Pasaulio demografinė kaita:
mitai ir realybė
Mindaugas BUIKA
Ideologinės nuostatos sąlygoja tvirtinimų vienpusiškumą
Ne tik katalikiškoje, bet ir pasaulietinėje tarptautinėje
žiniasklaidoje buvo smarkiai sukritikuota aiškų ideologinį atspalvį
turinti Jungtinių Tautų gyventojų fondo UNPFA ataskaita Pasaulio
gyventojų padėtis 2004 (State of World Population 2004), kurioje
nepagrįstai manipuliuojama statistikos duomenimis reikalaujant didesnį
dėmesį skirti gimstamumo kontrolei ir kontracepcijai. UNPFA, kuris
yra liūdnai pagarsėjęs savo agresyvia gyventojų skaičiaus ribojimo
politika, įskaitant sterilizacijos ir aborto skatinimą, - jis pats
tai vadina reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo priemonėmis,
- naujajame pranešime reikalauja padidinti metines kontracepcijai
skirtas lėšas 55 proc. (nuo 7,1 mlrd. dolerių iki 11 mlrd.). Taigi,
anot Jungtinių Tautų gyventojų fondo, bus stabdomas žmonių skaičiaus
augimas Trečiajame pasaulyje, kuris neva yra atsakingas už skurdą,
badą ir ekologines problemas.
UNPFA rugsėjo viduryje paskelbto dokumento, skirto
prieš dešimtmetį (1994 metais) Kaire vykusiai pasaulinei demografijos
klausimais konferencijai prisiminti, duomenimis, planetos gyventojų
skaičius, dabar siekiantis 6,4 milijardo, kasmet išauga 76 milijonais.
Ir nors augimas yra sumažėjęs, - praėjusį dešimtmetį pasaulio gyventojų
kasmet priaugdavo iki 90 milijonų, - tačiau prognozuojama, kad 2050
metais planetoje bus 8,9 milijardo žmonių arba 40 proc. daugiau
nei dabar. Apie 90 proc. gyventojų skaičiaus augimo tenka besivystančioms
Trečiojo pasaulio valstybėms, kur yra rimčiausios socialinės problemos:
UNPFA teigia, kad iki 2050 metų penkiasdešimties varginiausių valstybių
gyventojų skaičius patrigubės ir sudarys 1,7 mlrd.
Toks tvirtinimų vienpusiškumas tiesiog bado akis,
ypač žinant, kad demografai vis dažniau perspėja dėl gimstamumo
mažėjimo - pasaulyje vidutiniškai gimstamumas sumažėja nuo šešių
vaikų vienai moteriai 1972 metais iki 2,9 vaiko dabar ir jo neigiamų
socialinių pasekmių. (Beje, UNPFA savo ataskaitoje irgi priverstas
konstatuoti spartų visuomenės senėjimo procesą, ypač ryškų per ateinančius
penkis dešimtmečius: gyventojų, kurių amžius viršija 65 metus, dalis
Šiaurės Amerikoje per tą laiką išaugs nuo 12 proc. iki 21 proc.,
Europoje nuo 13 proc. iki 28 proc., o Azijoje netgi patrigubės
nuo 6 proc. iki 19 proc.)
Atsiliepdamas į Jungtinių Tautų institucijos minėtame
pranešime tebesitęsiantį prognozavimą dėl demografinio sprogimo
neigiamų pasekmių, žinomas apžvalgininkas Maiklas Mejeris populiariame
JAV savaitraštyje Newsweek paskelbtame straipsnyje tai pavadino
nebaigta istorija. Iš tikrųjų iki 2050 metų pasaulio gyventojų
skaičius dar didės, bet vėliau dėl gimstamumo smukimo ims sparčiai
mažėti, todėl, jo nuomone, dabar veikiau reikėtų kalbėti apie depopuliacijos
procesą, kuris daugelyje šalių jas prasidėjęs ir turi atitinkamų
socialinių pokyčių.
