Moralei nebėra vietos?

Norėčiau pareikšti savo nuomonę dėl Europos Sąjungos dotacijų Lietuvos gėjams ir kitų panašių dalykų. Gėjų atstovai bando aiškinti apglumusiai visuomenei, neva tie pinigai bus skirti pratinti mūsų visuomenę prie tų gėjų įvairaus viešo reiškimosi ir panašių dalykų. Taigi mes ir dabar gana dažnai per televizorius matome, kaip gėjai plačiai reiškiasi Vakaruose. Ko verti vien jų masiniai (tarptautiniai) paradai, kurie yra stebėtino užmojo, pasižymi nepadorumu, juose vežiojami didžiuliai vyriškų lytinių organų muliažai ir panašūs sekso simboliai, demonstruojamos seksualinės orgijos ir visokie išsidirbinėjimai. Ar gali padorus, nepraradęs elementarios moralės žmogus žavėtis tokiais dalykais? Liūdna, kad Vakarų moralės samprata taip žemai nusmuko, dar liūdniau, kad tokią vakarietišką laisvės sampratą, kur viskas leidžiama, kur tos laisvės apraiškos dažnai virsta amoralumo propagavimu, norima įdiegti ir Lietuvoje.

Apsaugok, Viešpatie, nuo tokios sampratos ir nuo tokios laisvės. Juk tokia laisvė, kai viskas leidžiama, vargu ar kuo geresnė už didžiausią diktatūrą. Kaip rodo istorija, ir galinga Romos imperija žlugo dėl nevaržomo ištvirkavimo. Buvau gerokai nustebintas, kai per LTV laidą „Visuomenės interesas“ katalikių moterų atstovė stojo ginti „vargšų“ gėjų interesų. Ir kodėl seksualinėms mažumoms atstovauja tik gėjai, kodėl tik jiems tokios išskirtinės teisės, o visi kiti lieka už įstatymo ribų? Juk tarp tų vadinamųjų nukrypėlių yra ne tik gėjai. Tie kiti, atrodo, yra dar daugiau gamtos nuskriausti, tai gal jiems ir visuomenės pakantumas turėtų būti ne mažesnis negu gėjams. O mūsų dienų Lietuvoje ir taip smarkiai įvairiomis formomis ėmė reikštis gėjiškos pakraipos išsidirbinėjimai žiniasklaidoje, parodose ir renginiuose, kur visas dėmesys sukoncentruotas į įvairių modifikacijų vyrišką lytinį organą.

Per žiniasklaidą toliau girdėti įvairūs moterų teises ginantys balsai, vis aiškinama, kad mūsų moterys dar nėra pasiekusios visiškos lygybės su vyrais ir pan. Man dažnai atrodo, kad situacija su nelygybe ir diskriminacija pastaruoju metu įgavo visai priešingą kryptį. Jei kas nutiko kokiai moteriškei, tai skelbiama kaip tragedija, o kai kas nors nemalonaus nutinka vyrui, tada visa tai pateikiama kaip linksmas pokštas. Metai iš metų veiksmo filmuose rodomas triukas – spiriama vyrui į tarpukojį, tikintis pralinksminti publiką. Neretai filmuose kokia paskutinė prostitutė rodoma visa galva aukščiau stovinti už geriausią vyrą. Vyras nusikaltėlis rodomas visapusiškai neigiamas, o štai moterys nusikaltėlės rodomos lyg kokios amazonės, apgaubtos supratimo ir romantinės aureolės. Dabar tapo populiarus posakis „vyriškas pasididžiavimas“, kuris padorų ir nepraradusį gėdos jausmo vyrą tikrai žeidžia. Negi vyras vertinamas tik pagal jo lytinį pajėgumą ir panašius dalykus, o ne pagal žmogiškas jo savybes. Netrūksta ir šiaip neigiamų atsiliepimų apie vyrus. Humoro renginiuose irgi dažnai šaipomasi iš to paties vyriško organo. Moterys dažniausiai pačios moka apsiginti nuo vienokių ar kitokių neigiamų apraiškų, jas aktyviai gina vyrai, bet ar kas nors imasi ginti vyrų savigarbą ir orumą nuo visokių neigiamų apraiškų, kol kas nematyti ir negirdėti. Tikrai ne visi vyrai yra tokie begėdžiai, eržilai ar gėjai, kuriems tik vienas seksas yra viso gyvenimo kelrodė žvaigždė.

Vytas TAMOŠIŪNAS

Klaipėda

© 2005 "XXI amžius"