|
Narkotikų žalos mažinimo programos yra žalingos
Kovo 23 dieną vyko Teisės ir teisėtvarkos komiteto
narių Vilijos Aleknaitės-Abramikienės ir Vidmanto Žiemelio spaudos
konferencija Ar viskas priimtina 2005-2012 metų Europos Sąjungos
kovos su narkotikais strategijoje? Pateikiame straipsnį, parengtą
pagal spaudos konferencijos medžiagą.
Metadonas ne vaistas, o nuodas
 |
|
Vilija Aleknaitė Abramikienė
|
Vilija Aleknaitė Abramikienė
Du Seimo komitetai Teisės ir teisėtvarkos bei
Europos reikalų svarstė svarbų dokumentą Europos Sąjungos kovos
su narkotikais strategija 2005-2012 m., kurį lydi Veiksmų planas
2005-2008 m. Lietuva turi pateikti siūlymus šiems dokumentams.
Abiem komitetams kai kurių valstybės pareigūnų pozicija dėl šių
dokumentų sukėlė abejonių, todėl svarstyme padaryta pertrauka, norint
gauti papildomos informacijos. Šiandien savo nuomonę turi pateikti
Seimo Narkomanijos prevencijos komisija.
Lietuvoje galioja LR Seimo rezoliucija Dėl narkotikų
kontrolės politikos, dokumentas buvo skirtas apibrėžti Lietuvos
ilgalaikę politiką šioje srityje. Jame griežtai pasisakoma prieš
mėginimus legalizuoti narkotikus, prieš politiką, kuri skatina narkomanijos
plitimą, ir pritariama 2003 metų Vienos deklaracijos principinėms
nuostatoms. Nagrinėjant EK pasiūlytą Veiksmų planą, daugiausia abejonių
abiejų komitetų Seimo nariams sukėlė siūlymas toliau plėtoti vadinamąsias
žalos mažinimo programas. Žalos mažinimas yra suprantamas kaip nemokamas
metadono ir švirkštų dalijimas narkomanams. Ši metodika pirmiausia
pradėta taikyti JAV dar XX a. septintajame dešimtmetyje, todėl kaip
tik ši valstybė turi didžiulę neigiamą patirtį taikant šią metodiką.
Būtent šioje šalyje buvo įsitikinta žalos mažinimo programų žalingumu.
Apie tai byloja daugybė tyrimų. Jie rodo, kad metadonas ne vaistas,
tai toks pat nuodas, nuo jo taip pat mirštama, ir jis ne mažina,
o didina priklausomybę.
Nusikalstamumo prevencijos centras ir Švietimo
ministerija, atsiuntę raštus, reaguodami į pateiktą veiksmų planą,
taip pat labai abejoja metadono programų tikslingumu ir reikalauja
išbraukti jas iš dokumento.
Pacituosiu Andriejaus Piliaveco, Nusikalstamumo
prevencijos centro direktoriaus, raštą. Jis rašo: Baltieji rūmai,
o konkrečiai, Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos tarnyba
ir jos direktorius J. Volteras, dar pernai išdėstė oficialią JAV
poziciją atsisakyti žalos mažinimo programų tiek šalies viduje,
tiek tarptautiniu mastu ir siekti, kad šios programos būtų netoleruojamos
Jungtinių Tautų Organizacijos lygmeniu. Šiai nuostatai pritarė kiti
didieji JT finansuotojai Didžioji Britanija, Australija, Šveicarija,
Belgija. Iš tų kitų reikėtų paminėti Švediją, kuri yra susirūpinusi,
kad Lietuvoje yra dalijamas metadonas.
Be jokios abejonės, JAV išryškėjo arši kova tarp
žalos mažinimo programų priešininkų ir šalininkų. Galima suprasti,
kokią paniką šalininkams sukėlė pagrindinio JT finansuotojo atsisakymas
aukščiausiu lygiu toliau remti šias programas. Todėl mums ypač keista,
kad, svarstant minėtus Europos Komisijos dokumentus, Vidaus reikalų
ministerijoje, drįstu sakyti, eiliniai klerkai visiškai ignoravo
oficialų Švietimo ministerijos raštą ir kitus. perspėjimus. Paminėsiu,
kokiais argumentais buvo grindžiama.
Atsižvelgiant į tai, kad ES Narkotikų veiksmų
plane jau numatytos konkrečios priemonės, reikia suprasti, numatytos
lėšos, nutarta nepritarti Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymams.
Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija ne tik labiausiai atsakinga
už mūsų jaunimą, bet ir yra ministerija, besiremianti jau Lietuvos
patirtimi ir tyrimais ir turinti ne tik teisę, bet ir prievolę perspėti
visuomenę dėl žalos, kurią daro minėtos programos.
Mes tikimės, jog Narkomanijos prevencijos Seime
komisija principingai išreikš Seimo nuostatas. Malonu pažymėti,
kad, nepaisant tam tikrų politinių įtampų Seime, Europos reikalų
komitete mes buvome absoliučiai vieningi, nepriklausomai, kokiai
partijai atstovavome. Visi pritarėme, jog žalos mažinimo programas
Lietuva privalo siūlyti išbraukti. Juo labiau kad pati Europos Komisija
pažymi, kad, laikantis subsidiarumo principo, neketinama primesti
valstybėms narėms jokių joms nepriimtinų strategijų šioje srityje.
Jeigu mes taikysime šią metodiką, tai tik savo pačių pasirinkimu,
o ne todėl, kad mums kažkas per jėgą bandytų primesti.
Keista, kad iš 9 mln. Lt, kurie skirti Nacionalinei
narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programai, net 8
mln. skirti penkiems Priklausomybės ligų centrams išlaikyti. O juk
šitie centrai daugiau nieko ir neveikia, tik dalija švirkštus ir
metadoną narkomanams. Ar tai reiškia, jog Lietuva yra tokia turtinga,
kad nemokamai didintų žmonių priklausomybę nuo jų žalingų įpročių?
Negaliu nutylėti ir dar vieno svarbaus fakto.
Amerikiečių ir ES specialistų liudijimu, labai didelę įtaką daro
ir didelius pinigus šių programų plėtojimui, taip pat eutanazijos
propagandai skiria žymus filantropas Džordžas Sorošas ir jo finansuojami
centrai. Šiandien galiu tik klausti: ar Atviros Lietuvos fondas
(ALF) supranta, ką jis veikia Lietuvoje ir ar jis veikia tautos
labui, ar prieš tautą? O kad mano susirūpinimas turi pagrindo, pademonstruosiu
pavyzdžiu. Yra išleista knygelė mokytojams, pavadinta Alkoholis
ir kiti narkotikai (yra tendencija alkoholį prilyginti narkotikui).
Štai pamokos planas ALF leidinyje: Padalykite klasę į tris dalis
ir kiekviena grupė tegul aptaria vieną iš tokių temų: be receptų
parduodami vaistai, sukeliantys mieguistumą; be receptų parduodami
vaistai, prie kurių galima priprasti; be recepto parduodami vaistai,
kurie stimuliuoja. Ar tikimasi, kad vaiko smalsumo nesužadins toks
pamokos planas? Dar daugiau užduotis mokiniams: jie turi surašyti
be recepto parduodamų trankviliantų ir stimuliuojančių vaistų pavadinimus
ir netgi parašyti, kokioje artimiausioje vaistinėje tie vaistai
parduodami.
Jeigu tai yra kova su narkomanija, tai kas yra
narkomanijos propaganda? Todėl aš manau, kad tikslinga kreiptis
į teisėsaugos institucijas, kurios profesionaliau pasidomės, ką
reiškia šie leidiniai. Parašyta: tai tik dalis sveikatingumo dėstymo
programos, kuri Sorošo fondo užsakymu parengta Rytų ir Centrinės
Europos vidurinėms mokykloms.
Nuo narkotikų narkotikais neišgydysi
 |
|
Vidmantas Žiemelis
|
Vidmantas Žiemelis
LR Seimo Narkomanijos prevencijos komisijos posėdyje,
įvykusiame 2005 m. kovo 18 d., aptarėme Europos Sąjungos kovos su
narkotikais veiksmų plano 2005-2008 metų projektą.
Narkotikų kontrolės departamento prie LRV direktorė
A. Astrauskienė pristatė įvairių Lietuvos Respublikos institucijų
pasiūlymus dėl kai kurių priemonių, numatytų šiame plane, atsisakymo
kaip kenksmingų ir pavojingų visuomenei, taip pat pareiškė savo
nuomonę, ar priimtini pateikti pasiūlymai.
