„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (42)

2004-iųjų gegužės 21 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Veiksmingų reformų paieška
remiant šeimos politiką

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Pastaruoju metu pastebimos Tėvynės sąjungos (TS) pastangos remti šeimos politiką. 2003 metų vasarą išleistame programiniame dokumente „Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva” rašoma apie šeimos politiką: „Mes apibrėžiame tokios politikos esminę, vertybinę svarbą”. Tų pačių metų spalio viduryje Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius pasirašė memorandumą „Iniciatyva 2v – naujos paramos šeimai politikos pradžia”, kuriame iškėlė paramos šeimai politikos tikslus: skatinti tradicinių šeimų kūrimąsi, skatinti gyventi šeimoje, siekti, kad kuo daugiau vaikų augtų tvirtose šeimose.

Kovo pradžioje TS Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pirmininkė Seimo narė Irena Degutienė pasirašė pareiškimą „Valstybė turi visokeriopai remti, o ne griauti šeimos instituciją”. Kovo 20 dieną Vilniuje ta pati frakcija, remiama Konrado Adenauerio fondo, surengė konferenciją „Paramos šeimai politika”. Konferencijos dalyvius pasveikino dr. Andreasas von Belovas, K.Adenauerio fondo atstovas Baltijos šalyse, Andrius Kubilius, TS pirmininkas, prof. V.Landsbergis. Buvo perskaityti devyni pranešimai. Juos skaitė žinomi mokslininkai ir politikai: prof. D.Gailienė, kun. dr.A.Narbekovas, dr. D.Kuzmickaitė, I.Degutienė, V.Aleknaitė ir kt. Vyko diskusijos. Konferencijoje išgirstas tezes galima suskirstyti į tris dalis: šeimos erozija Lietuvoje, pilnos šeimos pranašumai ir šeimos politikai reikalinga parama.

Šeimos erozija plinta toliau

Anot A.Kubiliaus, šeima yra ne tik vyro ir moters įsikūnijimas. Ji – svarbi visuomeninė ir socialinė institucija, todėl itin svarbi politikams. Pranešėjas konstatavo, jog „Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų, vis didesnė vaikų dalis gimsta anapus santuoka sutvirtintų šeimų. Kartu sparčiai mažėja gimstamumas apskritai. Socialinių tyrimų instituto parengtoje „Demografinės politikos strategijoje” aiškiai teigiama, kad visuose demografiniuose procesuose (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo ir migracijos) vyksta neigiami pokyčiai. Jų pasekmė – gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, spartus gyventojų senėjimas. Daugiausia su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui.

Šeimos erozija kartu yra ir visos visuomenės erozija. Įvairūs tyrimai vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltėliai, narkomanai, viskuo nusivylę žmonės paprastai išauga ten, kur šeimos yra virtusios griuvėsiais, kur vaikai negauna tėvų dėmesio ir šilumos”.

Kai kurie faktai privertė krūptelėti net pačius didžiausius optimistus. Skyrybų skaičiumi esame Europos „čempionai”, nesantuokinių vaikų skaičius pasiekė 28 proc., per dešimt metų du kartus padaugėjo paauglių savižudybių, Lietuvoje du kartus daugiau nusižudo žmonių, negu žūsta avarijose.

Nerimą kelia tai, kad žmonės apsipranta su tuo, kas yra, blogio nebeįvardija, nenujaučia jo pasekmių. Apklausos rodo, kad tik 19 proc. žmonių skyrybas vertina neigiamai. Sugyventinių poros Lietuvoje – naujas reiškinys, tačiau visuomenė jas toleruoja. 1970-1973 metais gimusiems žmonėms neregistruotos santuokos yra priimtinos, nes mažiau įsipareigojimų, apsisprendimo ilgai gyventi kartu. Daugėja nuomonių, jog santuoka atgyveno. Plinta palaidumas, o jo pasekmės persekioja visą gyvenimą. Prof. D.Gailienės tyrimai rodo: vaikai įveikia nelaimingą meilę, tikėjimo krizę, artimųjų žūtį, tačiau seksualinės traumos, abortai neįveikiami daugelį metų. Net 40 proc. aštuonerių - dešimties metų vaikų save kaltina dėl tėvų skyrybų.

„Lietuvos vaikams būdingas nerimas, depresija, užsisklendimas”, – sakė profesorė. Patenkame į užburtą ratą – nepilnose šeimose augą vaikai nesuvoks pilnos šeimos vertės ir kentės jų vaikai.

Pilnos šeimos pranašumai

„Vaikai auga visur. Tačiau jokios sutartys, jokios sąjungos neprilygsta šeimai, kuri yra tarsi dvasinės įsčios bręsti kūnu ir dvasia išbalansuotai. Visi gimę ir dar negimę kūdikiai, tėvai, seneliai – tai žmogiškoji ekologinė sistema. Nuodėmė – tai tos ekologijos nepaisymas. Užtenka kažką pažeisti, ir griūva visa sistema. Atsakinga tėvystė ir motinystė – tokia yra Bažnyčios pozicija”, – sakė kun. dr. A.Narbekovas.

„Šeima – ilgalaikės ištikimybės pažadas, ilgalaikiai įsipareigojimai vieni kitiems, vaikams. Šeima suteikia kitokią gyvenimo kokybę – stiprius ryšius tarp žmonių. Šeima pašaukta vaikams perduoti gyvenimo patirtį, įvesti į žmonijos paveldą, kultūrą ir etnokultūrą. Neginčytina saugių namų svarba, namų, kur tėvai ir vaikai kartu su Kūrėju kuria istoriją”, – tai dr. D.Kuzmickaitės nuomonė.

Šeimos politikai reikalinga parama

Ką turėtume daryti? Aišku viena: šeimos politikai reikia Vyriausybės, Bažnyčios, nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų paramos.

„Valstybės parama šeimos politikai turi būti koordinuota. Vyriausybė turi neberemti eksperimentinių arba lobistinių grupių finansuojamų programų švietimo bei sveikatos apsaugos srityse. Valstybės švietimo ir sveikatos apsaugos politika taip pat turi stiprinti šeimą.

Privalu gerbti tėvų teisę perteikti vaikams savo vertybes ir apsaugoti vaikus nuo tų pamokų, kurios pažeidžia šeimos dorovines nuostatas ir kuriose šeimos vaidmuo suprantamas tik kaip giminės pratęsimas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Sveikatos apsaugos politikos vaiko, paauglio interesai negali būti suvesti vien tik į seksualinį švietimą”, – tai Seimo narės I.Degutienės nuomonė.

Vykdant pensijų reformą, reikėtų atsižvelgti į šeimas, užauginusias daugiau gerų, dorų vaikų. Kuo daugiau jaunų žmonių dirba, tuo daugiau lėšų galima skirti socialinėms reikmėms, pensijoms, todėl nedera pamiršti daugiavaikių šeimų tėvų senatvėje – jiems priklausytų didesnės pensijos.

Susiformavo pašaipus požiūris į daugiavaikes šeimas. Jį reikėtų keisti. Tarp daugiavaikių šeimų yra daug gražiai, dorai gyvenančių. Jas reikėtų gerbti, jomis didžiuotis.

Gimus kūdikiui, reikėtų sveikinti, parodyti dėmesį tėveliams. Tai turėtų daryti ne tik privatūs asmenys, bet ir partijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Santykiai tarp žmonių turėtų būti grindžiami meile. Tik meilė gali išspręsti problemas. Nepamirškime vienas kitam sakyti: „Kaip gerai, kad esi”. Juk visuomenė yra išplėstinė šeima, sakė kun. dr. A.Narbekovas. Įsiklausykime į šiuos žodžius – juose užkoduotas meilės raktas, be kurio neįmanomas doros šeimos gyvenimas.

 

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija