Medikai ir pacientai įvairių
pagundų akivaizdoje
Lietuvos Respublikos Seimui pateikta Nacionalinės
sveikatos tarybos metinė ataskaita
|
Nacionalinės sveikatos tarybos
pirmininkas, KMUK generalinis
direktorius
prof. dr. Juozas Pundzius
|
Nacionalinė sveikatos taryba, Lietuvos Respublikos
Seimui atskaitinga sveikatos politikos koordinavimo institucija,
įpareigota kasmet rengti ir teikti pranešimą Seimui apie gyventojų
sveikatingumą ir sveikatos politikos įgyvendinimo būklę. Metinį
pranešimą Seimui pateikė Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas,
Kauno medicinos universiteto klinikų generalinis direktorius prof.
dr. Juozas Pundzius. Gerbiamą prof. J.Pundzių paprašėme pakomentuoti
šį pranešimą.
Nacionalinės sveikatos tarybos pranešimas pateikiamas
tradiciškai kasmet. Pirmoji metinio pranešimo dalis sveikatą sąlygojančių
veiksnių analizė. Antrąja dalimi siekiama atkreipti Lietuvos Respublikos
Seimo ir visuomenės dėmesį į užkrečiamųjų ligų keliamas problemas.
Kodėl toks išskirtinis dėmesys būtent užkrečiamosioms ligoms?
Užkrečiamosios ligos viena svarbiausių visuomenės
sveikatos problemų ir prioritetinė ES visuomenės sveikatos programos
sritis. Oficialiais duomenimis, Lietuvos sanitarinės higienos būklė
yra patenkinama. Labiau neramina ligos, plintančios lytiniu būdu,
būdingos tam tikriems sluoksniams, atskirties grupėms: kaliniams,
prostitutėms, homoseksualams ir t.t. Palyginti su Latvija ir Estija,
mūsų situacija yra geresnė, palankesnė. Žinoma, nekalbant apie Kaliningrado
sritį, kurioje yra pats didžiausias visoje Rusijoje AIDS židinys.
Turėdami tokius kaimynus, tokį ugnikalnį šalia, negalime ramiai
sėdėti ir nekreipti dėmesio. Privalome galvoti, ką reikėtų daryti,
kad išvengtume narkomanijos proveržio. Šiuo metu atkreiptas gana
rimtas dėmesys į narkotikų, ŽIV / AIDS prevenciją. Veiklos programos
buvo patvirtintos. Šiai prevencijai skiriama 20 mln. litų, sudarytos
komisijos Seime, įsteigta narkotikų prevencijos tarnyba prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, paskirti atsakingi asmenys. Tačiau pagrindinis
profilaktikos klausimas, kalbant apie narkotikų plitimą, yra žmonių
švietimas, jų sąmoningumo ugdymas. Europos ekspertai akcentuoja,
kad moralinė degradacija, vertybių devalvacija yra pagrindinė narkotikų
paklausos plitimo priežastis. Reikia auklėti žmones, kad jie būtų
atsparūs įvairiems gundymams pabandyti narkotikų. Tai viena esminių
priemonių, kalbant apie užkrečiamąsias ligas. Manau, kad dauguma
Seimo narių atkreipė dėmesį į Nacionalinės sveikatos tarybos rūpestį
šiomis problemomis.
Kokia yra bendroji sveikatos priežiūros padėtis
Lietuvoje Nacionalinės sveikatos tarybos požiūriu?
Negalime skųstis, kad Lietuvoje asmens sveikatos
priežiūra yra bloga. Tai garantuoja mūsų tradicijos, Lietuvos gydytojai
ir slaugytojos, kurie yra labai aukštos kvalifikacijos, teikia pagalbą
net nepalaikomi gausiais finansiniais ištekliais. Mūsų medikų atlyginimai
yra mažesni nei latvių, estų medikų. Tai veda krizės link, nes,
atsivėrus Europos sienoms ir erdvei, atsiradus laisvai mobilumo
galimybei, bus dar didesnė medikų emigracija į Vakarus, kur labai
trūksta gydytojų ir slaugytojų. Ir neliks mus gydančiųjų sakiau
tai iš Seimo tribūnos.
Kokios susilaukėte reakcijos?
Įvairių klausimų buvo pateikta. Net nelogiškų:
gal reikėtų mažiau rengti medikų, tada mažiau išvyks? Į tokį klausimą
norisi atsakyti retoriškai: gal galima rengti medikus taip blogai,
kad jie netiktų ES? Žinoma, visi supranta, kad tai nėra išeitis.
Nei KMU, nei jokia kita aukštoji medicinos mokykla tikrai niekada
neplanuos rengti blogų specialistų Tai tik pajuokavimas.
Tai kokia išeitis?..
Lieka vienintelis kelias, norint sulaikyti gydytojus
Lietuvoje, atlyginimų kėlimas.
Po jūsų pranešimo, pagal Seimo darbotvarkę,
buvo svarstomas biudžeto paskirstymas...
Prašiau, kad Seimas, antruoju klausimu svarstantis
biudžetą, paskirtų 600 mln. litų, kurie leistų padidinti atlyginimus
medikams. Žinoma, prašymas nerealus. Lietuvoje šiandien negali būti
planuojami ir tuo labiau skiriami tokie pinigai. Bet politikai privalo
žinoti, kiek apytikriai reikia skirti, kad būtų galima bent jau
tikėtis, jog Lietuvos medikų atlyginimai būtų ne dešimt kartų mažesni
už ES medikų atlyginimus, o, sakykime, kokius penkis kartus. Tuomet
galėtumėme apeliuoti į jų patriotizmą, prisirišimą prie šeimos šaknų,
atsakomybę prieš savo Alma Mater ir pan. Apskaičiuota riba: jei
atlyginimas kitose šalyse viršija daugiau kaip šešis kartus, tuomet
jau jokie argumentai ar motyvai nesulaiko bet kurios pasaulio šalies
piliečių savo tėvynėje. Žmogaus tokia prigimtis: jis išeina dirbti
paskui pinigus.
Kokie buvo jūsų siūlymai?
Teoriškai paskaičiavus, jeigu maždaug dvigubai
pakeltume atlyginimus, beveik pasiektume kritinę ribą. Žinoma, išgirdus
šią sumą, reakcijų buvo įvairių. Iš valstybinių institucijų, pagal
gaunamą atlyginimą, medikai yra priešpaskutinėje vietoje ir jų gaunami
atlyginimai yra žymiai mažesni nei kitų šalių šios profesijos atstovų.
Per mažo atlyginimo klausimas yra natūralus, keliamas teisėtai ir
jį reikia akcentuoti, kad politikai žinotų esant tokią opą. Tačiau
negalima sakyti, kad nieko nedaroma. Dabartinis Lietuvos Respublikos
SAM ministras J.Olekas ir Vyriausybė surado 62 mln. litų, ir jie
skiriami gydymo įstaigoms. Žinoma, norėtųsi bent du kartus pakelti
dabartinį medikų atlyginimą, kad tik būtų mažesnis vidurkio, palyginti
su ES šalių medikų atlyginimų vidurkiu, skirtumas. Tik tuomet pajusime
tą 10 proc. papildomą finansavimą Lietuvos sveikatos apsaugai.
Jūsų mintys siejasi su neseniai vykusiu medikų
piketu.
Reikalauti reikia, bet linkėčiau, kad Lietuvos
medikai, reikalaudami savo darbo vertinimo ir atlyginimo, nebijotų
pripažinti, kas jau padaryta. Sutinku, kad tai mažai, bet šiandien
padėtis yra tokia. Organizuojant akciją, paremtą tiesa, ji atrodytų
daug solidžiau, nepasigirstų kaltinimų melo skleidimu. Nesistebiu,
kad ministras J.Olekas reagavo priešiškai. Jis pirmasis Lietuvos
SAM ministras, kuris nepriklausomybės laikotarpiu daug dėmesio skyrė
šiam klausimui, surado galimybę skirti minėtą finansavimą, rūpinosi
tuo netgi direktyviniais metodais. Ir kai jam sakoma: niekas nedaroma,
pinigų neskirta, natūralu, kad ir ministras gali tokius teiginius
priimti kaip melagingus. Kalbantis tarpusavyje ir siekiant susitarimo,
nereikia provokuoti pykčio, reikia kalbėti paprastai ir teisingai,
įvertinant Lietuvos galimybes. Nors aš suprantu kolegas medikus.
Žemdirbiai gauna kvotas, pajamas už užaugintą produkciją ir vis
viena grubiomis priemonėmis (blokuoja kelius) siekia savo. Medikai
inteligentiškai tyli, todėl jų niekas neklauso. Ką padarysi, pas
mus atkreipiamas dėmesys tik į tuos, kurie kalba garsiai, eina į
gatves... Medikai buvo priversti taip pasielgti, bet geriau, kad
šito nereikėtų, kad Vyriausybė daugiau padarytų medikų labui.
Kokius minėjote kriterijus, rodiklius, apie
kuriuos anksčiau nebuvo diskutuojama?
Kalbėjau apie papildomus rodiklius, kurie leidžia
nustatyti sveikatos priežiūros prioritetus. Anksčiau sergamumas,
mirtingumas nuo įvairių ligų, jų palyginimas su kitų šalių rodikliais
būdavo tie atskaitos taškai, pagal kuriuos buvo galima nustatyti
prioritetus. Reikia paminėti, kad niekas šių prioritetų Lietuvoje
iki šiol rimtai neanalizavo. KMU prof. I.Misevičienės, prof. Ž.Padaigos
ir Lietuvos sveikatos informacijos centro direktorės dr. A.Gaižauskienės
dėka visuomenei ir Seimui pateikti rodikliai Lietuvos gyventojų
prarastųjų gyvenimo metų analizė. Paskaičiuota, kad per paskutinius
dešimt metų prarasta du milijonai gyvenimo metų. Išvada: žmonės
miršta anksčiau. Didžiausios priežastys yra ne kardiovoskulinės
sistemos ligos (kaip buvo manoma), bet traumos, onkologiniai susirgimai
ir savižudybės, kurios šiandien yra didžiausia Lietuvos bėda ir
gėda. Į psichikos sveikatos gerinimą turime atkreipti labai didelį
dėmesį. Vienkartine finansine injekcija nieko negalima padaryti,
turi būti kompleksinis visuomenės psichikos gydymas, pradedant žiniasklaida,
kuri yra užnuodyta smurtu, pornografija ir įvairiomis kitomis vertybių
devalvacijomis. Reikia atkreipti dėmesį į švietimo sistemą, į šeimos
santykių nutraukimus ir iš to kylančias pasekmes, kai žmogus moraliai
degraduoja. Aukščiausiame valstybiniame lygmenyje turi būti sprendžiama,
kaip mums patiems, mūsų visuomenei keisti požiūrį į jaunimo auklėjimą.
Neapsieisime nepakvietę į talką Bažnyčios, bendruomenės narių, šeimų.
Bendromis pastangomis privalome ugdyti, brandinti visuomenę, imdami
pavyzdžiu kitas šalis, kur visuomenė jau brandesnė, sprendžia paklydusių
žmonių, įtrauktų į vienokį ar kitokį gyvenimo liūną, klausimus,
kad bent kiek optimistiškiau galėtume žiūrėti į ateitį. Nupirkti
šunį, kuris užuodžia per sieną įvežamus narkotikus nėra problemos
sprendimas ir narkomanijos prevencija.
Ar akcentavote vadinamąsias visuomenės ligas?
Kalbėjau ir apie programas, kurias galima vadinti
jaunimo moralės griovimo programomis. Pasisakiau prieš atitinkamai
naudotinas ir taikytinas saugaus sekso mokymo programas, kurios
gali būti priimtinos kaliniams ar prostitučių švietimui, bet netaikomos
bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau tas pačias programas norima
diegti bendrojo lavinimo mokyklose vaikams, net jaunesniųjų klasių
moksleiviams mokyti. Tai aiškus vaikų ir jaunimo vertybių skalės
žlugdymas bei moralės griovimas programomis, kurios gali būti taikomos
asmenims, kuriems visuomenė jau nieko nebegali padėti, kai ištraukti
žmones iš jų gyvenimo būdo išties yra labai sunku. Skambiai pavadinta
Jaunimui palankių paslaugų programa silpnina ryšius su šeima,
tarp vaikų ir tėvų. Pasinaudodamas ja, paauglys gali tvarkyti savo
reikalus nežinant tėvams. Tai nedrausmins jo, ir jaunuoliai gali
būti skatinami vartoti narkotikus, pradėti ankstyvą seksualinį gyvenimą.
Seimo nariai šioms mano mintims pritarė.
Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas
buvo pavadintas drąsiu...
Taip, komentuojant įvardytas drąsiu pranešimu.
Reikia kalbėti apie skaudulius, bet negalime sakyti, kad viskas
pas mus tik blogai. Yra daug teigiamų poslinkių. Pajudėjo restruktūrizacijos
procesai, kurie paskutiniu metu buvo aprimę dėl kitų politinių įvykių.
Kovojant su kai kuriomis ligomis, rezultatai gerėja. Lietuvos sveikatos
programoje numatyti tam tikri siekiniai, kuriuos reikia įvykdyti
iki 2010 metų. 2005 metai tarpinė rezultatų peržiūra. Trumpai
peržvelgiau, kas pasiekta iki šių metų. Užsibrėžta sumažinti bendrą
mirtingumą 10-15 proc., o kai kurių ligų net 30 proc. Per šešerius
metus pajėgta pasiekti vos 1 proc., kai kur 1,5 proc. Kitus procentus
teks vykdyti per likusius aštuonerius metus. Ar pajėgsime? Akcentavau
sritis, kurias galima paveikti protingai organizuotomis priemonėmis.
Pvz., gimdos kaklelio vėžys, kurio profilaktika moksliškai įrodyta,
visame pasaulyje yra efektyvi, jei ji vykdoma. Kitos onkologijos
sritys, pvz., krūties vėžys, sunkiau, bet irgi paveikiamas taikant
profilaktikos priemones. Kitos sritys yra sunkiau valdomos. Valdomų
procesų sritims kitos šalys skiria finansavimą profilaktikai ir
pasiekia neblogų rezultatų. Pvz., Ispanijos moterų sergamumas gimdos
kaklelio vėžiu yra penkiolika kartų mažesnis nei lietuvių. Pas mus
šiai sričiai nebuvo reikiamo dėmesio, nebuvo finansuota prevencija,
sergamumas šia liga išaugo. Šios mintys toli gražu ne visiems patiko.
Bet yra susidariusi tokia situacija ir apie ją kažkas turi prabilti.
Turbūt buvo klausimų ir posėdžiui pasibaigus?
Po posėdžio visuomet sulaukiu klausimų. Taip buvo
ir pernai, ir šiemet. Seimo nariai sakė, kad pranešimas išsamus,
aktualus, jie turi žinoti esamą padėtį. Tokia ir yra mūsų, Nacionalinės
sveikatos tarybos, misija: analizuoti padėtį ir referuoti ją aukščiausiems
šalies pareigūnams.
Dėkoju jums už pokalbį ir išsamų komentarą.
Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ
© 2004 "XXI amžius"
|