|
Europa sensta
Petras KATINAS
Didelės grupės pensininkų turistų vasarą užplūsta
gražiausių Europos ir pasaulio miestų gatves. Aišku, švedų, vokiečių,
prancūzų pagyvenę žmonės, netgi seneliai gali leisti sau tokią prabangą.
Skirtingai nuo mūsų socialiai orientuotos Vyriausybės globojamų
pensininkų, kurie net neišgali nusipirkti autobuso ar traukinio
bilieto aplankyti savo giminių ar artimųjų kapų, esančių tik už
keliasdešimties kilometrų.
Tačiau ir turtingoje Vakarų Europoje vis dažniau
susimąstoma, ką daryti su vis augančiu pensininkų skaičiumi. Aišku,
iki pat XX a. pabaigos tokių problemų, kaip mokėti padorias dideles
pensijas garbingo amžiaus sulaukusiems žmonėms, net nekilo. Gimstamumas
buvo pakankamai didelis, nuolat kilo ekonominiai rodikliai, darbo
našumas. Turtingos Europos valstybės sukaupė pakankamai lėšų, tad
vyriausybės galėjo skirti pinigų sočiam ir padoriam pensininkų gyvenimui
užtikrinti. Pavyzdžiui, Olandijoje iki šiol kiekvienam piliečiui,
sulaukusiam 60 metų, be pensijos, dar mokamos papildomos 1000 eurų
išmokos.
Deja, ši sistema, anot vieno vokiečių ekonomikos
eksperto, buvo pernelyg tobula, kad vieną gražią dieną neimtų byrėti.
Visko pertekę europiečiai ne tik ėmė nebegimdyti vaikų, labai ilgai
gyventi, bet ir pastebimai aptingo. Pavyzdžiui, Olandijoje net 73
proc. moterų ir septyni procentai vyrų dirba ne visą darbo savaitę.
Ir kitose išsivysčiusiose Europos valstybėse vyksta panašūs procesai.
Paprastai kalbant, vis daugiau žmonių, išpaikinti įvairiausių socialinių
lengvatų, nebenori dirbti. Po Antrojo pasaulinio karo laisvosios
Europos šalys ėmė formuoti naują socialinį modelį, ir tai labai
konsolidavo visuomenę. Dabar gi ekonomikos augimo aukso amžius
baigėsi.
Apskritai dideli demografiniai pokyčiai lėmė,
kad ES valstybėse buvo suvokta: be būtinų pensijų sistemos reformų
sistema gali žlugti. Prieš porą metų ES specialistai paskelbė pranešimą,
kuris sukėlė vos ne sprogusios bombos įspūdį. Pranešimo autoriai,
žinomiausi Europos ekonomistai, paskaičiavo, kad, norint išsaugoti
dabartinių pensijų ir kitų socialinių išmokų lygį, ES šalims per
artimiausius 35-erius metus reikės skirti papildomai mažiausiai
456 milijardus eurų! Jau dabar pensijos suvalgo 10,4 proc. senųjų
ES valstybių bendrojo vidaus produkto. O 2040 metais tas procentas
išaugs iki 13,6 proc. Jeigu 1960 metais penkiolikoje senųjų ES
valstybių gyveno 34 milijonai vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių,
tai 2010-aisiais senojoje Europoje (neskaitant dešimties naujokių)
tokių jau bus 69 milijonai. Dabar kas dešimt metų pagyvenusių žmonių
(vyresnių nei 65 metų) skaičius padidėja 13 proc.
Tad ką daryti? Kol kas nuspręsta naudotis pagrindiniu
principu: dirbantys žmonės (kai kuriais atvejais ir jų darbdaviai)
privalo patys kaupti savo būsimąsias pensijas. Valstybės turi stebėti,
kad toks pensijų draudimas būtų privalomas bei kad tam skirti žmonių
pinigai nebūtų iššvaistyti ar jų nesuvalgytų infliacija.
Kita pensijų reformų dalis pensinio amžiaus
didinimas. Jis kiekvienoje šalyje nevienodas: vyrams nuo 60 iki
67 metų, moterims nuo 55 iki 66 metų. Taip pat palaipsniui atsisakoma
įvairių lengvatų anksčiau išeinant į pensiją. Tiesa, kai kuriose
ES šalyse ankstesnis išėjimas į pensiją leidžiamas, bet gaunama
pensija sumažėja po 6-7 proc. už kiekvienus metus.
ES kol kas nėra vieningos pensinio aprūpinimo
sistemos. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau skamba reikalavimai
sukurti bendrą Europos struktūrą, kuri suvienodintų šią sistemą.
Aišku, tai nebus lengvas uždavinys. Tuo labiau kad įvairiose ES
šalyse gana skirtingi interesai bei požiūriai. Pavyzdžiui, Ispanijoje
pensijoms skiriama penki procentai BVP. Bet daugėja valstybių, kuriose
įvedamos pensinių fondų kaupimo institucijos.
Pavyzdžiu rekomenduojama imti Šveicarijos trijų
pakopų pensijų sistemą. Pirmoji pakopa: būtinos įmokos iš atlyginimų,
antroji būtini papildomi taupomieji įnašai, trečioji savanoriški
įnašai į pensijų fondus. Visi norintieji kas mėnesį moka šiuos įnašus,
bet ne daugiau kaip penkis tūkstančius šveicariškų frankų. Tie pinigai
grįžta mokėtojui sulaukus pensinio amžiaus. Beje, valstybinė pensija
Šveicarijoje 24 tūkst. šveicariškų frankų per metus, arba, skaičiuojant
litais, - 4640 litų per mėnesį. Daugumą mūsų pensininkų nuo tokios
sumos gali net infarktas ištikti. Tačiau žinant, koks brangus pragyvenimas
Šveicarijoje, tai pakankamai kukli suma. Kas lankėsi šioje Alpių
šalyje, tas matė tai savo akimis.
Jeigu senosios ES šalys vis skausmingiau susiduria
su visuomenės senėjimo problemomis, tai naujokėse jos dar ne taip
aštriai jaučiamos. Tačiau, nepaisant to, kad šios šalys savo ekonomine
galia nė iš tolo negali prilygti senosioms, ir jose vyksta neišvengiamos
socialinės reformos. Pavyzdžiui, Lenkijoje nepakeliama problema
tapo lengvatų panaikinimas tiems, kurie, nesulaukę pensinio amžiaus,
išeina į pensiją. Dabar Lenkijoje vyrai išeina į pensiją 65, moterys
60 metų. Bet, nepaisant to, net ketvirtadalis dirbančiųjų tebeturi
teisę išeiti į pensiją anksčiau. Tai labai brangiai kainuoja valstybei.
Aišku, kalbant apie pensininkų dalią senojoje
ir naujojoje Europoje, reikia kur kas didesnės analizės. Viena aišku,
svarbiausia Europoje augantis visuomenės senėjimas ir tai, kad
vis labiau mažėja žmonių, uždirbančių tas pensijas. Belieka tiktai
pasiguosti, kad buvę mūsų komunalinio SSRS buto kaimynų pensininkai
gyvena nepalyginti blogiau už mūsiškius. Pakanka paminėti tik Armėniją,
kurioje net neužsimenama apie pensijų reformas ar jų didinimą. Po
SSRS griuvimo, Armėnijoje tiktai išaugo pensinis amžius: 65 metai
vyrams, 63 metai moterims. O pusė milijono armėnų pensininkų gauna
vidutiniškai 8200 drahmų pensiją. Tai yra kiek mažiau nei 40 litų.
© 2004 "XXI amžius"
|
