„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (47)

2004-iųjų spalio 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Išeiti iš narkotikų labirinto - būtina!

Rasa NORKUTĖ

Lietuvos nepriklausomybė atnešė viltį, jog žmonės sieks ir vidinės laisvės. To paties mokys ir savo vaikus. Kol vaikai nuo pat pirmos klasės skrajoja savo sielų labirintuose ieškodami savojo kelio, Švietimo ministerija kepa ir įteikia parengtus vienodus receptus. Pagal tuos receptus kiekvienam dalykui numatomas žinių bagažas. O kur žinios apie savarankišką gyvenimą, mokėjimą orientuotis jauniems žmonėms įvairiose gyvenimo situacijose?

Vaikai vystosi, bręsta. Kai tėvai lieka vaiko nesuprasti, kaltinama mokykla, kuri vaiką pradeda auklėti nuo šešerių septynerių metų. Iki tol auklėja tėvai, seneliai, močiutės, darželis. Tačiau svarbiausia – tėvų meilė, švelnumas savo vaikui, paisymas jo nuomonės, atjauta, supratimas. Šeimoje ir mokykloje vaikas turi jaustis saugus.

Koks vaikas išeis į gyvenimą, jei jo namai – mūšio laukas, o mokytojai nesidomi, kas vyksta vaiko sieloje? Tada jis pajunta priešiškumą tėvams, mokyklai, užsidaro savyje, tampa pasyvus, abejingas. Kartais vaikas, tarsi keršydamas už savo netikusį gyvenimą, stengiasi daryti ką nors bloga: darkyti, laužyti suolus – šitaip patirti aštrių pojūčių.

Būkime atviri: daugiau nei pusė vaikų iš tėvų namų ir mokyklų išsineša pačius geriausius prisiminimus. Norėdami pakeisti padėtį, pirmiausia turi keistis tėvai ir mokytojai. Tad juos pirmiausia reikia išmokyti.

Taigi išaugo išorinio pasaulio pažinimas. Dabartiniai mokslo tyrimai patvirtino Bažnyčios mokymą apie žmogaus dvasinę kilmę ir pabrėžė dvasinio peno būtinybę. Tenka apgailestauti, jog ekonominės pažangos trauka užgožia dvasinius reikalus. Jautresnės sielos žmonės dažnai palūžta, bėga nuo gyvenimo. Skaudžiausiai į tai reaguoja vaikai. Tad visų nedorybių ir jų priežasčių reikia ieškoti vidiniame žmogaus pasaulyje ir rasti priežastis, kodėl jauni žmonės tampa rūkoriais, alkoholikais, narkomanais.

Sugriuvus sienoms į Lietuvą atkeliavo narkotikai. Tai opi problema mūsų visuomenei. Toji problema, tarsi koks svetimžodis, mums buvo tolimas, neturįs nieko bendra su mūsų gyvenimu. Žinojome, kad kažkur, už geležinės uždangos, keistuoliai save linksmina įvairiais kvaišalais: hašišu, opijumi, visokiais haliucionogenais ir daugybe kitų.

Dabar jau ir mes žinome. Tad, nelaukdami dar didesnio narkomanijos protrūkio, paklauskime savęs – ar nėra čia ir mano kaltės? Kai suprasime save, tada ir vaikams galėsime pateikti gyvenimo sampratą be narkotikų. Poetas J.Marcinkevičius 1983 metais „Dienoraštyje be datų“ rašė: „Suprasti žmogų! Tai be galo daug, tai beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi suprasti save – suprasti kitą – suprasti save“.

Kada Lietuvoje prasidėjo kvaišalomanija? Ji buvo pastebėta hipių judėjimo laikais, apie septintojo dešimtmečio vidurį. Antrąjį žingsnį pagreitino naminis heroinas. Liūdniausia, jog tai įvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Vartoti kvaišalus pradėjo vis jaunesnio amžiaus moksleiviai, akademinis jaunimas. Šalia narkotikų visada žengia AIDS. 60 proc. sergančiųjų vartojo narkotikus.