Mano nerimą sukėlė departamento vadovės pozicija,
nepritarianti Švietimo ir mokslo ministerijos nuomonei, jog žalos
mažinimo programos, tokios kaip pakaitinis gydymas metadonu, subuteksu
ar kitais narkotikais, švirkštų keitimas vartojantiems narkomanams
veiksniai, didinantys narkotikų paklausą bei įteisinantys pasiūlą,
todėl negali būti laikomi narkotikų paklausos mažinimo priemone.
Be to, negalima pritarti ir paminėto plano 15-ame
punkte numatomų žalos mažinimo programų paslaugų prieinamumui asmenims,
priklausomiems nuo narkotikų, apimant pakaitinį ir palaikomąjį gydymą,
adatų keitimo programas, kitas paslaugas, siekiant sumažinti riziką.
Vargu ar suklystume, jeigu žalos mažinimo programas pavadintume
skatinančiomis vartoti narkotikus. Šias programas, kaip neefektyvias,
jau atsisakė remti JAV vyriausybė, turinti didelę praktiką šioje
srityje.
Metadonas ir kitos panašios narkotinės medžiagos
gali būti teisėtas vaistas, kuriuo galima išgelbėti gyvybę. Jeigu
šį medikamentą galima įsigyti ir vartoti teisėtai, tai jis yra visiškai
saugus.
Lietuvos AIDS centro Narkomanų psichologinės socialinės
reabilitacijos bendruomenės vadovas Linas Gasiliauskas mano, kad
pakaitinės terapijos metadonu programa turi būti vykdoma. Bet pirmiausia
reikia labai aiškiai suformuluoti, koks kontingentas turi galimybę
ir teisę patekti į metadono programas: konkretus amžiaus cenzas,
prieš tai bandymas gydytis vienokiose ar kitokiose programose be
psichotropinių medžiagų. Metadono programos turi būti labai efektyviai
kontroliuojamos, kad nepasitaikytų tokių atvejų, kai metadonu prekiaujama,
jis nelegaliai, neribojant dozių, pardavinėjamas programos dalyviams.
Turėtų būti labai konkrečiai apibrėžti metadono programos tikslai
ir uždaviniai ir kontroliuojama, ar, vykdant programą, pasiekiami
užsibrėžti tikslai. Labai svarbu įvertinti programos efektyvumą.
Gydymas metadonu taikomas tik tiems, kurie laikomi
beviltiškais. Beviltiškais kada nors gyventi sveikai, be narkotikų.
Metadonas tai sintetinis heroino pakaitalas, opijus skausmą
malšinantis preparatas, kuris negydo ligos, o geriausiu atveju
tik mažina simptomus.
Lietuvoje metadono programa veikia beveik 10 metų.
Dėl anksti suvokto pavojaus, kad metadonas gali patekti į juodąją
rinką, bei kitų priežasčių metadoną imta griežtai kontroliuoti.
Gydymas metadonu dažniausiai suteikia šiokią tokią paramą, tačiau
retai ištaiso padėtį, nes dalyvaujantys metadono programose yra
įsisenėję ir sunkiai pagydomi narkomanai.
Pagrindinis neigiamas veiksnys pripratimas prie
metadono. Šio pakaitalo vartojimas turėtų būti ribojamas laiko atžvilgiu.
Iš dvidešimties asmenų, kurie Kauno priklausomybės ligų centre 1996
metais pradėjo lankyti metadono programą, aštuoni asmenys jau šešeri
metai yra blaivūs, nevartoja narkotinių medžiagų, surado darbą,
gyvena visavertį savarankišką gyvenimą. Jiems metadono programa
padėjo.
Lietuvos AIDS centro direktoriaus dr. Sauliaus
Čaplinsko nuomone, reikia pasiekti, kad narkomanai kuo mažiau badytųsi
ar pereitų prie neintraveninių narkotikų, o tie, kurie badosi,
neužsikrėstų ŽIV. Todėl buvo pasiūlytos kelios žalos mažinimo programos
metadono, adatų keitimo ir pan. Bet pamažu šių programų tikslas
pasikeitė metadono programa imta vadinti pakaitine terapija
vadinasi, tai tapo gydymu, o nebe prevencija. Todėl kai kas ima
galvoti, kad metadono programos taikomos nebe ŽIV prevencijai, o
tam, kad narkomanas kuo ilgiau būtų išlaikytas narkotikų verslo
rinkoje nemirtų nuo perdozavimo ar AIDS. Jeigu šnekame tik apie
vieną gydymo metodą, užmiršdami, kad yra kiti, jis tampa tarsi religija.
Tarp gydymo metodų turi būti pusiausvyra.
Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius
Emilis Subata IV Europos AIDS konferencijoje, vykusioje 2002 metais,
pateikė tokius duomenis: iš 59 intraveninius narkotikus vartojusių
asmenų, kurie nuo 1995 metų dalyvavo Lietuvoje vykdytoje narkomanų
gydymo metadonu programoje, septyni mirė, o narkotikų priklausomybės
atsikratė tik šeši.
Šios programos dalyviai buvo ne mažiau kaip trejus
metus narkotikus intraveniniu būdu vartoję narkomanai. E. Subatos
duomenimis, 18 programos dalyvių narkotikus pradėjo vartoti būdami
11-15 metų, 14 pacientų sirgo psichikos ligomis, vienas buvo užsikrėtęs
ŽIV.
Po šešerių programos vykdymo metų besigydančiųjų
metadonu liko 36. Devyni iš jų, gydytojo tvirtinimu, buvo išsigydę
nuo intraveninių narkotikų priklausomybės, bet kai kurie ilgainiui
vėl ėmė juos vartoti, po trejų metų iš naujo pradėjo gydymąsi metadonu.
Likę 23 iš 59 dalyvių iš programos pasitraukė: vieni vėl pradėjo
vartoti intraveninius narkotikus, kiti buvo pašalinti iš programos,
nes nesilaikė taisyklių, - konferencijoje sakė medikas. Septyni
programos dalyviai mirė dėl perdozavimo, plaučių uždegimo ir kitų
priežasčių.
Galima pritarti nuomonei, kad narkotikai neįveikiami
narkotikais. Narkotikų pakaitalai nėra tinkama terapija, jie yra
tik atsisakymo spręsti problemą užmaskavimas. Terapinėse bendruomenėse
griežtai atsisakoma bet kokių narkotikų ir bet kokių pakaitalų.
Mūsų visuomenė stengiasi spręsti didesnius moralinius
ir dvasinius sunkumus gausiomis terapijos ir chemoterapijos priemonėmis.
Tokia faktinė padėtis bei dvasinė būsena sukuria palankias sąlygas
narkomanijai.
Vadinamasis pakaitalas taip pat yra narkotikas
net ir tada, kai vartojamas terapijos sumetimais. Šiuo atžvilgiu
galima tikrai pritarti laikinam tam tikrų medžiagų vartojimui, siekiant
organizmą atpratinti nuo kitos medžiagos, kuriai jis jaučia poreikį;
ši logika pateisinama ir blaivesniu psichologiniu požiūriu, tačiau
tokio gydymo metodo negalima plačiai taikyti, nes ir lengvų narkomanijos
formų atvejais jis nepadės galutinai atsikratyti ligos, o tik virs
medicinos ir visuomenės pripažintu toksinių medžiagų vartojimo būdu.
Pagrindinė priežastis, stumianti jaunimą ir suaugusius
į pražūtingą narkotikų patirtį, yra aiškių ir įtikinamų motyvų neturėjimas.
Kai nėra orientyrų, trūksta vertybių, įsitikinimas, jog niekas neturi
prasmės ir kad neverta gyventi, būties tragizmo ir nevilties jausmas
gali sugundyti absurdo visatoje besiblaškančius žmones griebtis
nepaprastos ir desperatiškos gudrybės narkotikų pagalba ieškoti
prarasto rojaus. Gelbėjant narkomanus, reikia juos skatinti rasti
savo žmogiškąjį orumą arba jį atgauti, padėti jiems atgaivinti bei
ugdyti savo asmeninius išteklius, kuriuos buvo nuslopinę narkotikai.
O tai įmanoma pasiekti grąžinant pasitikėjimą savo valia, atstatant
dvasines bei moralines vertybes, orientuojant į tikrus ir kilnius
idealus.
Todėl siūlau griežtai laikytis LR Seimo pozicijos,
pareikštos 2003 m. kovo 18 d. rezoliucijoje Dėl narkotikų kontrolės
politikos ir nepritarti Europos Sąjungos kovos su narkotikais veiksmų
plano 2005-2008 metų projekto 13 ir 15 punktams.
Linos Žilytės (ELTA) nuotraukos
© 2005 "XXI amžius"
|
