Gyvybės etikos prioritetas visuomenės reikaluose

Mindaugas BUIKA

Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas

Gyvybės kultūros rėmimu pasižymintis Džordžas Bušas, dar jaunas tėvas, su naujagimėmis dukromis dvynėmis

JAV prezidento dukterys dvynės Barbara ir Džena dabar

Prezidentas Džordžas Bušas yra palaikęs daugelį įstatyminių iniciatyvų dėl tradicinės šeimos ir santuokos apsaugojimo. Nuotraukoje - prezidentas su žmona Lora

Buvusį JAV prezidentą, penkių vaikų tėvą Džordžą Bušą vyresnįjį sveikina jo vaikaitės, dabartinio prezidento dukros

Paklaustas, koks svarbiausias principas, kuriuo turėtų vadovautis katalikai priimdami politinius sprendimus, Jungtinių Valstijų sostinės Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas, vadovavęs komisijai, rengusiai pastarojo meto episkopato dokumentą dėl šalies tikinčiųjų dalyvavimo viešajame gyvenime, viename interviu sakė: „Pirmiausia yra pagarba gyvybei, tai turėtų būti kiekvienos politinės diskusijos ir kiekvieno sprendimo pagrindas“. Kardinolas taip pat paaiškino, jog katalikai politikai bei jų rinkėjai savo veiksmuose turi teisę į „sąžinės laisvę, bet tik po to, kai išsamiai susipažįsta su Bažnyčios mokymu“.

Būtent tuo tikslu JAV ir daugelio pasaulio šalių episkopatai skelbia vadinamuosius priešrinkiminius apaštalinius laiškus, kuriuose primena tikintiesiems „moralinę poreigą“ atsakingai dalyvauti tame reikšmingame visuomenės gyvenimui procese ir nurodo tuos Bažnyčios socialinės doktrinos kriterijus, į kuriuos jie turi atsižvelgti savo pasirinkimuose. „Rasti idealų kandidatą ne tik sunku, bet netgi neįmanoma, – pripažįsta kardinolas T.Makarikas. – Tačiau mes kalbame tikintiesiems su visu aiškumu, kad visada yra svarbu palaikyti tuos principus, kurie apibrėžia katalikišką moralę, ir kad jie išliktų veiksmingi tiek kandidatų, tiek ir pačių rinkėjų sąžinėje“.

Taip pat ganytojai, kurie tiesiogiai nedalyvauja priimant politinius sprendimus, parodo savo didelį suinteresuotumą visuomeniniu gyvenimu ir jo rezultatais kiekvieno žmogaus ir visos tautos bendrajam gėriui.

Kandidatų ir rinkėjų atsakomybė

Nors didelio tarptautinio dėmesio susilauksiantys rinkimai Jungtinėse Valstijose vyks dar tik lapkričio 2 dieną, – jų metu bus renkama ne tik šalies prezidentas, bet ir trečdalis Senato, visi Atstovų rūmų nariai, taip pat atskirų valstijų gubernatoriai, parlamentai ir miestų savivaldybių vadovai, – tačiau tradicinis šiai progai skirtas kelių dešimčių puslapių apimties JAV episkopato dokumentas „Ištikimas pilietiškumui: kataliko pašaukimas politinei atsakomybei“ buvo paskelbtas dar 2003 metų rudenį. Jis, išspausdintas šimtatūkstantinių egzempliorių tiražu, buvo nusiųstas pagrindinių besivaržiančių partijų vadovams, plačiai aptariamas parapijų bendruomenėse, katalikiškose organizacijose ir judėjimuose, išsamiai diskutuojamas žiniasklaidoje.

Dokumento įžangoje pabrėžiama, kad rinkimai yra atsakingas debatų ir sprendimų laikas, kai kalbama apie pasirinkimą valstybės lyderių, politinės krypties bei vertybių, kuriomis bus vadovaujamasi tautos gyvenime. „Kaip mes apsaugosime žmogiškąją gyvybę ir orumą? Kaip teisingai mes pasidalysime iškilusių iššūkių našta ir dovanomis? Kokia tauta mes norime būti? Kokį pasaulį mes norime kurti?“ – tokius esminius moralinę prasmę turinčius klausimus kelia rinkėjams amerikiečių katalikų vyskupai.

