Knygos apie narkomaniją autorė ne gąsdina, o ragina diskutuoti

Leidykla „Tyto alba“ išleido Laimos Bulotaitės knygą „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė“. „XXI amžiaus“ skaitytojams siūlome interviu su knygos autore psichologe, socialinių mokslų daktare Laima Bulotaite.

Kaip kilo sumanymas parašyti knygą tokia tema?

Dažnai tenka vadovauti seminarams narkotikų prevencijos klausimais mokytojams, mokyklų pedagogams, socialiniams darbuotojams. Nors jie supranta narkotikų grėsmę ir yra pasiryžę dirbti šioje srityje, deja, trūksta žinių apie tai, koks yra narkotikų poveikis, kaip vystosi priklausomybė, todėl daugelis nesuvokia, kodėl kai kurie jauni žmonės vartoja narkotikus. Tad dalį seminaro, užuot kalbėjus apie metodinius dalykus (kokią informaciją, kada ir kaip pateikti), tenka aiškintis pačią problemą. Panašus įspūdis susidaro ir klausantis įvairių pasisakymų per radiją, stebint TV laidas ar skaitant straipsnius spaudoje. Dažniausiai paplitusios dvi kraštutinės nuomonės apie narkotikus: tai labai blogai – vien juoda, arba tai labai gerai – vien balta. Jokių argumentų, paaiškinimų nesistengiama svarstyti. Jei tai tik blogai, – narkotikai atneša tik skausmą, nelaimes, mirtį, – kodėl dalis žmonių juos vartoja? O jei narkotikai taip gerai, – sukelia atsipalaidavimą, džiaugsmą, suteikia energijos, – kodėl narkomanai nori gydytis, dažnai pasirenka savižudybę vietoje to laimingo gyvenimo? Būtent į šiuos klausimus ir norėjau atsakyti savo knygoje. Ne gąsdinti ar raminti, o diskutuoti.

Kam skirta jūsų knyga?

Stengiausi, kad ji būtų suprantama ir įdomi kuo platesnei auditorijai. Juk ir narkotikų problema nėra aktuali tik kuriai nors vienai visuomenės grupei.

Narkotikai jau tapo realybe, neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Vieni būgštauja, kad jų vaikai nepradėtų vartoti narkotikų, kitus baugina kaimynai narkomanai ar piktina nemokamas narkomanų gydymas. Narkomanų artimieji ieško pagalbos ir stengiasi suprasti, kodėl taip atsitiko.

Vien gydytojai, policininkai ar mokytojai tikrai neišspręs šios problemos ir mūsų neapsaugos. Visi turime būti aktyvesni. Yra posakis: „Kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų, kiek nusipelno savo pasyvumu ir abejingumu“.

Ar skaitytojai ras praktinių patarimų sau, savo artimiesiems?

Psichologai visada pataria pradėti nuo savęs. Žmonės geria alkoholinius gėrimus, rūko, nors žino, kad taip daryti nedera, kad kenkia sveikatai. Kodėl taip elgiamasi? Knygoje pateikiama klausimų skaitytojams, siekiant padėti jiems išsiaiškinti savo požiūrį į narkotikus, įvertinti savo pačių elgesį. Knygoje skaitytojai ras patarimų, kaip elgtis, kai šeimos narys piktnaudžiauja alkoholiu ir pan.

Ar knyga tinkama pedagogams?

Mokytojams jau yra nemažai knygelių apie narkotikų vartojimo prevenciją mokykloje. Bet tai – metodinės knygelės. Šiame leidinyje mokytojai ras žinių apie įvairias narkotines medžiagas, jų poveikį, naujos informacijos, kaip organizuoti prevencinį darbą mokykloje, kaip įtraukti tėvus, kokius metodus taikyti, kaip kalbėtis su moksleiviais ir pan.

Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje narkotikų problema tokia pat aktuali kaip ir kitose užsienio šalyse?

Be abejo, visada galima rasti šalių, kur ši problema aktualesnė. Tačiau tai nereiškia, kad galime atsipūsti ir nesirūpinti. Juk narkotikų prevencijos tikslas – užkirsti kelią vartojimui. Jei nieko nedarydami lauksime, kol problema pasieks tokius mastus kaip kai kuriose kitose šalyse, reikės rūpintis jau ne pirmine prevencija, o gydymo bei reabilitacijos programomis. Beje, pagal narkotikų vartojimo paplitimą Lietuva jau „sėkmingai“ pralenkė kai kurias Europos valstybes.

Mes visi kažko laukiame, svarstome, ar tai tikrai aktualu, ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui... Mes pasiryžę griebtis radikalių priemonių tik kilus krizei – kai perdozavęs narkotikų miršta moksleivis ar dėl narkotikų sulaikomi žymių žmonių vaikai.

Manau, panašiai žiūrima ir į terorizmą. Mes tiesiog nesirengiame jam, nes vis dar svarstome ir abejojame, ar Lietuvai tai gresia. Daugumoje užsienio šalių kiekviena mokykla turi vadinamąjį krizių įveikimo planą. Jame numatyta, kaip elgtis, kas už ką atsakingas mokykloje įvykus teroro aktui, gaisrui ar kitai nelaimei. Lietuvoje tuo turbūt pradėsime rūpintis, kai, neduok Dieve, sugrius kokia mokykla ar ją užgrobs teroristai.

Pasaulyje išleista nemažai knygų apie narkotikus. Ar ne paprasčiau buvo išversti vieną jų?

Narkotikų vartojimą lemia daugybė socialinių bei psichologinių faktorių. Įvairiose šalyse paplitę skirtingi narkotikai bei jų vartojimo būdai, skiriasi įstatymai, galimybės gauti pagalbą, skiriasi net ir visuomenės požiūris į narkotikų vartojimą ir juos vartojančius žmones. Todėl kiekviena šalis turi savitų problemų. Turime ir mes. Tad apie savas problemas turime kalbėti patys. Ir svarbiausia – nemanyti, jeigu šiandien konkrečiam žmogui tai neaktualu, jog taip nebus ateityje.

© 2004 "XXI amžius"