Gyventojų stygiaus neigiamos socialinės pasekmės
Daugelis jau priprato prie žinių apie neigiamas
demografines tendencijas Europoje, kur beveik visose šalyse gimstamumas
yra žemesnis nei 2,1 vaiko vienai moteriai, kas reikalinga tėvų
kartai atstatyti. M.Mejeris kaip pavyzdį nurodo Vokietiją, kurioje
gimstamumas 1,4 vaiko moteriai (maždaug toks dabar yra visos Europos
vidurkis) ir kuri, ekspertų tvirtinimu, per ateinančius 40 metų
praras penktadalį gyventojų precedento neturintis atvejis taikos
laikotarpiu. Jeigu Vakarų Europos šalyse, kuriose gyventojų tankis
yra palyginti didelis bei tam tikrą stabilumą palaiko nuolatinė
imigracija, tai kas po pusės šimto metų bus ištuštėjusioje Rytų
Europoje, kur mažą gimstamumo problemą dar labiau aštrina jaunų
žmonių išvykimas gyventi į užsienį bei bendras palyginti nedidelis
gyventojų tankis, sunku net ir numatyti.
Pavyzdžiui, Estijos ir Olandijos plotas panašus
45 ir 41 tūkstantis kvadratinių kilometrų. Tačiau Estijoje gyvena
1,3 mln. žmonių, o Olandijoje 16 milijonų. Dėl mažo gimstamumo
iki 2050 metų abi šalys gali prarasti po 25 proc. gyventojų, tačiau
dėl mažo gausumo Estijoje demografinė padėtis bus nepalyginti sunkesnė.
Pokomunistinėse Rytų Europos šalyse jaunimo kol kas yra daugiau
nei Vakarų Europoje, kur žmonių gimstamumo krizė jau tęsiasi du
tris dešimtmečius. Dėl to kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Austrijos
sostinėje Vienoje, pensininkai jau sudaro didesnę pusę gyventojų.
Tačiau dabar sumažėjęs gimstamumas Rytų Europoje dramatiškai atsilieps
ir šio regiono gyventojų skaičiaus smukimui: prognozuojama, kad
iki XXI a. vidurio Rumunija neteks 27 proc. gyventojų, o Bulgarija
net 38 proc.
Aptardamas galimas socialines demografinės krizės
pasekmes M.Mejeris pateikia Italijos ekspertų prognozes (šioje šalyje
gimstamumas yra mažiausias Europoje vidutiniškai 1,2 vaiko tenka
vienai moteriai), kad per ateinančius keturis dešimtmečius darbinio
amžiaus gyventojų skaičius sumažės 40 proc. Atitinkamai išaugusi
pagyvenusių žmonių dalis sąlygos vartojimo mažėjimą (senieji nesivaiko
madų ir naujovių, jų poreikiai kuklesni), o tai neigiamai atsilieps
ekonomikai. Sąlyginė pensininkų gausa perkraus valstybės socialinę
sistemą, kurią išlaikyti savo mokesčiais turės vis mažesnis dirbančiųjų
skaičius. M.Mejeris pastebi, kad neseniai vykusios demonstracijos
ir streikai Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei Austrijoje,
protestuojant dėl vyriausybių pastangų pradėti pensijų sistemos
reformą, rodo, kad ateityje Europoje vyks dar didesnės socialinės
grumtynės tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų kartų.
Besivystančiose šalyse padėtis dėl spartaus gimstamumo
mažėjimo gali tapti dar labiau dramatiškesnė, nes pensijų ir bendrai
socialinės rūpybos sistemos jose yra silpnos arba jų iš viso nėra.
Kinijos ekonomika dėl užsienio investicijų gausos dabar rodo įspūdingą
augimą, tačiau jau apie 2015 metus dėl vieno vaiko šeimos politikos
išryškės pigios darbo jėgos stygius. Kinų ekspertai kalba apie vadinamąją
4-2-1 socialinę problemą, kai vienas dirbantis žmogus bus atsakingas
už dviejų savo tėvų ir keturių senelių išlaikymą. Daugelyje kitų
Trečiojo pasaulio šalių tokios griežtos gimstamumo kontrolės kaip
Kinijoje nėra, tačiau plintanti urbanizacija, skatinama kontracepcija,
sterilizacija ir abortai sąlygos didelius neigiamus demografinius
pokyčius.
Šventojo Sosto ryžtinga laikysena Kairo konferencijoje
Meksikoje senėjimo procesas toks spartus, kad
po kelių dešimtmečių šalies gyventojų skaičius ne tik nustos augęs,
bet amžiaus vidurkiu netgi pralenks Jungtines Valstijas. Panaši
padėtis yra daugelyje kitų Lotynų Amerikos valstybių, taip pat ir
Brazilijoje, kur praėjusiais dešimtmečiais nemaža dalis moterų įvairiais
apgaulės būdais buvo sterilizuotos. Gimstamumo rodikliai Afrikos
šalyse lieka didžiausi, bet ir ten jie mažėja, nors neatrodo, kad
dėl to juodojo žemyno visuomenė taptų turtingesnė. Greičiau atvirkščiai:
kaip teigia demografinį procesą stebintis Italijos katalikų laikraščio
Awenire žurnalistas Rikardas Kasčiolis, per pastarąjį dešimtmetį
gimstamumo lygis Afrikoje sumažėjo vidutiniškai nuo 6,65 vaiko vienai
moteriai iki 4,91 vaiko, tuo tarpu skurdas per tą patį laikotarpį
žemyne išaugo 43 proc.
Pasak jo, nepagrįsti gąsdinimai dėl demografinio
sprogimo ir vaisingumo mažinimo propaganda, kuo nuolat užsiima
Jungtinių Tautų gyventojų fondas, visuomet buvo argumentas tam tikrai
daliai Vakarų visuomenės politinio elito, kuris siekia visuotinio
konsensuso dėl aborto bei kitų su krikščioniška morale nesuderinamų
būdų įteisinimo gyventojų skaičiaus kontrolei. Problema yra ta,
kad tarptautinių institucijų lygiu vietoje realių demografinių problemų
sprendimo bandoma prastumti savas ideologines nuostatas, - sakė
R.Kasčiolis duotame interviu katalikų žinių agentūrai Zenit.
Tai veda prie finansinių resursų skyrimo politikos, kuri ne tik
yra nenaudinga, bet netgi pavojinga dėl dviejų priežasčių minėtos
lėšos nepanaudojamos tikrajai besivystančių šalių pažangai paremti,
bet nukreipiamos gyventojų senėjimo tendencijoms stiprinti.
1994 metais, vykstant minėtai pasaulinei demografijos
problemų konferencijai, buvo bandoma priimtoje Veiksmų programoje
kaip gimstamumo kontrolės priemonę pirmą kartą įteisinti ir abortą,
tačiau Šventasis Sostas tam griežtai pasipriešino. Po aštrių diskusijų,
Vatikaną parėmus dar 40-iai valstybių, buvo pasiektas konsensusas
ir patvirtintoje Veiksmų programoje aiškiai įrašyta nuostata, kad
abortas jokiu atveju negali būti laikomas šeimos planavimo priemone.
Tačiau UNFPA savo propaganda ir veiksmais pavyzdžiui, paremdamas
Kinijos komunistų režimo vykdomą vieno vaiko šeimos politiką
toliau stengiasi plėtoti negimusios gyvybės naikinimą pasaulyje.
Atsižvelgdama į tai, Jungtinių Valstijų prezidento
Džordžo Bušo administracija 2002 metais nutraukė UNFPA finansinę
paramą. (Iki tol amerikiečiai Jungtinių Tautų gyventojų fondui iš
biudžeto skirdavo 34 milijonus dolerių. Galima prisiminti, kad 1994
metais Kairo konferencijoje tuomet JAV prezidentas buvo liberalus
demokratas Bilas Klintonas JAV delegacija, vadovaujama viceprezidento
Alo Goro, su visu radikalumu priešinosi Šventojo Sosto pozicijai
dėl gyvybės ir šeimos gynimo ir stengėsi įtvirtinti aborto metodą
Veiksmų programoje. Tačiau Vatikaną parėmė dar apie 40 katalikiškų
ir musulmoniškų valstybių, todėl tas pastangas pavyko užblokuoti.)
Vyriausybės turi kontroliuoti lėšų naudojimą
Taigi dabartinė prezidento Dž.Bušo vyriausybė,
nutraukdama UNFPA finansavimą ir tuo sukeldama didelį liberaliosios
Europos Sąjungos vadovybės pasipiktinimą, iš esmės veikė suderintai
su Kairo konferencijoje pasiektu konsensusu, jog mokesčių mokėtojų
pinigai negali būti skiriami abortui Kinijos atveju, netgi prievartiniam
abortui skatinti prisidengus humanitarinės paramos etikete.
Dėl panašios priežasties prieš kelerius metus Šventasis Sostas nutraukė
paramą Jungtinių Tautų vaikų fondui UNICEF, nes po šios institucijos
priedanga besivystančiose šalyse veikia grupės, bandančios primesti
savąjį moters reprodukcinės sveikatos supratimą, nesibodėdamos
pradėtosios gyvybės naikinimo.
Rugsėjį UNFPA savo naująja ideologiškai angažuota
ataskaita Pasaulio gyventojų padėtis 2004 metais ir raginimais
toliau stiprinti kontracepcijos bei šeimos planavimo finansavimą
iš esmės pažeidžia Kaire pasiekto tarptautinio susitarimo nuostatas,
todėl nusipelno visuotinio pasmerkimo. Tą pažymėjęs Vatikano Popiežiškosios
teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas
priminė Jungtinėms Tautoms priklausančių šalių vyriausybių pareigą
kontroliuoti, kaip yra naudojamos valstybių skiriamos lėšos įvairioms
JT struktūroms. Privalo būti priminta, kad organizacijos teturi
tik vykdomąją galią ir neturi viršyti mandato suteikiamų įgaliojimų
pagal vyriausybių pasirašytus susitarimus, - aiškino kardinolas
R.Martinas, kuris pats ilgą laiką yra buvęs Vatikano nuncijumi Jungtinėse
Tautose.
Jam pritaria ir dabartinis Šventojo Sosto stebėtojas
JT institucijose Ženevoje arkivyskupas Silvanas Tomazis, kuris neseniai
CESPAS žurnale paskelbtame pareiškime pabrėžė, kad 1994 metų Kairo
konferencija nustatė pasaulinės demografinės politikos filosofinius
pagrindus, todėl naujos ideologijos jai primesti negalima. Bandant
įteigti, kad neva gyventojų perteklius skatina skurdo didėjimą,
yra atmetama prigimtinė teisė, o žmogiškojo asmens vertė ir orumas
tampa nesvarbiu dalyku, - aiškino arkivyskupas. Jis taip pat pastebėjo,
kad, įsivyravus požiūriui, jog gerovė prasideda ir baigiasi ekonomika,
kas sąlygoja socialines ir politines programas, tada religijos
taps tiek priimtinos, kiek derinsis prie šių nuostatų, o jeigu kliudys
turės būti eliminuotos.
Arkivyskupas S.Tomazis taip pat teigė, kad UNFPA
savo dokumentuose nuolat deklaruoja kovą su skurdu, tačiau pagrindinis
jo tikslas ne rūpinimasis bendruoju gėriu, bet gimstamumo kontrole,
kuris yra parodomas kaip neva pagrindinė kliūtis pažangai. Tačiau
iš tikrųjų neretai yra priešingai: labiausiai atsilikusios šalys
nebūtinai turi daug gyventojų, o kai kuriose jų netgi jaučiamas
stygius. Svarbiausias pažangos šaltinis yra žmonių kūrybingumas,
tuo tarpu, kaip rodo patyrimas, visuomenės, kuriose vyksta spartus
senėjimo procesas, yra nepajėgios inovacijoms, - pabrėžė Vatikano
atstovas.
Vyskupas S.Tomazis taip pat priminė, jog pažangai
skatinti yra būtini ir kiti faktoriai: žmogiškųjų resursų ugdymas,
geresnis materialinės gerovės paskirstymas, kam dažnai priešinasi
politinė valdžia, bei neturtingų šalių turimos produkcijos patekimas
į tarptautines rinkas, ką neretai žlugdo turtingų valstybių protekcionistinė
politika.
© 2004 "XXI amžius"
|