Šiandien kvaišalus vartoja trylikamečiai ir jaunesni. Deja, beveik visi iš jų jau ragavę alkoholio ir rūkalų. Nuo 1999 metų kvaišalų, alkoholio ir cigarečių vartojimas pradėjo artėti prie pavojingos ribos. Ne vienas bandė žudytis arba žudyti kitus. Narkomanijos prevencijai valstybė skiria milijonus litų. Kur tie milijonai? Jų nebėra! Ir girdžiu per televiziją: kova su narkomanija beviltiška. „Gal narkotikus įteisinti?“ – klausia kažkas. Vienas Seimo narys kartą tą pasiūlė. Kai kurie gydytojai netgi tikina: yra žmonių, gimstančių su polinkiu į kvaišalus.

Kalbama apie centrus narkomanų reabilitacijai. Tokių vienas kitas jau yra. Negi buvęs ar esantis narkomanas nesupranta – jei iš narkotikų liūno ir išlįsi, vis tiek teks ligą ilgai gydyti, ir tai tik didžiulėmis valios pastangomis. Kvaišalas lyg kokia džiova – išsigydei, jei dar nepavėluota, bet vis tiek būk atsargus.

Jaunas žmogus, paragavęs „normalią“ narkotikų dozę, pajunta ypatingą būseną, vadinamą „kaifu“. Atrodo, pajuto žvalumą, jaudulį, kažkokią jėgą. Tai labai apgaulinga būsena, keistas atsipalaidavimas nuo skubančio laiko, atsakomybės – nebereikia logiškai samprotauti, mokytis ar dirbti. Atrodo, pasimėgavai ta „palaima“, ir užtenka. Narkotikas besotis: jo reikės rytoj, poryt ir vis didesnėmis dozėmis, kurioms – prakeikimas! – reikia pinigų! Jaunas žmogus – priklausantis nuo tėvų – iš kur ims litų? Šitaip žengiama į nusikaltimą. Galutinai savo auką pasiglemžia giltinė!

J.Marcinkevičius rašė: „O amžiau, prakeiktas ir mylimas amžiau! Nuvertinai Dievą, nuvertinai žmogų, iškeldamas robotą – aklą mašiną – dėsningą gyvybės idėjos smukimą“.

Sustatykime į eilę narkotikus, kuriuos vartojant sutrinka psichika ir elgesys. Štai jie: alkoholis, opiodai, kanapinoidai, raminamieji ir migdomieji, kokainas, stimuliatoriai ir kofeinas, haliucinogenai, uostomieji klijai, tabakas ir kt.

Pavyzdžiui, heroinas – morfijaus ekstraktas. Jį leidžia į raumenis. Suleidus nešvariu švirkštu, pasirodo kraujas. Ši „liga“ panaši į Parkinsono ligą – suparalyžiuoja! Jaunuolis pasakojo, kad jam reikėjo ne tik heroino, bet jį „apsėdo“ beprotiškas noras badytis adatas. Iš pradžių lyg ir pajuto malonumą, bet kartu užvaldė ir noras jausti badymosi skausmą. Po dvejų metų giltinė užsimojo dalgiu…

Pažinojau Steponą, pirmo kurso studentą. Gabus buvo, mokslininko karjeros siekė. Jis pasakojo: „Pirmą kartą parūkiau „žolės“. Lengviau pasidarė. Tik nesupratau, kodėl kitą dieną vėl norėjau – pajutau sunkiai paaiškinamą trauką, kažkokį salsvą kvapą, kurio man prireikė kasdien“. Nesugebėjo šis jaunas žmogus atsikratyti baisaus įpročio – pasikorė.

Skaitome žiaurias pasakas, kur žmonės nelabiesiems gyvenimus parduoda už pinigus. Nelabieji žmogų dažnai apgauna. Morfijus paprasčiausiai suvilioja „malonumais“ ir pribaigia.

Klausiau devintokų, dešimtokų, spėjusių paragauti narkotikų. Suko akis į šalį, bet vis tiek sakė – madinga, problemos sumažėja, linksmiau šokti, dainuoti. Tik sunkiau mokytis pasidaro, kol išsipagirioji.

Kai dar ne visai degradavusį, bet be narkotikų nebegalintį gyventi paklausiau suaugusįjį, šis su kartėliu pastebėjo: „Potraukis narkotikams formuojasi vaikystėje, kai niekas nesulaiko, kai šeimoje nepadedami tvirti pamatai“.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies šiuolaikinių žmonių vidinis pasaulis būna skurdus: jie niekuo nesidomi, žiniasklaida jų taip pat nedomina. Ne vien tų, kurie teisinasi nerandą darbo, nesą pinigų. Ir turtuoliai, ir jų vaikai įklimpsta į narkotikus. Narkomanas praranda bet kokią baimę: vogti, žudyti, ropoti keturiom, smirdėti. Laiku įspėjus nuo cigarečių išsigelbstima, nuo baltosios karštligės ar kepenų cirozės – irgi kartais pavyksta, nuo narkotikų, jei per toli nueita, - NIEKADA!

Grįžkime prie narkotikų prevencijos – tos - mokamos. Įvairūs užsiėmimai mokyklose, klasėse, būreliuose. Paskaitos, šūkiai: „Narkotikams – ne!“ Ką tai duoda? Nieko! Ar tėvai, mokytojai su kiekvienu vaiku pakalba atskirai? Negirdėjau. Ar paskaita visai klasei – minios šauksmas? Taip. Ar paklausia tėvai ar mokytojai vaiko, kodėl jį traukia draugo ar svetimo pasiūlytas kvaišalas? Kodėl tik už kampo beveik verčiamas ragauti „veltui“? Negirdėjau tokių atvirų klausimų.

Jei mokytojas nori išmokyti vaikus gimtosios kalbos, matematikos, istorijos ar kitų mokslo disciplinų, jis tuos dalykus turi pats gerai išmanyti ir labai juos mylėti. Ir su tokia pat meile juos perteikti savo mokiniams.

Garsusis psichologas G.Jungas teigė, kad išsigelbėti nuo įvairių kvaišalų žmogus turi išmokti keisdamas požiūrį į save ir pasaulį, keisdamas pasaulėžiūrą. Pirmiausia viso to moko tėvai, paskui mokykla. Jei to neišmokstama, tai ir lieka žmonės nesupratę, kad narkomanų gviešiasi giltinė, o narkobiznis – pelningas verslas, kurio prekijai sėda į kalėjimus.

Neužtenka tėvams kalti į vaikų galvas, kad jie turi būti geriausi, darbščiausi, mokyčiausi, negerti, nerūkyti, nuo narkotikų bėgte bėgti. Ir mažas vaikas supranta: nepateisins jis tėvų lūkesčių. Tada pradeda ieškoti „kitų“, kuriems nereikės tapti tėvų įkaitais. Tad apsisvaiginimas narkotikais sušvelnina nepakenčiamą vaiko gyvenimą. Taip ir ateina į paauglystės metus savo problemas slėpdamas savyje, pasiteisindamas kvaišalais. Jeigu dar tėvų nesutarimai, skyrybos ar vieno iš jų kalėjimas?

Tėvai vargsta, dirba, krauna materialines gėrybes – vaikai tegul mokosi. Ir auga vaikas, neradęs paaiškinimo apie buvimo esmę šioje žemėje. Taip ir užkliūva už narkotikų saujos. Prisiminkime poetės Aldonos Puišytės ketureilį:

Ak, skubantys vieškeliais, broliai ir sesės.
Nors mirksnį sustokim po amžių svarstyklėm.
Ką mylim, ką ginam, kur skubam, kuo tikim.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija