aprūpinti vaikai dažniausiai neturi
progos atskleisti visų savo talentų. Didelėje šeimoje vaikai išmoksta
vertinti darbą ir suprasti, kad tikroji laimė ne gauti, bet duoti.
Tėvams nėra didesnio džiaugsmo nei matyti, kaip auga ir tobulėja
jų vaikai. L.Dipolito mano, kad jei jų šeima būtų gyvenusi bent
kiek turtingiau, daugelis vaikų paprasčiausiai nebūtų turėję progų
atskleisti savo gabumus ir galvoti apie kitų žmonių poreikius, pasirinkdami
norimas profesijas ir atkakliai siekdami užsibrėžtų tikslų. Patiems
gabiausiems pavyko pabaigti ir aukštąjį mokslą.
L.Dipolito nesupranta tų, kurie tvirtina, neva
vaikai yra sunki našta. Ji sako, jog bevaikės šeimos patiria kur
kas daugiau problemų. Sąmoningai nenorintys turėti mažylių žmonės
atima iš savęs džiaugsmą. Ji mano esanti iki šiol sveika todėl,
kad kiekvienas jos mažylis, dar tebespurdėdamas įsčiose, suteikdavo
jai stiprybės ir norą kuo greičiau išvysti jį gimusį. Pasak jos,
tie, kurie nuolat apsupti mažų vaikų, širdyje visada lieka jauni
ir žino, kad net pačioje sunkiausioje situacijoje ras išeitį.
Klaidinga manyti, kad būtina iš anksto planuoti
kiekvieno kūdikio gimimą ar suplanuoti jo gyvenimą pagal iš anksto
numatytą scenarijų. Ne kiekvienam lemta įgyti aukštąjį išsilavinimą
ar pasiekti kitokių stulbinamų pasiekimų. Tereikia suvokti, kad
vaikai yra pati didžiausia Dievo dovana. Meilė vaikams kiekvieną
akimirką gali paversti laime. Negalima būti savanaudžiais ir gimdyti
vaikus tik tada, kai tam bus tinkamos sąlygos. Pasak L.Dipolito,
rankos, kurios supa lopšį, gali pakeisti pasaulį.
Neretai manoma, kad vienturčiui vaikui tėvai gali
skirti kur kas daugiau dėmesio ir meilės nei daugiavaikėje šeimoje
augančiam vaikui. L.Dipolito pasakoja, kad gimus jos jaunėliui jam
teko visos didžiulės šeimos meilė, tokia didelė, kokios negalima
net įsivaizduoti. Jo gimimu džiaugėsi ne tik tėvai, bet ir būrys
broliukų bei sesučių. Dabar, kai vaikai jau užaugo, mama džiaugiasi
kiekvieno iš jų pasiekimais ir tuo, kad jos vaikai neabejingi svetimam
skausmui. Ji prisimena savo vaikų pirmuosius žingsnius bei pirmuosius
žodžius ir tikina, jog tokio džiaugsmo neįgysi už jokius pinigus.
L.Dipolito užaugo keturių vaikų šeimoje ir slapta
pavydėjo kaimynystėje augusiai dešimties vaikų šeimai. Dar vaikystėje
ji suprato, kad namuose, kuriuose gyvena daug vaikų, nėra vietos
liūdesiui, o bet kokie sunkumai tėra niekis, palyginti su laimingų
vaikų šypsenomis. Tėvai gauna keleriopai daugiau nei kada nors galėjo
tikėtis. Turėti 20 vaikų visiškai nereiškia, jog teks kur kas daugiau
dirbti. Vyresnieji gali sėkmingai pasirūpinti mažaisiais broliukais
ir sesutėmis, o dėl teisės panešioti jauniausiąjį Dipolitų šeimoje
netgi iškildavo nesutarimų. Didelėje šeimoje vaikai anksti suvokia,
jog niekas neatsiranda savaime, o, norint ko nors pasiekti, būtinos
pastangos. Namų ūkio ruošos mažesnieji palaipsniui išmoksta stebėdami
vyresniuosius.
Jei pasiryžote turėti didelę šeimą, žinokite,
kad sunkumų nepavyks išvengti. Tik pamiršus savanaudiškumą galima
atrasti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Didelėje šeimoje kiekvienas
jaučiasi atsakingas už kitus šeimos narius ir rūpinasi vienas kitu.
Pasak L.Dipolito, vaikai yra pati didžiausia Dievo dovana, o ji
pati kiekviename žingsnyje jaučia didžiulę Jo malonę. Dipolitų šeima
dažnai susirenka bendrai maldai ir kiekvienas jo narys žino, kad
vaikystėje gautą meilę būtinai perduos saviems vaikams.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|