„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (44)

2004-iųjų rugpjūčio 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Demografiniai klausimai
ir gyvybės gynimas

Mindaugas BUIKA

Vienavaikėse kinų
šeimose vyrauja berniukai

Kūdikio besilaukianti kinų
šeima dažniausiai turi
apsiriboti viena atžala

Kinų šeimoje naujagimiu
džiaugiasi ir tėvas, ir motina

JAV neremia „vieno vaiko šeimos“ politikos

Likdama ištikima savo vedamai gyvybės gynimo politikai, Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo administracija liepos viduryje pranešė, kad ji ir toliau, jau trečius finansinius metus iš eilės, neskiria lėšų Jungtinių Tautų gyventojų fondui UNFPA, nes šis fondas remia Kinijos valdžios praktikuojamus priverstinius abortus pagal nuo 1980 metų vykdomą „Vieno vaiko šeimos“ programą. Iki 2001 metais pradėto finansavimo nutraukimo JAV vyriausybė buvo pagrindinė UNFPA rėmėja, kasmet fondui iš biudžeto skirdama 34 milijonus dolerių. JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas pareiškė, kad administracija neatsisakė tęsti paramos nepritekliuose esančioms moterims ir jų vaikams, tačiau minėtas lėšas panaudos pagal kitas programas, kurios nekelia grėsmės gyvybei.

Pritardamas šiam sprendimui Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas kongresmenas Krisas Smitas, kuris buvo vienas pagrindinių UNFPA finansavimo nutraukimo prieš trejus metus iniciatorių, pabrėžė, kad fondas „lieka kaltas dėl begėdiško ir baisių nusikaltimų prieš žmogiškumą pateisinimo, ir Jungtinės Valstijos neturi dalyvauti jų subsidijavime. Atsisakydamas finansuoti UNFPA, prezidentas Dž.Bušas ir mūsų šalis stojo engiamųjų pusėje ir atsisako bendradarbiauti su engėjais. Jungtinės Valstijos nerems brutalios išnaudotojiškos Kinijos vyriausybės vieno vaiko šeimos politikos“.

Jungtinių Tautų gyventojų fondas visą laiką aiškino, kad nedalyvauja toje Kinijos komunistinės vyriausybės politikoje ir nieko bendra neturi su prievartinių abortų praktika. Tačiau JAV Kongrese tiriant šio piktnaudžiavimo atvejus buvo pateikta fotografijų, patvirtinančių, kad UNFPA biurai Kinijoje įsikuria šalia vietinių Šeimos planavimų centrų, todėl būtų nelogiška neigti jų bendravimą bei žinojimą, kas kuo užsiima. Vadinamojo šeimos planavimo pareigūnai stebi, kad moteris, netgi ištekėjusi, negimdytų iki 21 metų amžiaus, taip pat kad nepradėtų kito kūdikio nepraėjus ketveriems metams po pirmojo gimimo ar negavusi specialaus „nėštumo leidimo“ sertifikato. Gimus antrajam kūdikiui – kas valdžios priimama labai neigiamai su galimomis ekonominėmis bausmėmis – reikalaujama, kad moteris būtų sterilizuota.

Stebėtojai pažymi, kad Kinijos komunistinė vyriausybė taiko būdingus dvigubus standartus: užsieniečiams aiškinama, kad vieno vaiko šeimos politika grindžiama savanoriškais pagrindais, tuo tarpu savo gyventojams keliami griežti reikalavimai dėl neleisto ir nelimituoto nėštumo nutraukimo, mechaninių priešnėštuminių priemonių inplantavimo moterims bei sterilizacijos. Bandant išgelbėti „nelimituotą“ kūdikį, skiriamos bausmės iki namų sugriovimo, ypač kaimo vietovėje. Kaip teigia žinomas Kinijos žmogaus teisių gynėjas katalikas Haris Vu, tokia komunistinės valdžios politika yra toks pat žmogaus teisių pažeidimas kaip politinių disidentų ar tikinčiųjų persekiojimas.

„Gimdymas yra pagrindinė žmogaus teisė, – teigė jis. – Jokia vyriausybė, organizacija ar individai negali remtis kokiomis nors politinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis, religinėmis ar rasinėmis priežastimis, kad atimtų moteriai teisę gimdyti“. Tuo tarpu kongresmenas K.Smitas pažymėjo, kad jeigu Jungtinių Tautų gyventojų fondas taip agresyviai reikalautų, jog Kinijos vyriausybė sustabdytų prievartinius abortus, kaip kad užsiima lobizmu JAV atžvilgiu siekdama finansinės paramos, tada „Kinijoje būtų žymiai mažiau kentėjimų nei yra dabar“. Jis paragino kitas šalis atsižvelgti į žinomus faktus dėl UNFPA ir Kinijos vyriausybės vedamos gyventojų skaičiaus kontrolės programos, paremtos prievartiniu negimusios gyvybės žudymu bei moterų luošinimu, – ypač dėl prievartinės sterilizacijos, – ir patraukti minėtą fondą bei Kinijos diktatorius atsakomybėn prieš tarptautinį Hagos tribunolą už šiuos nusikaltimus žmogiškumui.

„UNFPA finansuoja, suteikia esminę techninę paramą ir, svarbiausia, užtušuoja masinius prievartinių abortų ir nesavanoriškos sterilizacijos nusikaltimus“, – pabrėžė kongresmenas K.Smitas. Jis paaiškino, kad taip buvo nužudyta milijonai negimusių kūdikių, kurie buvo faktiškai Kinijos valstybės išplėšti iš motinų įsčių. Tokia agresyviai UNFPA ginama barbariška politika padaro vaikus nelegalus, o jų motinas – gyventojų kontrolės valdininkų įkaitėmis.

Dėl selektyvių abortų Kinijoje didėja moterų stygius

Gyvybės ir žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad vieno vaiko šeimos bei kita gimstamumo ribojimo politika Kinijoje, taip pat ir Indijoje yra atsakingos už didelį vyrų perteklių šiose Azijos šalyse, kuriose gyvena beveik 40 proc. pasaulio gyventojų. Esmė ta, kad motinos, pasinaudodamos naujojo ultragarso technologija nustatyti vaisiaus lyčiai dar prieš gimimą, jeigu paaiškėja, kad vaisius turi moterišką lytį, pasirenka abortą. Taigi Kinijos vyriausybės skatinamose mažavaikėse šeimose vienintelė atžala vis dažniau yra berniukas, o kito vaiko taip ir nesulaukiama.

Vadinamasis „lytiškai selektyvus“ abortas yra dvigubas moters paniekinimas. Pirmiausia motina paniekina pati save leisdama nužudyti negimusį savo kūdikį. Antra, selektyvaus aborto metu eliminuojama gyvybė būtent dėl to, kad ji yra moteriškos lyties. Ekspertai tvirtina, jog taip Azijos šalyse jau yra prarasta daugiau nei 90 milijonų moterų. Dėl didėjančio disbalanso 15-35 metų amžiaus grupėje Kinijoje jau 2020 metais 35 milijonai vyrų negalės rasti sau nuotakų, nes jų paprasčiausiai pritrūks. Indijoje, kur dabar kartais visame kaime tarp mažamečių vaikų yra vien tik berniukai, šis vyrų perteklius gali pasiekti iki 30 milijonų.

Normalios visuomenės sąlygomis 105-107 naujagimiams berniukams tenka maždaug 100 mergaičių. Tačiau Kinijoje atitinkama gimstamumo statistika rodo, jog 100 gimusių mergaičių tenka 115-120 berniukų, o Indijoje - 110-115 berniukų (kai kuriose vietovėse santykis siekia net iki 130-150 berniukų, tenkančių 100 gimusių mergaičių). Vakarų ekspertai perspėja, kad toks lyčių pusiausvyros nebuvimas ateityje gali sukelti daug socialinių ar netgi politinių problemų. Jaunų vyrų viengungių perteklius neišvengiamai skatins jų masinę migraciją, o išaugęs nedarbas bei žemas visuomeninis statusas didins nusikalstamumą bei kitas prievartos formas, taip pat ir jau paplitusį moterų grobimą.

Be abejonės, selektyviuosius abortus, pasinaudojant šiuolaikine prenataline diagnostika, skatina tradicinis požiūris, atiduodantis pirmenybę sūnums. Berniukai ypač naudingi kaimiškose vietovėse prie žemės ūkio darbų, taip pat šimtmečių išugdytoje tradicijoje, kad būtent sūnūs yra atsakingi už nusenusių tėvų globą, tuo tarpu dukros „nuteka“ į kitas šeimas. „Mergaitės auginimas yra kaip laistymas kitos šeimos sodo“, – teigia senas indų posakis. Todėl moters statuso stiprinimas Azijos šalių visuomenėje yra svarbi priemonė vengiant „lytiškai selektyvaus“ aborto, o kartu ir pavojingo statistinio lyčių disbalanso.

