Patyrusios vargo turi kur prisiglausti

Bronius VERTELKA

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Motinos ir vaiko globos namų direktorė Gintarė Tučkuvienė

Sostinės senamiestyje, šimtmečius išstovėjusiame name, veikia Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Motinos ir vaiko globos namai. Vienu metu čia gali įsikurti iki 15 mamų su savo kūdikiais. Pernai pagalbos globos namuose ieškojo 1064 moterys. Praėjusiais metais ramią užuovėją juose rado 115 motinų ir jų mažylių.

Švarų patalą gaus bet kuri

Šių globos namų adresą žino sostinės policijos komisariatai, savivaldybės Globos ir rūpybos skyrius, seniūnijos. Vilnius šiuo metu - ypatingos traukos centras. Ne viena moteris čia atvažiuoja manydama, kad sostinėje nesunkiai įsidarbins, tuo pačiu galės išspręsti ir kitas savo problemas. Bet ne visoms tai pavyksta. Neturint nuolatinio darbo, iš po kojų ima slysti žemė. Tada joms nusibosta be tikslo bastytis gatvėmis, nakvoti geležinkelio stotyje ar daugiabučių namų laiptinėse. Ypač tokiu metu, kai po širdimi pradeda krutėti nauja gyvybė.

„Caritas“ globos namai – tai vieta, kur vieniša moteris gali vėl pasijausti žmogumi. Čia jai padeda gauti asmens dokumentus socialinei pašalpai, joms suteikta teisė pasitikrinti sveikatą. Šiltą vietą gali gauti nebūtinai gyvenančios Vilniuje moterys. Ramybę ir švarų patalą čia kartą rado ir atvykėlė iš Žemaitijos.

Turėti stogą virš galvos

Globos namų direktorė Gintarė Tučkuvienė teigė, jog teikiamomis paslaugomis pasinaudojančių moterų amžiaus vidurkis - 19 metų. Yra buvusi ir l4 metų mamytė su kūdikiu. Prieglobsčio dažnai ieško merginos iš nedarnių šeimų ar augusios internate, bet neišmokusios gyventi savarankiškai. Pasitaiko, kad jauna moteris nesugeba išsivirti net kiaušinio, o ką jau kalbėti apie savo mažylio auginimą.

Su atvykusia prašytis pagalbos moterimi pasikalba viena iš keturių socialinių darbuotojų. Jos išsiaiškina, kokios pagalbos jai reikia pirmiausia. Gyventi globos namuose leidžiama tol, kol moters kūdikiui sukaks vieneri metai.

Užsuka ir nėščių moterų. Jos čia gali gyventi, kol pagimdys. Tokios būsimos mamos neturi savo namų arba yra susipykusios su namiškiais, arba jų bute gyvena tiek daug žmonių, kad nebėra kur apsisukti. Globos namuose moterims, kurios dar bando vadintis panelėmis, padedama gauti savą būstą - suteikiamos sąlygos kreiptis į savivaldybę dėl gyvenamojo ploto gavimo. Ne viena, glausdamasi šiuose namuose, gavo savo pastogę. Jeigu moteris nėra vilnietė, tai dėl būsto kreipiamasi į savivaldybę pagal jos ankstesnę gyvenamąją vietą.

Vėl ima šypsotis

Vargo regėjusioms moterims moralinę ar dvasinę paramą bando suteikti užsukę kunigai, vienuoliai. Ne kartą čia lankėsi kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis bendravo su jaunomis mamomis ir mažyliais. Kardinolas yra gerai informuotas apie padėtį globos namuose.

„Philip Moris Lietuva“ dovanojo televizorių. Motinos dienos proga mamas sveikino „Lietuvos telekomas“. Čia laikiną prieglobstį radusios merginos gali pramokti ir siūti. Globos namai turi savo siuvyklėlę. Joje mamos siuvasi sau ir savo atžaloms. Medžiagų atraižomis, siūlais aprūpina rėmėjai.

Mamos pamokomos, kaip taupiai ir pigiai išgyventi. Virtuvėje jos išmoksta gaminti. Produktus perkasi pačios. Globos namuose nėra aptarnaujančio personalo. Gyvenimui būtinų žinių suteikia psichologė, teisininkė ir gydytoja. Matant, kad kažkas jomis rūpinasi, atšyla moterų širdys. Žiūrėk, koridoriuje ar virtuvėje nuaidi juokas, merginos vis dažniau nusišypso.

Laukiamos visą parą

Ne naujiena, jeigu globos namuose nakties tylą sudrumsčia telefono skambutis. Dažniausiai policijos komisariato pareigūnai teiraujasi, ar čia negalėtų prisiglausti kokia patekusi į bėdą nelaimėlė. Neretai moterys pačios užsuka. Jos jau nebežino, kaip gyventi toliau.

Viena moteris pateko į tokią bėdą, kad jai beliko kaukti apsikabinus šunį. Vyras pragėrė butą. Prapylė ir tai, kas buvo jųdviejų užgyventa. Neliko jokio turto. Jauna šeima atsidūrė ant skyrybų slenksčio. Pavyko prikalbinti šeimos galvą, kad jis ateitų pas žmoną į globos namus. Žmogus pastebimai pradėjo linkti į gera. Po pusmečio jiedu vėl buvo kartu. Susigrąžinę žemę, nusprendė provincijoje ūkininkauti. Būdami Vilniuje, sutuoktiniai vis užsuka į globos namus.

Pasitaikė moteris, kuri galėjo džiaugtis visais gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau vieną dieną viskas lyg skradžiai žemėn nugarmėjo. Žlugus verslui, ėmė spausti kreditoriai. Moteris pasijuto visiškai sumenkinta ir niekam nereikalinga. Sugrįžti į normalias vėžes jai padėjo globos namų darbuotojos.

Vieniša mama, įgijusi dviejų aukštųjų mokyklų baigimo diplomus, pateko į aklavietę. Neatsirado, kas jai padėtų pakilti. Ji prarado darbą, nepajėgė susimokėti už nuomojamą kambarį. Šeimininkai grasino išmesti į gatvę. Gyvendama su vaiku globos namuose, ji sugebėjo susirasti darbą ir įsikurti bendrabutyje. Vilnietė dėkinga tiems, kas sugebėjo jai įžiebti viltį.

Išsaugotas gerumas

Globos namai gauna pranešimų net iš gimdymo namų. Dažnai moteris norėtų auginti savo kūdikį, bet neturi kur gyventi. Kaip į kokį gaisrą tada lekia globos namų psichologė.

Globos namus vis paremia „Iki“ parduotuvių tinklas. Lovyčių ar vežimėlių atveža sostinės gyventojai. Kiti užsuka nešini išaugtais savo vaikų drabužėliais. Buvo toks metas, kai net nebuvo ant ko paguldyti mažųjų gyventojų. Globos namų darbuotojos kreipėsi į „Alio, reklama“. Tuoj atsirado geradarių. Atėjusi tokia senučiukė paliko 50 litų, nors tiek pensininkei - dideli pinigai.

Žmonės atneša uogienių, konservuotų daržovių. Turi kuo mamos pagardinti išsikeptus blynus. Jos gyvena pagal esamas išgales. Pasitaiko sunkesnių dienų, bet badauti netenka, nes pagrindinių maisto produktų nepritrūksta.

Pametė tėvai

Globos namų vadovė G. Tučkuvienė netrukdė pasikalbėti su čia gyvenančiomis moterimis. Iveta (visų moterų vardai pakeisti) gimė Panevėžyje. Jos tėvai išsiskyrę. Nuo šešių mėnesių ją augino teta. Baigusi vidurinę mokyklą, mergina sutiko draugą. Audrius buvo neblogas vaikinas, nerūkė ir negėrė. Trejus metus jiedu buvo kartu. Jaunuolių laimę sudrumstė autoavarija. Jos metu Audrius žuvo.

Atvykusi į Vilnių, Iveta sumanė studijuoti chemiją aukštesniojoje mokykloje. Sėkmingai baigė du kursus. Tuo metu po visų „gastrolių“ atsirado Ivetos motina. Ji jau sirgo vėžiu. Slaugyti mamos Iveta parvyko į Panevėžį. Palaidojusi ją, vėl grįžo į sostinę, nes susirasti darbo gimtajame mieste buvo beviltiška. Sostinėje turėjo draugą, neblogai besiverčiantį vyriškį, nuo kurio pastojo. Sugyventinis pateikė ultimatumą: arba abortas, arba dink iš akių.

Iveta nepanoro nutraukti joje užsimezgusios gyvybės. Vyrą turinti draugė priėmė ją gyventi į savo namus, jie ją ir išlaikė. Ivetos tokia padėtis netenkino - kiek galima miegoti susirangius ant fotelio? Sužinojo, kad yra namai, kur ji galėtų iki metų auginti savo dukrelę. Moteris džiaugiasi: čia gyventi sotu, šilta. Jai - 34 metai. Kreipėsi į savivaldybę dėl būsto. Išsinuomoti jį Vilniuje - brangu. Bet Iveta viliasi gauti neblogai apmokamą darbą.

Našlaitė, nors tėvai gyvi

Panaši ir Jūratės istorija, tik ji - kaunietė. Jos sūneliui - keturi mėnesiai. Martynukui jau kalasi pirmieji dantukai. Tėvai paliko Jūratę, kai jai buvo treji. Vaikų namus ji paliko turėdama 12 metų. Dar penkerius metus gyveno „SOS vaikai“ kaimelyje sostinės Ozo gatvėje. Ten būdama baigė vidurinę mokyklą.

Užmezgė pažintį su jaunuoliu. Nuo jo tapo nėščia. Pasidarė abortą. Tada sutiko kitą, tačiau dar baisesnį, tikrą banditą. Po poros metų nuo jo pasijuto besilaukianti. Vieniša motina dabar kiekvieną mėnesį gauna 500 litų pašalpą. Ją gaus, kol jai sukaks 24 metai. Jūratė sutiko savo motiną, tačiau ši pareiškė neketinanti auginti vaikaičio.

Kaip našlaitė, Jūratė irgi stovi eilėje butui gauti. Gyvenimu globos namuose ji nesiskundžia, nors ne viskas jai čia patinka. „Mane nervina, kai mums liepia keltis aštuntą ryto, arba kai turiu valyti koridorių“, - sakė Jūratė. Dvidešimties metų sulaukusi motina mąsto kaip tikra vėjavaikė: jeigu gautų butą, užsieniečiai nupirktų jai televizorių ar Martynukui lovytę. Tačiau neaišku, kur gyvena tokie geradariai.

Vilnius

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"