Smurtas šeimoje ir prieš vaikus

Džiuljeta Kulvietienė

Diskusijoje kalba psichologė doc. dr. Aldona Palujanskienė ir kun. Remigijus Kuprys

Kauno miesto ir rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybų ir Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos skyriaus, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijos „Gelbėkite vaikus“ vaikų centro „Duok ranką“, Anoniminio paauglių konsultavimo tarnybos telefonu, Kauno moterų draugijos atstovai, Kauno m. savivaldybės globos ir rūpybos įstaigų darbuotojai, psichologijos mokslų daktarė doc. Aldona Palujanskienė, Kolpingo kolegijos kapelionas kun. Remigijus Kuprys, kiti svečiai ir dalyviai rinkosi į diskusiją „Smurtas šeimoje“, kurią organizavo Kauno Kolpingo kolegija.

Kaip ir galima buvo tikėtis, skelbtų rėmų – smurtas šeimoje – diskusijos dalyviai ir vedėjai nesugebėjo išlaikyti. Pranešimai, mintys, pasisakymai svyravo nuo smurto prieš moterį ir jos vaikus iki smurto mokymo įstaigoje tarp pačių moksleivių, studentų, nuo policijos statistikos apie iškvietimus į šeimas iki išvados: viskuo kalta žiniasklaida. Diskusija svyravo link įvairių krypčių ir temų ar ribų.

Kun. R.Kuprys bandė palaikyti auklėjimo reikšmės idėją ir sakė, kad kai kurie šiuolaikinio auklėjimo aspektai ir kraštutinumai jam kelia šoką. Vienoje JAV valstijų pagal joje galiojančius įstatymus vaiką sodinti ant puoduko, jei jis to nenori, jau yra prievarta, traktuojama kaip vaiko traumavimas. „Tuomet man jau nebeaišku, kur yra ribos, kur ta prievarta prasideda“, – sakė kun. R.Kuprys.

Diskusijos dalyviai akcentavo, kad agresija persimeta į silpniausias visuomenės ir šeimos grandis, silpniausias vietas. Kada prasideda ir kas yra auklėjimas? Ne nuo to, kad tėtis ir mama kažko neleido daryti. Vaikas mato ir nemokomas. Prigimtinės galios dėka vaikai pajuto, kad gali daug ko išsireikalauti. Šių dienų tarnybos ir nuolat pabrėžiamos vaikų teisės mažai prisideda deramai auklėjant būsimą pilietį, visuomenės atstovą. Užuot įvairioms institucijoms ir psichologams mokius tėvus: tave mažą mušė, o tu nemušk savo vaikų – kuriami telefonai, kuriais vaikai skundžia savo tėvus ir taip juos šokdina, išsireikalaudami negirdėtų dalykų. Žmona dažnai kenčia, nes po susitaikymo tikisi išlygų: vyras nupirks kailinius, indaplovę ar kitą mašiną.

Psichologų pastebėta, kad tie vaikai, kuriuos tėvai vaikystėje baudė fiziškai, nesąmoningai nemoka švelniai aptarnauti savo senų tėvų. Jau vien jų pakėlimas, prausimas sukelia tėvams fizinį skausmą, nors suaugę vaikai visai to nenori. Vaikų patirta fizinė prievarta bumerangu pasąmonėje grįžta patiems tėvams. Žmonės turi stengtis būti švelnūs visais įmanomais atvejais.

Suaugęs žmogus turi mokėti savo pykčio reakcijas, pykčio jausmą išreikšti tinkamu būdu. Smurtas prieš kitus nepateisinamas jokias atvejais. Tėvai turi mokėti taip apsieiti su vaiku, kad nereiktų jo net plekšnoti. Žmogus bejėgis ir silpnas, jeigu tik fiziniu būdu moka parodyti žmogui, kad jis kažką daro ne taip.

„Jei vaikas kažką daro ne taip – neleisk jam taip daryti. Ką reiškia – neleisk? Paimk ir perkelk į tokią teritoriją, kur nebus tų daiktų, su kuriais negalima to daryti, ką vaikas daro. Kur nebus tų žmonių, kurių atžvilgių jis daro kažką ne taip. Viskas labai paprasta, daug paprasčiau, nei atrodo, – sakė psichologė doc. dr. A.Palujanskienė. – Paimk ir perkelk vaiką, nekreipdamas dėmesio, ar jis šaukia, rėkia, krenta ant žemės. Nebus žiūrovų, jis to nebedarys. Visa bėda, kad kai vienas taip daro, kitas rėkia: ai, ką tu darai vaikučiui?“

Psichologės nuomone, mūsų visuomenėje daug jau suaugusių, bet dar nebrandžių žmonių. Tai psichologinė nebranda. Psichologė susirinkusiems bandė paaiškinti, kas yra smurtas.

„Pyktis nėra blogai. Pyktis yra emocija, nukreipta į žmogaus norą įveikti kliūtį, kuri kliudo pasiekti tikslą. Tai yra tam tikra energijos sankaupa, kuri sprogdina žmogų emociškai iš vidaus. Mokėjimas pasinaudoti pykčiu yra ėjimas į darną. Asmenybės vystymosi psichologija teigia, kad apie 30-uosius gyvenimo metus žmogus išmoksta pykti priimtinu būdu, t.y. energiją investuoti į konkrečią veiklą, kuri duoda rezultatą“, – sakė doc. dr. A.Palujanskienė.

Psichologė nurodė tris tiesioginės agresijos variantus: agresija į žmogų – smurtas, agresija į daiktą ir verbalinė agresija (įžeidimai, žeminimas, riksmas). Mūsų visuomenė persisunkusi ir kitais agresijos variantais: įtarumu, apmaudu, neigimu, irzlumu. Visuomenėje vyksta tam tikrų pokyčių, jei į tą pačią mokyklą, – kaip įrodyta tyrimais, – atkeliauja žmonių, jau turinčių žemesnį į žmogų nukreiptos agresijos lygmenį. Pasimokius porą metų, dinamika labai nežymi, nepaisant visų pastangų. Psichologės A.Palujanskienės teigimu, mūsų visuomenės agresyvumas laikosi stabilioje padėtyje, todėl gal teisūs tie, kurie teigia, kad mes visi turime skirtingą agresijos lygmenį. Vieni mažiau agresyvūs, kiti – daugiau. Tai prigimties dalykai, kurie slypi kiekviename iš mūsų ir nereikia to neigti. Tam yra skirta saviugda, savikontrolė, atleidimo kitiems ir atsiprašymo menas.

„Jei mes tai vien neigsime ir mūsų tikėjimas liks toks pats kaip dabar, jei jis nekeis žmogaus elgesio ir jo vidinių vertybių, tai jokie kiti būdai nebus pajėgūs sumažinti negatyvių visuomenės reiškinių. Provincijos žmonės demonstruoja taikingesnį elgesį, bet jų agresija yra labiau nukreipta į save. Žmogus atrodo labai taikus, bet neapkenčia, nemyli savęs, neigia save, gyvena su nuolatiniu jausmu, kad yra niekam tikęs“, – nagrinėjo padėtį ir agresyvumą bei konfliktines situacijas psichologė doc. dr. A.Palujanskienė.

Žmogus juk nei iš šio, nei iš to nepuola kito žmogaus. Turi įvykti kažkoks nesuderinamumas: norų, tikslų, t.y. kyla konfliktas. Konfliktinė situacija, kai žmogus elgiasi konstruktyviai, t.y. jis bendradarbiauja, moka nusileisti, išreikalaudamas kitos pusės nusileidimo, bus kompromisas. Arba sugeba kurti tokią situaciją, kuri tampa jam vis palankesnė, tuo pačiu palanki ir kitam. Kai žmogus nesusipyksta, bet ir nenusileidžia – tai bendradarbiavimas. Psichologė nurodė du konstruktyvius būdus transformuoti pyktį. Kaip konstruktyvūs ir destruktyvūs būdai siejasi su agresija, psichologė taip pat pateikė pavyzdžių. Ji mano, kad agresyvesnės merginos sugeba konfliktinėse situacijose būti bendradarbiaujančios. Pasaulinė literatūra teigia, kad moteris turi mokėti nutildyti kalbantį vyrą ir priversti išklausyti ją, moterį. Jei ji turi tą ypatybę, tai privers žmogų bendradarbiauti, tai yra kalbėtis ir patikėti, kad tai, ką ji sako, nėra vien emocijų iškrova.

Mūsų visuomenėje mergaitės paprastai auklėjamos taip: būk tyli, ramutė. Psichologės patirtis sako, kad tokios ir gauna alkoholiką vyrą, kuris karšia jai kailį. Konstruktyviai konfliktus sprendžia tie vaikinai, kurie moka kaltinti save. Vadinasi, berniukus reikia mokyti labiau gilintis į save, matyti savo trūkumus, pripažinti savo klaidas, analizuoti save. Vaikinams šito trūksta. Jei jie tokią savybę išsiugdo, jie elgiasi aplinkinių atžvilgiu daug taikiau.

Kas slypi už agresijos? Žinoma, tam yra priežasčių. Visais agresijos atvejais slypi tam tikra žmogaus psichikos nenorma. Ieškome švelnios psichopatologijos. Paauglystės laikotarpiu dar pateisinamas tam tikras nepriimtinas elgesys, o suaugusio žmogaus atveju tai jau psichopatijos variantai. Visais smurto ir tiesioginės agresijos atvejais bus tam tikra žmogaus psichikos nenorma. Jei tai yra nenorma, turi būti aplinka, kuri yra tiesiogiai orientuota į nenormos pašalinimą. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams bus būdingas hiperaktyvumas: nesutelkia dėmesio, nenustygsta vietoje, yra per daug judrus, nesugeba patylėti ir paklausyti. Psichologės nuomone, tai labai rimtas signalas. Vėliau hiperaktyvumas keičiasi į įvairias neurotiškumo būsenas: pastebimas nuotaikų nepastovumas ir kitimas, neadekvatumas, nesugebėjimas reaguoti visuomenėje priimtinu būdu. Tiesioginės agresijos, smurto atvejais priežastys bus pastebimos. Netiesioginė agresija pasireiškia perdėtu irzlumu, dominuoja jautrumas, nervingumas. Tokiu atveju reikia stiprinti žmogaus nervų sistemą. Jei vaiko nervų sistema silpna, norimo mums rezultato iš vaiko reikia reikalauti neįkyriai.

„Tai būtų tie pradiniai dalykai, į kuriuos turėtų orientuotis tėvai ir mokytojai. Visko galima išmokti. Argi yra dalykų, kurie nėra išmokstami?“ – optimistiškai kalbėjo doc. dr. Aldona Palujanskienė.

O kas iš to? – buvo ir tokių klausimų. Tačiau tam ir yra diskusija.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"