Jie pažymi, kad politikoje svarbiausia yra ne ideologinė grupių sandūra ir kokios nors partijos įgytas pranašumas ar pralaimėjimas, o bendrojo gėrio tikslas. Be to, vyskupai rinkėjams pataria sutelkti dėmesį ne į praeitį, – „ar man dabar geriau nei buvo prieš ketverius metus?“, – bet į ateitį, svarstant, kaip būtų galima geriau užtikrinti silpniausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių saugumą, taiką ir teisingumą. „Kaip ganytojai, mes nenorime nurodyti asmenims, kaip jie turi balsuoti palaikydami vienus kandidatus ar prieštaraudami kitiems, – paaiškinama JAV vyskupų priešrinkiminiame dokumente. – Tačiau mes turime viltį, kad rinkėjai išsiaiškins kandidatų poziciją visame problemų spektre, kaip ir jų asmenybės integralumą, pasaulėžiūrą bei nuveiktus darbus“.

Dokumentą, kuriame taip pat plačiai remiamasi ir Šventojo Sosto atitinkamais pareiškimais, ypač 2003 metų Tikėjimo mokslo kongregacijos „Doktrinine nota dėl katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime kai kurių klausimų“, galima būtų apibūdinti kaip „nuoseklią gyvybės kultūros etiką“ arba tais „moraliniais rėmais“, iš kurių katalikai turėtų kreiptis į visus politinio gyvenimo reikalus. Kaip minėta, svarbiausias čia yra gyvybės gynimo klausimas, nes „katalikams žmogiškosios gyvybės ir orumo gynimas yra ne siaura problema, bet gyvenimo būdas ir veikimo gairė“, pažymi JAV vyskupai. Kad išsamiau apžvelgtų iškilusius klausimus ir iššūkius, jie savo dokumente pasitelkia „gyvybės stalo“ įvaizdį.

„Kas turi vietos prie šio gyvybės stalo? – retoriškai klausia ganytojai. – Kur yra vieta prie to stalo milijonui mūsų tautos kūdikių, kurie kiekvienais metais yra sunaikinami dar prieš savo gimimą? Kaip mes galime garantuoti vietą prie stalo badaujantiesiems ir tiems, kuriems trūksta medicininės priežiūros mūsų šalyje ir pasaulyje? Kur yra vieta prie stalo tiems mūsų pasaulyje, kurie neturi laisvės praktikuoti savo tikėjimą arba priversti kovoti dėl to, ką tiki?“ Dokumente tokiu plačiai suvokiamu „gyvybės etikos“ apibūdinimu apžvelgiamos Bažnyčiai rūpimos abortų ir eutanazijos, homoseksualų „santuokos“ problemos, taip pat švietimo, būsto, darbo žmonių teisių reikalai bei, atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų dominuojančią padėtį pasaulyje, globalinio solidarumo, kovos su tarptautiniu terorizmu bei kiti užsienio politikos dalykai.

Sakramentinis momentas politikoje

Iš šio Bažnyčios mokymo kyla supratimas, jog kandidatų rinkimų pasisakymuose ir nuostatose ne visi dalykai turi vienodą reikšmę ir turi būti atitinkamai vertintini. Pavyzdžiui, aborto, eutanazijos ar klonavimo klausimai moraliniu atžvilgiu yra nediskutuotini, nes jų palaikymas ar įteisinimas yra absoliutus blogis, prieštaraujantis tiek krikščioniškajai doktrinai, tiek ir prigimtinei teisei. Tas pats sakytina ir apie santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, šventumą, todėl vadinamosios homoseksualų „santuokos“ rėmimas tikėjimui taip pat yra visiškai nepriimtinas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, debatai dėl atlyginimo minimumo dydžio arba subsidijų žemdirbiams yra visiškai suprantami, kaip ir nuomonių įvairovė ieškant išmintingiausio sprendimo.

Pastaraisiais mėnesiais Jungtinėse Valstijose visu aštrumu iškilo klausimas – ir tai labai juntama dabartinėje rinkimų kampanijoje – dėl galimybės atsakyti dalyvauti Eucharistijoje tiems politikams, kurie remia vadinamąją teisę į abortą. Tuo pačiu jie skandalingai prisideda prie negimusių kūdikių vykstančio masinio infanticido ir nėra malonės būklėje, privalomoje Švč. Sakramentui priimti. Kaip rašo žinomas amerikiečių katalikų publicistas ir pasaulietis teologas Maiklas Novakas savo straipsnyje apie šį „sakramentinį momentą politikoje“, Bažnyčia palieka žmonėms sąžinės laisvę savo pasirinkime, tačiau „ši laisvė kai kuriuose svarbiuose dalykuose, kaip nekaltos gyvybės atėmimas aborto metu, politikoje konfrontuoja su pasirinkimu: arba jis lieka bendrystėje su Bažnyčia, arba ją (bendrystę) turi palikti“, jeigu remia aborto legalumą.

Tačiau šiuo metu – iš dalies ir dėl ganytojų perdėtos tolerancijos – daugelis politikų visiškai nekeldavo tokio klausimo: net ir remdami laisvo aborto įstatymą, jie ramia sąžine eina prie Viešpaties stalo. Tuo pačiu susidaro paradoksali ir kartu papiktinanti situacija, nes abortą ginantis politikas, nors dėl šio elgesio pasitraukia iš bendrystės su Bažnyčia, tačiau faktiškai pretenduoja likti toje bendrystėje pačiu švenčiausiuoju momentu, tai yra priimant Komuniją. Vyskupų tylėjimas ir abejingumas dėl šio papiktinimo pastaraisiais dešimtmečiais tik sustiprino politikų įsitikinimą, kad „abortas yra visiškai priimtina ar netgi remtina galimybė katalikų pasirinkimui“, pastebi M.Novakas. Skandalingiausia yra tai, jog kiti katalikai tikintieji, stebėdami tokią keistą situaciją, gali pradėti galvoti, jog patys dvasininkai rimtai nebepriima neva „pasenusio“ Bažnyčios mokymo apie absoliutų aborto blogį. Tai savo ruožtu silpnina pasitikėjimą magisteriumu, Bažnyčios moraliniu autoritetu, nes jam ima daryti įtaką sekuliarizuotos visuomenės įgeidžiai.

Kita vertus, anot M.Novako, yra nepriimtinas ir kartais tarp šiuolaikinių katalikų politikų išsakomas populiarus teisinimasis, jog jie „asmeniškai yra prieš abortą“, tačiau turi prisitaikyti prie daugumos savo rinkėjų nusistatymo. Pirmiausia politikai šios savo „asmeninės nuomonės“ turi nebijoti pareikšti viešai ir paprastai – elektoratas teigiamai vertina tvirtas moralines kandidato pažiūras, net jeigu ir joms nepritaria. Kandidato „asmeninė nuomonė“ lieka abejotina, jeigu jis viešai neišsako argumentų dėl negimusios gyvybės gynimo svarbos ir nededa pastangų jai apsaugoti įstatyminėmis iniciatyvomis. „Tikro politinio lyderio pareiga – rodyti iniciatyvą, argumentuoti ją ir mokyti, net jeigu ir dabartiniu momentu negali pasiekti daugumos pritarimo“, – pabrėžia M.Novakas.

Būtent to Bažnyčia ir turi teisę laukti iš tikrų politinių lyderių katalikų, kurie yra opozicijoje abortui bei kitoms žmogiškosios gyvybės naikinimo praktikoms. Jie turi vesti žmones į šių siaubingų bei pasibjaurėtinų dalykų sustabdymą ir, jeigu dabar to neįmanoma pasiekti, tai tą gyvybės gynimo kovą turi palaikyti tvirtas nusistatymas, jog sėkmė teisingam reikalui vis tiek ateis. Tačiau dabar, deja, daugeliui save katalikais vadinančių politikų yra patogiau „plaukti pasroviui“, prisitaikant prie esamo blogio ar net viešai remiant jo teisėtumą ir kartu liekant „visiškoje bendrystėje“ su Bažnyčia. „Toks savęs apgaudinėjimas iš pradžių visada yra patogesnis už stojimą sunkaus pasirinkimo akivaizdon“, – pastebi M.Novakas. Ypač kada ganytojai tylomis susitaiko su šiuo labai pavojingu iššūkiu tikinčiųjų bendruomenei, o gal, praradę budrumą, kartais net jo nenori pripažinti.

Sprendimas paliekamas vyskupo nuožiūrai

Pastaraisiais mėnesiais šioms kontrversijoms visu aštrumu iškilus JAV Katalikų Bažnyčioje ir vis daugiau vyskupų darant ganytojiškus pareiškimus dėl Komunijos atšaukimo politikams, kurie viešai remia aborto legalumą (apie šiuos pareiškimus plačiai rašyta ir „XXI amžiaus“ priede „Pro Vita“), amerikiečių episkopatas buvo sudaręs specialią komisiją (task force) šiam reikalui ištirti, kuriai, kaip minėta, paskirtas vadovauti Vašingtono arkivyskupas kardinolas T.Makarikas. Šios problemos aktualumą išryškino dar ir tai, kad rinkimų batalijose dalyvaujantis dabartinis JAV prezidentas respublikonas Džordžas Bušas, nors yra protestantas, tačiau savo aiškiu „gyvybės kultūros“ gynimu yra žymiai artimesnis katalikiškoms vertybėms nei jo liberalus priešininkas senatorius demokratas Džonas Keris, kuris formaliai yra Katalikų Bažnyčios narys. (Sakoma, kad prezidentas Dž.Bušas, kuris savo pirmosios prezidentavimo kadencijos metu yra palaikęs daugelį įstatyminių iniciatyvų dėl negimusios gyvybės apsaugojimo, šiemet pavasarį apsilankęs Vatikane netgi nusiskundė Popiežiui, jog amerikiečių katalikų vyskupai jį nepakankamai aktyviai palaiko konstituciškai uždraudžiant homoseksualų „santuokas“. Tuo tarpu senatorius Dž.Keris savo darbo Kongrese metu patvirtino esąs vienas pagrindinių aborto legalumo rėmėjų ir buvo tarp tų tik keturiolikos senatorių, kurie balsvo prieš 1996 metais priimtą Santuokos gynimo aktą, užkirtusį kelią homoseksualinės partnerystės sulyginimui su tradicinės šeimos ryšiais.)

Atsižvelgdama į kardinolo T.Makariko komisijos ataskaitą, JAV vyskupų konferencija paskelbė pareiškimą „Katalikai politiniame gyvenime“, kuriame dar kartą patvirtino Bažnyčios mokymą apie žmogiškosios gyvybės šventumą ir kad „negimusio kūdikio sunaikinimas visada savo vidine esme yra blogis, todėl niekada negali būti pateisintas“. Ganytojai taip pat pažymėjo, jog tiek tie asmenys, kurie atlieka abortą, tiek tie, kurie dalyvauja šiame žmogžudystės nusikaltime (taip pat palaiko ir aborto įstatyminį teisėtumą) visiškai suvokdami tą objektyvų blogį, kurį įvykdo, yra kalti sunkia nuodėme ir taip atskiria save nuo Dievo malonės“.

Amerikiečių vyskupai naujajame pareiškime nurodė, kad sekuliariai visuomenei būdingas „valstybės ir Bažnyčios atskyrimas nereikalauja pasidalijimo tarp tikėjimo ir viešųjų veiksmų, tarp moralinių principų ir politinių pasirinkimų“. Greičiau atvirkščiai, demokratinėje visuomenėje įvirtinta religijos išpažinimo laisvė tik sutvirtina katalikų politikų pareigą aktyviai darbuotis dėl moraliai neteisingų įstatymų ištaisymo, kad jie nebūtų kaltinami bendradarbiavimu su blogiu ir prasižengimu bendrojo gėrio atžvilgiu. Kitu atveju, jie „turi patikrinti savo sąžinę, ar yra verti priimti mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują“. Priminę Šventojo Rašto mokymą dėl malonės būklės reikalavimo dalyvaujant Eucharistijoje, – „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27), — JAV episkopato nariai konkretų klausimo sprendimą dėl Komunijos atšaukimo abortą palaikantiems politikams palieka atskirų vyskupų nuožiūrai.

„Atsižvelgdami į platų spektrą aplinkybių, kurios iškyla ieškant išmintingo sprendimo šiuo svarbiu reikalu, mes pripažįstame, kad šis sprendimas lieka individualiam vyskupui, sutinkamai su nustatytais kanoniniais ir pastoraciniais principais“, – rašoma amerikiečių vyskupų pareiškime „Katalikai politiniame gyvenime“. Minėtame interviu italų katalikų žiniasklaidai, aiškindamas naująjį JAV episkopato pareiškimą, kardinolas T.Makarikas nurodė, jog ganytojai taip norėjo priminti katalikams politikams, kad „nors ir gerbiant jų sąžinės laisvę, jeigu jų veiksmai neatitinka Bažnyčios mokymo, jie neturi eiti prie altoriaus Komunijos priimti“. Kita vertus, vyskupai nenori, kad Eucharistija būtų politinė priedanga, nes „altorius nėra tinkama vieta kovoms, kurios gali ir turi vykti kitose vietose“. JAV episkopato posėdyje kardinolas T.Makarikas yra sakęs, kad kovos dėl žmogiškosios gyvybės ir orumo turi vykti ne prie Dievo stalo, bet „viešose vietose, širdyse ir protuose, iš sakyklų tribūnų, mūsų sąžinėse ir benruomenėse“.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"