Tačiau pagrindinė šio reiškinio priežastis yra ne senosios tradicijos, bet dirbtinis gimstamumo reguliavimas, ypač Kinijos valdžios būdingais diktatoriškais metodais primetami abortai. Tą patvirtino ir Italijoje neseniai atlikti gimstamumo tyrimai tarp kinų imigrantų, kurių rodikliai beveik niekuo nesiskyrė nuo pačių italų naujagimių lytinės statistikos.

Iš tikrųjų kinų išeivių šeimos, išsivadavusios iš griežtų „vieno vaiko“ politikos grindžiamų Kinijos įstatymų ir nejausdamos baimės dėl priverstinių abortų bei sterilizacijos, susilaukia dviejų ar daugiau kūdikių, kurių lytinės priklausomybės santykis – berniukų yra tik 0,65 proc. daugiau nei mergaičių – visiškai atitinka Vakarų valstybių duomenis.

Be to, negalima teigti, kad imigrantai būtų atsisakę savo tautinių tradicijų, taip pat ir kultūrinio palankumo sūnui arba kad jų galimybės vaisiaus ultragarsinei diagnostikai būtų prastenės nei pačioje Kinijoje.

Sunkios visuomenės senėjimo pasekmės

Išvis dabar tenka aiškintis apie egzistavimo prasmę tokių „nuodėmės struktūrų“, koks yra Jungtinių Tautų gyventojų fondas, kuris savo veikloje remiasi gerokai atgyvenusiu „demografinio sprogimo“ pavojaus mitu, vedančiu į tokį iškrypimą, kokie yra selektyvūs abortai su jų moralinėmis ir socialinėmis pasekmėmis. Tiesa, pasaulyje gyventojų vis dar daugėja, – kasmet beveik 75 milijonais, – tačiau pastaruoju metu didesnį susirūpinimą kelia „tuščias lopšys“, tai yra spartus gimstamumo mažėjimas, kada ne tik industrinės valstybės, bet ir besivystančios šalys neturi pakankamai vaikų savo gyventojų skaičiaus būtinam stabilumui palaikyti.

Jungtinių Tautų Organizacijos statistinės analizės duomenimis, dabar daugiau kaip 60-yje šalių, kuriose gyvena pusė planetos gyventojų, negimsta pakankami vaikų, kad būtų išvengta socialiai pavojingo žmonių skaičiaus mažėjimo. Gerai žinoma, kad ekonomikos augimas priklauso nuo darbingo amžiaus žmonių skaičiaus, kurie savo mokamais mokesčiais išlaiko ir vadinamąsias socialinio saugumo sistemas – pavyzdžiui, pensijų fondus – senosioms kartoms išlaikyti. Gerai žinoma daugumoje Vakarų Europos šalių susidariusi socialinės rūpybos krizė, kai dėl kelis dešimtmečius trunkančio rekordiškai mažo gimstamumo mokesčių mokėjimas ir atitinkamas biudžeto formavimas yra gerokai sutrikęs.

Tačiau taip pat ir Jungtinėse Valstijose, nepaisant gana aukšto jaunų žmonių imigracijos lygio, dėl mažėjančio gimstamumo 65 metų ir vyresni žmonės šio amžiaus viduryje sudarys penktadalį bendrojo gyventojų skaičiaus. JAV Kongreso biudžeto formavimo tarnyba vertina, kad šių žmonių medicininių patarnavimų išlaidos, dabar sudarančios apie 4,5 proc. bendrojo nacionalinio produkto, 2050 metais gali padidėti iki 20 proc. Iš kur biudžetas surinks šias lėšas, jeigu mokesčių mokėtojų nedaugėjo? Neišvengiamas pačių mokesčių didinimas ir ši našta dirbantiems žmonėms dar labiau atgrasys nuo jaunesnės šeimos kūrimo.

Daugelyje besivystančių šalių padėtis tampa dar blogesnė ir dėl gana staigaus gimstamumo kritimo – tai UNFPA ir panašių struktūrų politikos pasekmė – per palyginti trumpą laikotarpį. Ekspertai vertina, kad, pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Turkija ar Meksika, kuriose iki šiol gimstamumas bei gyventojų skaičiaus augimas buvo gana didelis, visuomenės senėjimo procesas bus spartesnis nei Jungtinėse Valstijose. Štai 2050 metais JAV vidutinis gyventojų amžius bus apie 40 metų, tai yra 4,5 metais didesnis nei dabar. Tuo tarpu amžiaus viduryje Meksikoje vidutinis gyventojų amžius projektuojamas pasiekti iki 42 metų, taigi nuo dabartinio laikotarpio išaugs netgi 20 metų. Jeigu turtingoms valstybėms gyventojų senėjimo finansavimas yra nelengvas, tai besivystančioms šalims jis gali tapti nepakeliamai sunkus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija