Daugiau bendraukime su savo vaikais

Dažnai tėvai tiesiog bijo myluoti, paglostyti savo atžalą. Jie turbūt galvoja, kad meilę vaikui galima išreikšti pinigais, nuolatiniu rūpinimusi ir dėmesingumu. Didelė dalis tėvų mano, kad vaikui užtenka brangių žaislų, puošnių darbužių, kompiuterio, skanaus, sveiko maisto... Vaikai, apkrauti tomis gėrybėmis, auga vis toldami nuo savo tėvų. Nors ir būdami labai užimti, tėvai turėtų rasti laiko pasikalbėti su savo vaikais, pasiteirauti, kaip jiems sekasi. Tėvai turi mylėti vaiką tokį, koks jis yra. Aišku, jiems maloniau bendrauti su paklusniu vaiku, bet reikia mylėti jį ir išdykusį, ir neklaužadą.

Kodėl paaugę ir suaugę vaikai neranda bendros kalbos su savo tėvais? Jie vieni kitiems tampa svetimi. Nieko gero nebus, jei tėvai bus užsiėmę viskuo, tik ne vaikų rūpesčiais. Ne veltui ir lietuvių liaudies dainoje dainuojama: „Motule, motušėle, tu mano sengalvėle, akeles pražiūrėjai mane augindama“. Nieko gero nebus, jei mes akeles pražiūrėsim kur kitur, bet ne į vaikus žiūrėdami.

Kodėl mamos mažiems savo sūneliams nuperka žaislinius šautuvėlius? Negi jos mano, kad nuo to jų sūnūs taps vyriškesni? Neretai matome, kaip maži pypliukai kieme „šaudo“ paukštelius, katiną, mergaites... O kitas „drąsuolis“, žiūrėk, ir į mamą taiko. Su vaiku reikia elgtis kaip su suaugusiu, paaiškinti, kaip dera elgtis.

Nė nepajusim, kai maži sūnūs užaugs ir karinėje tarnyboje išmoks suprasti, kad šauti reikia ne į paukštelį, o į priešą. O kol sūneliai maži, tegul kartu su mama ir tėčiu gydo paukštelį nulaužtais sparneliais, jį slaugo. Niekad nebarkime vaikų už tai, tik pagirkime.

Ieva S.

Akmenė

© 2004 "XXI amžius"