„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (47)

2004-iųjų spalio 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Išgydymas

Šiandien didžiausią rūpestį kelia
serganti visuomenė…

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

Antroje Karalių knygoje pasakojama apie raupsais sirgusį kariuomenės vadą Naamaną. Norėdamas pasveikti, jis atvyko pas pranašą Eliziejų. Pranašas liepė sergančiajam septynis kartus pasinerti Jordano upėje, ir žmogus pasveiko. Dėkodamas už patirtą malonę, Naamanas norėjo palikti dovaną, tačiau Dievo žmogus griežtai atsisakė ją priimti, – pranašui reikėjo ne dovanos, bet žmogaus atsigręžimo į tikrąjį Dievą. Tuomet pagydytasis pažadėjo, jog nuo šiol jis tarnausiąs tiktai vienam Viešpačiui (plg. 2 Kar 5). Žmogus visiškai pasveiko: dingo raupsai, o širdyje sušvito tikėjimas Dievu.

Sunkios ligos kamuojamas Naamanas galvojo tik apie savo sveikatą ir nesuvokė, jog pati didžiausioji jo bėda – stabmeldystė. Ir šiandien daugelis ligonių mano, kad sveikata yra pats didžiausias jų turtas ir dėl jos jie nieko negaili. Dažnai sveikatos ieškoma užsienyje, ryžtamasi net pavojingiausiems eksperimentams, kad bet kokia kaina būtų susigrąžinta sveikata. Tik mažuma žmonių supranta, jog didžiausias turtas yra ne fizinė, bet dvasinė sveikata, kurios pagrindas – žmogaus vidinė darna, pasiekiama per dorą gyvenimą ir tikėjimą Dievu. Dvasinė sveikata yra tokia svarbi, jog dažniausiai nuo jos priklauso ir fizinė sveikata.

Naujajame Testamente randame daug pasakojimų apie Jėzaus pagydytus žmones. Jėzus visada klausdavo ligonio, ar jis tikįs, ir tik tuomet pagydydavo. Kai raupsuotasis atėjo padėkoti už sugrąžintą sveikatą, Jėzus jam pasakė: Tavo tikėjimas išgydė tave (Lk 17, 19).

Šiandien didžiausią rūpestį kelia ne paskiro žmogaus liga, nes ligonių visada bus, bet serganti visuomenė. Visuomenės ligos požymiai – tai moralinių normų nepaisymas, didelis nusikalstamumas, pakrikusios šeimos, likimo valiai palikti vaikai ir daugybė beprasmių savižudybių. Atrodo, tarsi kažkoks demonas būtų apsėdęs visą visuomenę. Kur išeitis? Perskaitę partijų programas, nušviečiančias Lietuvos ateities viziją, rasime samprotavimų apie algas ir pensijas, planus ir pinigus, bet tik nedaugelis bando žvelgti giliau ir kalbėti apie dvasinę tautos sveikatą.

Tavo tikėjimas išgydė tave, – pasakė Kristus pasveikusiam raupsuotajam. Kodėl tikėjimas neišgydo mūsų visuomenės? Juk tikinčiaisiais save laiko vos ne visi mūsų tautiečiai. Aną dieną tikybos mokytoja papasakojo apie savo patirtį mokykloje. Ji per pamoką pirmokėlių paklausė, ar jie yra ką nors girdėję apie Jėzų. Vaikai susižvalgė, bet niekas nežinojo, kas gi yra tas Jėzus. Pagaliau vienas vaikas pasakė iš tėvų girdėjęs apie Jėzų. Ką rodo šitas faktas? Šeimose daugelis tėvų nekalba su vaikais apie Dievą, nes jų kasdieniame gyvenime svarbiausi yra pinigai, televizija, kasdieniai rūpesčiai, tik ne Dievas. Norėdami vaikams gero, tėvai leidžia juos į tikybos pamokas, vildamiesi, jog tikėjimas pravers jų gyvenime. Tačiau lieka neatsakytas klausimas, ar mokyklos suole pasėta tikėjimo sėkla prigis vaikų širdelėse, kai namie tikėjimui augti nėra sąlygų? Neabejotinai sunyks. Ar tuomet vos rusenantis tikėjimas galės būti atrama žmogaus gyvenimo kelionėje? Gyvenimo patirtis liudija, jog negalės.

Jėzus Kristus mums paliko brangų Evangelijos ir Atpirkimo slėpinių turtą, kuriuo pasinaudodami galime susikurti nuostabiai gražų gyvenimą čia, žemėje, ir saugiai keliauti į amžinuosius Tėvo namus. Tačiau tas turtas daugeliui lieka kaip nepasiekiamas lobis, ir žmonės blaškosi tarp piramidžių, burtų, ufonautų ir kitokių „Naujojo amžiaus“ prietarų.

Dievo žodis kviečia mus ieškoti ne tiek fizinės sveikatos, kiek gilesnio Dievo pažinimo. Ką padės kompiuteriai, internetas ar stipri sveikata, jei nemokėsime mylėti, jei skaldysimės į tarpusavyje besikivirčijančias partijas ir koalicijas, jei garbinsime tik Mamoną, bet nepažinsime mus išgelbėti galinčio Jėzaus Kristaus.

Apaštalas Paulius, būdamas kalėjime, tikėjimo broliui Timotiejui rašė: Mylimasis! Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų. (…) Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime (2 Tim 2, 8 – 12)). Štai ko reikia mūsų visuomenei ir kiekvienam iš mūsų. Gerai pažinti Jėzų ir Jo Bažnyčią yra svarbiau nei loterijoje išlošti milijoną. Šiandien daugelis dorų lietuvių baiminasi, kad, neduok Dieve, nauji tautos gelbėtojai nenuvestų Tėvynės į Rusijos glėbį. Ši baimė pagrįsta. Tačiau ne mažiau pavojingi ir materializmo bei hedonizmo šunkeliai. Daugelis norinčiųjų būti tautos vedliais dvasiškai serga ir, kas skaudžiausia, šito net nesuvokia. Tačiau turėkime viltį. Apie ją kalba apaštalas: Dievas yra ištikimas net tuomet, kai mes būname jam neištikimi. Jėzus Kristus, kadaise pagydydavęs raupsuotuosius, prikeldavęs net mirusiuosius, prikels ir mus gyvenimui, jei su tikėjimu atsigręšime į Jį. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, – nūdienos sutemose nešiokime savo širdyse šiuos Viešpaties žodžius kaip didžiausią geresnio gyvenimo viltį.


Homilija Kauno Arkikatedroje 2004 m. spalio 10 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija