Popiežius gyvenimo kokybę sieja su asmens orumu ir gyvybės šventumu

Mindaugas BUIKA

Plataus dėmesio susilaukusioje Popiežiškosios gyvybės akademijos šiemetėje plenarinėje sesijoje, vykusioje vasario 21-23 dienomis, buvo aptarta populiari ir kartu prieštaringa „Gyvenimo kokybės ir sveikatingumo etikos“ tema. 1995 metais popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Evangelium vitae“ mokymo požiūriu šį klausimą savo pranešimuose svarstė Bažnyčios hierarchai kartu su medicinos ir bioetikos ekspertais.

Materialistinė filosofija veda į hedonistinę gerovės sampratą

Pristatydamas susitikimo programą Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas vyskupas Elijas Sgrečia priminė, kad teiginį „gyvenimo kokybė“, kuris įsitvirtino šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, pirmasis septintajame dešimtmetyje savo politinėje kalboje pavartojo buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Lindonas Džonsonas. Dabar plačiąja prasme jis suprantamas kaip politinis bei ekonominis idealas, sukurtomis priemonėmis užtikrinantis visuomenei ne tik esminių poreikių patenkinimą, bet ir trokštamą „gerovę“: socialinį saugumą, pakankamą sveikatos apsaugą, ekonominį klestėjimą, patenkinamą gamtinės aplinkos priežiūrą.

Tačiau vėlesniu laikotarpiu ši „gyvenimo gerovės“ samprata, paveikta utilitarinės filosofijos su jos materialistinėmis bei sensistinėmis koncepcijomis, į pirmą vietą iškėlusi finansinę gerovę ir malonumų siekimą, gerokai sumenkino gyvybės sakralinį bruožą. „Ypač kada yra užtemdoma tikroji Dievo ir žmogaus esmė, tos gyvenimo kokybės beatodairiškas siekimas, neišvengiamai veda į praktinį materializmą su jo individualistinėmis, utilitarinėmis bei hedonistinėmis pasekmėmis“, - rašo Šventasis Tėvas minėtoje enciklikoje „Evangelium vitae“.

Pasiremdamas šiuo dokumentu, vyskupas E.Sgrečia teigia, kad, esant tokiam iškreiptam suvokimui, vadinamoji gyvenimo kokybė yra interpretuojama „išimtinai tik kaip ekonominis efektyvumas, nežabotas konsumizmas, fizinis grožis ir malonumas, nekreipiant dėmesio į gilesnes būties plotmes – tarpasmeninę priklausomybę, dvasingumą ir religingumą“. Esant tokiai materialistinei „gyvenimo kokybės interpretacijai“ netgi ir jos medicininiai bei sveikatingumo parametrai, ekologinis ir socioekonominis supratimas tampa gana redukuoti ir apsiriboja pirmiausia fizine asmens gerove.

Taigi iš šių materialistinių pozicijų nusprendžiama, kad gyvenimo kokybė neturi priimtino lygio ir pati gyvybė praranda savo vertę, tai yra tampa nebeverta egzistencijos. Žvelgiant iš šios perspektyvos, samprata „gyvenimo kokybė“ įgyja pobūdį, kuris yra priešingas „gyvybės sakralumui“, aiškino vyskupas E.Sgrečia. Taigi gyvenimo kokybė suabsoliutinama, o gyvybės šventumas tampa santykiniu su visomis iš to kylančiomis negatyviomis pasekmėmis, pavyzdžiui, įvedant kontraceptines programas moterims, nes „laimingiau reiškia mažiau“.

Esant tokiam suvokimui „sudievinama“ ir sveikatingumo samprata, kurią Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija apibrėžia kaip „visišką fizinę, mentalinę ir socialinę gerovę“. Be abejonės, šis apibrėžimas dėl finansinių resursų nepakankamumo netgi turtingoms šalims yra utopinė idėja, vedanti į hedonistinę gerovės koncepciją, kartais net su letalinėmis pasekmėmis. Pavyzdžiui, siekiant sumažinti ligoninių „verslo“ išlaidas, peržiūrima pacientų priėmimo sistema. Pradedama kalbėti apie „nereikalingas išlaidas“ nepagydomiems ligoniams slaugyti. Taip suformuojama idėja legalizuoti eutanaziją. Panašiai vadinamosios moters „reprodukcinės sveikatos“ pagrindu buvo legalizuoti abortai, vykdomos sterilizavimo kampanijos ir t.t.

Dėl tokio kultūrinio proceso sveikatingumo koncepcija davė priešingus rezultatus tam, kam ji iš pradžių buvo skirta: kultūrai, kuri nepriima savikontrolės, aukos ir triūso, ir tokiems dalykams, kurie žalingi pačiai sveikatai – svarbaus „atsakomybės“ elemento jo gyvenimo būde atmetimo. Todėl Bažnyčios požiūriu siekiant ištaisyti šias klaidas reikia iš naujo peržiūrėti žmogiškosios būties prasmę, patvirtinant pagarbą nekintamam ir kiekvienam asmeniui priklausančiam orumui nuo gyvybės prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Į žmogų reikia žvelgti ir iš jo dvasinio gyvenimo, atviro transcendencijai, perspektyvų ir taikyti socialinio teisingumo ir moralinio atsakingumo už save ir kitus nuostatas.

Žmogaus kokybę apibrėžia panašumas į Kūrėją

Į Popiežiškosios gyvybės akademijos susitikimo dalyvius laišku kreipęsis popiežius Jonas Paulius II, aptardamas jų nagrinėtą temą, pirmiausia akcentavo kiekvieno žmogiškojo asmens „esminę kokybę“, kuri jį skiria nuo kitų kūrinių, būtent, kad jis „sukurtas pagal paties Kūrėjo paveikslą ir panašumą“. Žmogiškąją būtį sudaro kūno ir sielos vienovė, - „corpore et anima unus“, - todėl kiekvienas žmogus yra pašauktas į asmeninį dialogą su savo Kūrėju. Turėdamas šį orumą ir išskirtinę viršenybę kitų regimų ir gyvų kūrinių atžvilgiu, žmogus taip pat yra pašauktas bendradarbiauti su Dievu, užvaldydamas žemiškąjį pasaulį ir vykdydamas Viešpaties planą, kurio galutinė paskirtis yra išganymas.

„Šis orumo ir kokybės lygmuo priklauso ontologinei tvarkai ir yra esminis žmogiškajam asmeniui per visą jo žemiškąjį gyvenimą nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos bei galutinai išsipildo amžinojo gyvenimo plotmėje“, – pažymi Šventasis Tėvas. Štai kodėl yra atmestina bet kokia vadinamojo „nevertingo gyvenimo“ koncepcija, nes žmogiškasis asmuo turi būti pripažįstamas ir gerbiamas, nepaisant jo sveikatos būklės, silpnumo ar negalios.

Remiantis šiuo pirmuoju ir esminiu orumo lygmeniu turi būti pripažintas bei palaikomas ir „antrasis, papildomas gyvenimo kokybės lygmuo“, nurodo Popiežius. Pradedant teisės gyventi pripažinimu kiekvienam žmogiškajam asmeniui visu jo ypatingu orumu, visuomenė, bendradarbiaudama su šeima bei kitomis tam skirtomis struktūromis, turi sudaryti reikiamas sąlygas, reikalingas kiekvieno individo brandai, pažangai bei darniai savirealizacijai pagal jo gebėjimus.

Visos asmeniui būdingos plotmės – fizinė, psichologinė, dvasinė ir moralinė – turi būti palaikomos ir skatinamos tarpusavio darnos. Ši integrali egzistencija reikalauja sudaryti ir vystyti atitinkamas socialines bei ekologines gyvenimo sąlygas, kurios kaip tik ir charakterizuoja minėtą antrąjį gyvenimo kokybės lygmenį, teigia Jonas Paulius II. Jis sako, kad šis socialinio ir ekologinio konteksto reikalavimas turi būti pripažintas „visiems žmonėms“, taigi ir tiems, kurie gyveno besivystančiose Azijos bei Afrikos šalyse, kur neretai nėra net minimalių sąlygų padoriai egzistencijai. Čia reikia remtis pirmuoju žmogiškojo asmens orumo lygmeniu, pagal kurį visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo visuomenės, kuriai jie priklauso.

Popiežius kartu pripažino, kad ši krikščioniška „gyvenimo kokybės“ samprata, grindžiama teisinga filosofine bei teologine antropologija, mūsų dienomis dar dažniau yra toli iki tikrojo įprasminimo. Esant perdėtam materialistiniam gerovės supratimui, ypač būdingam Vakarų visuomenei, gyvenimo kokybė tampa redukuota ir selektyvi, dažnai apsiriboja tik gebėjimu džiaugtis, patirti malonumą, dalyvauti visuomeninėje veikloje. To rezultatas – žmogiškosioms būtybėms, kurios „dar negali ar jau nebegali“ sąmoningai džiaugtis visais gyvenimo malonumais bei troškimų įgyvendinimu, paneigiama ir kiekviena gyvenimo kokybės forma.

Fizinė sveikata nėra absoliutus gėris

Panašūs iškraipymai, Šventojo Tėvo nuomone, iškyla ir požiūryje į sveikatingumo koncepciją. Jis pripažįsta, kad „sveikatos“ samprata nelegvai apibūdinama žinomais terminais dėl jos sudėtingos ir daugelį aspektų turinčios antropologinės prasmės. Be abejonės, sveikata apima visas asmens egzistencijos plotmes, – fizinę, psichologinę, dvasinę, moralinę, – darniai ir abipusiškai sąveikaujančias vienybėje. Jonas Paulius II ypač akcentuoja, kad negali būti ignoruojamas moralinis sveikatos aspektas. „Kiekvienas asmuo yra atsakingas tiek už savo sveikatą, tiek už sveikatą tų, kurie dar nepasiekė pilnametystės arba jau nebepajėgūs savimi pasirūpinti“, - aiškina Popiežius ir įpareigoja atsakingai elgtis su gamta, kad ji „liktų sveika“.

Dabar ryškus priešingas dalykas: daugelis individų yra atsakingi už savo pačių ir kitų asmenų ligas bei nelaimes. Šventasis Tėvas priminė tokias blogybes, kaip alkoholizmas, narkomanija, AIDS ligos, kurios tikrai nebūtų taip paplitusios, jei būtų dorai gyvenama. „Kiek daug gyvenimo energijos ir jaunų žmonių gyvybių būtų išsaugota ir išlaikytos sveikos, jeigu dėl moralinės atsakomybės kiekvienas asmuo geriau rūpintųsi minėtų ydų prevencija bei išsaugojimu to, kas yra brangus gėris – sveikata“, - teigia Jonas Paulius II.

Kita vertus, jis priminė, kad „sveikata, žinoma, nėra absoliutus gėris“. Ypač ši nuostata yra svarbi, kai ji apribojama vien tik fizine gerove, ją iškreiptai mistifikuojant arba ignoruojant aukštesnį gėrį, pavyzdžiui, teigiant, jog dėl sveikatos galima nužudyti savo negimusį kūdikį. Taip iškeliama vadinamosios „reprodukcinės sveikatos“ koncepcija, kurią Popiežius visiškai pagrįstai apibūdina kaip „sumenkintą ir iškreiptą sveikatos viziją“. Tik teisingai suprasta sveikata yra svarbus gėris, dėl kurio mes visi esame atsakingi ir kuris gali būti paaukotas dėl aukštesnio gėrio pasiekimo, „kaip to kartais reikalauja tarnystė Dievui, savo šeimai, artimui ir visai visuomenei“.

Taigi sveikata turi būti prižiūrima ir tausojama kaip fizinės ir psichologinės bei dvasinės žmogiškosios būties pusiausvyra. Sveikatos eikvojimas dėl nedoro gyvenimo bei kitos etinės ar socialinės netvarkos, už ką yra atsakingas pats žmogus, yra asmens moralinio nuosmukio žymė. Be to, etinės sveikatos gėrio pagrindimas reikalauja ir visos visuomenės atitinkamos laikysenos bei globos. Nuo jos solidarumo pareigos niekas negali nusišalinti, taip pat ir tie, kurie yra atsakingi už savo pačių sveikatos praradimą.

Baigdamas Šventasis Tėvas primena mūsų planetoje susidariusią paradoksalią situaciją: vienoje pasaulio dalyje daugybė žmonių yra tapę jų pačių susikurtos materialinės gerovės aukomis, o kitoje, dar didesnėje pasaulio dalyje, žmonės kenčia dėl tos gerovės nebuvimo – išplitusių ligų, skurdo, bado bei gamtinės aplinkos degradavimo. „Todėl turi būti mobilizuotos visos mokslo ir išminties jėgos tarnystei tikrajam asmens ir visuomenės gėriui kiekvienoje pasaulio dalyje, remiantis esminiu asmens orumo kriterijumi, kuriame yra įspaustas paties Dievo atvaizdas“, - rašo popiežius Jonas Paulius II.

© 2005 "XXI amžius"