„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (43)

2004-iųjų birželio 18 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Atsiverkime meilei ir tiesai

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Jau kelinti metai Pasaulinės gyvybės dienos proga sostinėje rengiamos konferencijos. Tokia konferencija Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę” Lietuvos asociacijos (pirmininkė doc. dr. Alina Šaulauskienė), Lietuvių katalikų mokslo akademijos Medicinos skyriaus (vad. prof. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas) ir Lietuvos teisininkų sąjungos „Už šeimą ir gyvybę” rūpesčiu įvyko ir šiemet. Kai sostinė blaivėsi po nemiegotos šurmulio nakties, gegužės 1-ąją Vilniaus Antakalnio poliklinikos konferencijų salėje buvo aptartos moralinės pradėtos žmogaus gyvybės orumo ir neliečiamumo apsaugos sampratos. Konferencijoje dalyvavo žinomi gydytojai – kovotojai už žmogaus gyvybę. Pranešimus skaitė doc. A. Šaulauskienė, doc. Grąžina Drąsutienė, Janina Tartilienė, Danielius Serapinas, gydytojas ir teologijos daktaras kun. Andrius Narbekovas. Į aptariamas problemas naujai pažvelgė iš Kroatijos atvykęs medicinos etikos specialistas dr. Antun Lisec.

Pirmiausia buvo aptarta nerimą kelianti Lietuvos demografinė situacija. Nuo 1994 metų mūsų šalyje nebėra natūralaus gyventojų prieaugio – daugiau žmonių miršta negu gimsta. Vaisingo amžiaus moteriai tenka tik 1,2 vaiko. Kad tauta neišnyktų, būtina, jog moteris pagimdytų bent 2,1 vaiko. Tačiau Europa taip pat iš lėto miršta. Aukščiausias vaisingumo rodiklis yra Airijoje – ten moteris per savo amžių pagimdo 1,95 vaiko. Žemiausias rodiklis yra Italijoje – tik 1,1 vaiko. Vidutiniškas Europos rodiklis – 1,3 vaiko.

Nuo 1955 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu Lietuvoje leidžiami medicininiai chirurginiai nėštumo nutraukimai pagal moters norą iki dvyliktos nėštumo savaitės. „Kas leidžiama, tas galima”, – ne vienas taip galvoja. Konferencijoje konstatuota, jog nuo 1955 metų – per 49 metus netekome, pagal oficialiąją statistiką, apie tris milijonus pradėtų žmonių gyvybių. Kartu su šiuo skaudžiu praradimu Lietuvoje stebimi ir kiti mirties kultūros ženklai: visuomenės senėjimas, gyventojų mažėjimas, neigiamas natūralus gyventojų prieaugis, dideli abortų skaičiai (palyginti su kitomis Europos šalimis), moterų ir vyrų vaisingumo mažėjimas, asmeninės atsakomybės stoka, moralinis kritimas, piktnaudžiavimas prenatalinėmis technologijomis, užuominos apie eutanaziją ir šeimos krizė (civilizacija be tėvo, įstatymu įteisintos partnerystės principai, sandraugos ir kt.).

Pastaraisiais metais pastebimas nežymus abortų skaičiaus mažėjimas. Tačiau dėl to labai džiūgauti nereikėtų – didėja kontraceptinių priemonių vartojimas.

Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje abortų skaičius nėra mažas. 2002 metais jų buvo 12 495, arba šimtui gyvų gimusių kūdikių teko 42,5 aborto. Mums pavyzdžiu galėtų būti Malta, Airija ir Lenkija, kur veikia Gyvybės apsaugos įstatymas. Tačiau Europos Sąjungoje esama šalių, iš kurių šiuo atžvilgiu mokytis nederėtų. Švedijoje ir Olandijoje negimusio kūdikio nužudymas traktuojamas tik kaip medicininė procedūra, ir niekas nekalba apie abortų skaičiaus mažinimą, pradėtos gyvybės išsaugojimą. Bene vienuolikoje ES valstybių (Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Suomija, Graikija, Ispanija, Olandija, Liuksemburgas, Vokietija, Švedija) leidžiama vartoti tabletes, sukeliančias abortą.

Konferencija atkreipė dėmesį į tai, jog abortų pagal moters norą priskyrimas medicinos pagalbai yra neteisėtas, nes pradėtas vaikas yra ne liga. Abortai negali būti daromi ligoninėse ir ambulatorinėse įstaigose, kur gelbėjama žmogaus sveikata ir gyvybė. Pasaulyje yra abortų klinikos, pačios išsilaikančios iš gaunamų mokesčių už atliktas procedūras. Valstybė, remianti pradėtos gyvybės orumo ir neliečiamumo pažeidimus, yra be ateities. Kadangi Lietuvoje veikia legalaus aborto įstatymas, mūsų šalis papildo ES šalis, kuriose negerbiama gyvybė nuo jos pradėjimo. Lietuva yra mažų Europos valstybių grupėje, tad mirštančioje Europoje XXI a. pabaigoje galime išnykti vieni pirmųjų. Todėl visų pirma turėtume išspręsti dirbtinių medicininių abortų problemą. LR Seimui buvo pateiktas svarstyti Embriono teisių apsaugos įstatymo projektas. Deja, buvo atmestas. Šį įstatymą reikėtų pataisius vėl pateikti Seimui.

Abortas yra blogis. Doc. A.Šaulauskienė teigė: „Abortas yra moralinė, asmeninė ir šeimos problema. Abortas – socialinė visuomenės problema. Tai – daugelio pasaulio valstybių dvasinė žaizda. Gyvename abortinio mentaliteto visuomenėse ir turime apie šią problemą prabilti skelbdami tiesą”.

„Kas kaltas dėl tiek daug nužudytų negimusių kūdikių? Nužudytų ir vis tebežudomų?” – klausė dr. A.Lisec. Ne tik klausė, bet ir davė atsakymą: mes visi. Pedagogai, gydytojai, žurnalistai, dvasininkai, kad per mažai aiškina visuomenei apie baisias aborto pasekmes, kad žino ir tyli arba kalba tarsi puse lūpų. Seksualinis gyvenimas taps atskirtas nuo vaikų gimdymo. Saugaus sekso mokymas mokyklose – tai mokymas, kaip vengti atsakomybės, nekurti šeimos, eiti moralinio palaidumo keliu. Su nėščia moterimi, nusprendusia daryti abortą, turėtų kalbėti gydytojas ir kunigas. Gal ji nežino, ką nusprendė padaryti? Gal nesuvokia pasekmių? „Reikia melstis vieniems už kitus, melstis drauge. Rengti maldingas manifestacijas prie klinikų, kur daromi abortai”, – siūlė dr. A.Lisec.

Gyd. D.Serapinas, remdamasis naujausiais moksliniais pastebėjimais, kalbėjo apie negimusio kūdikio reagavimą į skausmą, į motinos stresą. Kai motina galvoja apie tai, kaip atsikratyti pradėta gyvybe, vaisius patiria stresą. Jeigu kūdikiui leidžiama gimti, motina mintyse turi jo atsiprašyti už nedorus ketinimus.

O ką daryti tiems, kurie žinojo ką daro ir vis tiek darė? „Mirties patirtis pasąmonėje, nepriklausomai nuo žmogaus noro, palieka pėdsakus. Abortas palieka randus žmogaus sieloje. Kaltę jaučia negimusio kūdikio motina ir tėvas, patarėjai, gydytojai ir padėjėjai... Kaltė įvyko, jos negrąžinsi. Dabar yra tik vienas kelias iš kaltės kalėjimo – atgaila, atsiprašymas Dievo, netekto kūdikio ir artimųjų. Dievas atleidžia. Reikia sugebėti atleisti sau pačiam. Tik per atgailą sulaukiama dvasinio atgimimo, susitaikymo su savimi ir Dievu. Reikia praeiti ilgą dvasinio aukos gedėjimo labirintą, kad patirtum vidinę šventę – džiaugsmą. Reikia drąsaus tiesos liudijimo, kad pripažintum kaltę. Atgailauti sunku, bet būtina atsitiesti. Būtina atgailaujančiam žmogui įkvėpti šventumo troškimą, esminį atsivertimą ir asmeninį atsinaujinimą. Tai galima pasiekti meldžiantis ir vienijantis, dažnai pasinaudojant tarpusavio pagalba”, – tai doc. A.Šaulauskienės patarimai.

Pasak gyd. D.Serapino, kaltės dėl padaryto aborto jausmą įveikti padeda pagimdytas ir su meile auginamas kūdikis – Dievo dovana. Dr. kun. A.Narbekovo nuomone, žmogiškojo gyvenimo menas yra dorovė. Mūsų veiksmai sukuria mus pačius, jie mus apibūdina, palieka pėdsaką asmenybėje. Kiekvienu veiksmu pridedame po plytą prie asmenybės kūrimo ar išimame iš jos pamatų. Reikia sugebėti aprėpti bendraminčius. Vienintelis santykis tarp žmonių yra meilė. Ne pinigai, ne sotumas žmogų padaro laimingą, tik meilė. Visuomenė turi pamatyti, kad yra kitaip gyvenančių ir kitokias vertybes išpažįstančių žmonių.

Konferencija priėmė programinį pareiškimą, pateikė siūlymus:

  • Būtina nedelsiant Lietuvoje priimti embriono apsaugos įstatymą.
  • Leidimas pagal moters norą nutraukti pradėtą gyvybę net iki dvyliktos nėštumo savaitės turi būti sutrumpintas iki septynių aštuonių savaičių, nes tai nesuderinama su šiuolaikinio mokslo pasiekimais, kai po aštuonioliktos pradėto vaiko gyvenimo dienos sustabdoma širdies veikla.
  • Būtina nustatyti trijų – šešių dienų laikotarpį po gydytojo siuntimo nėštumo nutraukimui, kad tėvai turėtų laiko apsvarstyti lemtingą sprendimą.
  • Už pradėtos naujos žmogaus gyvybės sunaikinimą turi būti atsakingi abu tėvai, todėl būtinas tėvo sutikimas.
  • Nėštumo nutraukimai negali būti vykdomi bendrose ligoninėse ar ambulatorinėse įstaigose; turi būti atskiros abortų klinikos, išsilaikančios iš savo lėšų, nes vaikas - ne liga, o abortas - ne gydymas.

Užbaigti norėtųsi popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Evangelium vitae” žodžiais: „Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2, 14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei. Visos žmonių bendrijos ir pati politinė bendrija grindžiama šios teisės pripažinimu”.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija