Eutanazijos šalininkais tampama dėl sveikatos
sistemos spragų
|
Kun. dr. Andrius Narbekovas
|
Kančiose paliktų mirti ligonių patirtys, Lietuvos
atsilikimas paliatyvios medicinos srityje ir į ekonominę naudą orientuota
sveikatos apsaugos sistema - palanki terpė rastis eutanazijos šalininkams.
Taip teigė kunigas, bioetikos daktaras Andrius Narbekovas. Pasak
jo, šiuo metu Europos Tarybos komitetuose svarstoma rezoliucija,
kuria siekiama į žmogaus teises įtraukti teisę ligos atveju pačiam
nuspręsti, ar nutraukti savo gyvybę.
Susirūpinimą bandymu įteisinti eutanaziją paskutiniame
savo posėdyje išreiškė Lietuvos Vyskupų Konferencija. Jos generalinis
sekretorius mons. Gintaras Grušas sakė, jog Bažnyčios pozicija šiuo
klausimu visada tokia pat - žmogaus orumas reikalauja, kad Dievo
dovanota gyvybė būtų gerbiama nuo gyvenimo pradžios iki natūralios
pabaigos. Įteisinti eutanaziją Europos Taryboje buvo bandyta prieš
kelerius metus, tačiau nesėkmingai. Pasak mons. G. Grušo, šiemet
į Europos Tarybos komitetų svarstymus rezoliucija grįžo su pavojingai
sušvelnintais terminais. Naujame dokumento pavadinime Pagalba pacientams
jų gyvenimo pabaigoje nebeliko žodžio eutanazija, tačiau jo esmė
nepakito.
Man, kaip gydytojui, toks rezoliucijos pavadinimas
keistas, - sakė chirurgo patirties turintis kun. dr. A. Narbekovas.
- Tam, kad pacientas gyvenimo pabaigoje sulauktų pagalbos, nereikia
jokių papildomų dokumentų. Tuo tarpu ši deklaracija - žingsnis į
savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimą. Mūsų visuomenėje plintančią
senatvės ir negalios baimę, kunigo nuomone, lemia sveikatos apsaugos
sistemos spragos. Prieš mirtį onkologiniai ligoniai iš gydymo įstaigų
išrašomi kaip neperspektyvūs ir paleidžiami namo. Įsivaizduokite,
kokiose kančiose žmonės priversti baigti savo gyvenimą! Tai matydami
artimieji pradeda galvoti, jog teisingiau būtų padėti jiems numirti,
- sakė kun. dr. A. Narbekovas. Pasaulyje senukai ir sergantieji
nepagydomomis ligomis slaugomi paliatyvios medicinos klinikose,
kuriose ne tik malšinamas skausmas, bet ir teikiama dvasinė pagalba.
Kun. dr. A. Narbekovo teigimu, Lietuvoje ši sritis apleista. Paliatyvios
medicinos filosofija remiasi vienintelė Kaune esanti klinika, kitur
skausmus kenčiantiems žmonėms padeda pavieniai entuziastai, dirbantys
ligoninių skausmo poskyriuose, klinikose. Paklausus, kodėl neatsisakytų
pagalbos numirti gyvenimo pabaigoje, dažniausiai išgirstamas atsakymas:
Kad nesikankinčiau. Tačiau diskutuoti, kaip palengvinti sunkiai
sergančiųjų skausmus, kad žmonės iki paskutinės gyvenimo minutės
galėtų jaustis esantys žmonės - nepopuliaru, - pažymėjo kunigas
ir bioetikos daktaras.
Olandijoje atlikti tyrimai, kuriais buvo siekta
išsiaiškinti, kodėl turtingi olandai pasirinktų eutanaziją, parodė,
jog ten skausmas - penktoje vietoje. Pirmoje buvo baimė numirti
vienam ir apleistam, toliau - baimė būti priklausomam nuo kitų,
prarasti savo pozicijas visuomenėje. Pasak kun. dr. A. Narbekovo,
baimė mirti vienam ir apleistam - natūrali, todėl ja eutanazijos
šalininkai pirmiausia ir naudojasi. Ligoniui teigiama, kad, pareiškęs
valią oriai mirti, jis netaps našta artimiesiems ir visuomenei,
prie jo bus gydytojas, galimybė gražiai atsisveikinti su giminėmis.
Rezoliucijoje kaip sektini pavyzdžiai minimos
dvi eutanaziją įteisinusios valstybės - Belgija ir Olandija, nors
pastarojoje pradėjus eutanizuoti vaikus su negalia ir sergančius
nepagydomomis ligomis kilo pasipiktinimas visame pasaulyje. Eutanazijos
taikinyje - ne mirštantys žmonės, o neįgalieji, apsigimę vaikai,
sunkūs ligoniai - tie, kurie gali daug metų gyventi ir nenumirti,
- pabrėžė kunigas - Kai gydymas nepadeda, žmogus miršta nuo savo
ligos. Eutanazijos atveju mirties priežastimi tampa ne liga, o mediko
įgyvendintas žmogaus sprendimas nebegyventi. Šį skirtumą turi
suvokti visi gydytojai, - sakė kun. dr. A. Narbekovas, pridurdamas,
jog ne tas gydytojas geras, kurio ligonis nemiršta, o tas, kurio
pacientai miršta jam skirtą valandą ir ne kančiose, o prižiūrėti,
nuskausminti.
Pagal Eltą
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|