„Reliatyvizmo diktatūra“: Ispanijos pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Dvasininkai ir jaunos šeimos rinkosi į protesto manifestaciją prieš Ispanijos socialistų vyriausybės homoseksualų ,,santuokos" įteisinimą

Demonstracijoje dalyvavo ir dvi dešimtys ispanų katalikų vyskupų

Į Šeimos forumo surengtą manifestaciją Madride susirinko daugiau kaip milijonas ispanų iš įvairių šalies regionų

Du vyrai, vilkintys marškinėlius su užrašu „Esame jaunavedžiai“, atėjo į paradą Madride pasidžiaugti socialistų vyriausybės „dovana“ EPA-ELTA nuotrauka

Socialistų vyriausybės „revoliucija“ įstatymdavystėje

Galima suprasti, kodėl „mirties kultūrą“ skleidžiančios tarptautinės antikrikščioniškos jėgos savo suderintu veikimu prieš Katalikų Bažnyčią pastarojo meto kontroversiškoms politinėms bei socialinėms tendencijoms Ispanijoje skiria ypatingą dėmesį. Juk Ispanija yra klasikinė katalikiška valstybė, Jėzaus Draugijos bei „Opus Dei“ lopšys, kurios beveik 90 proc. gyventojų yra katalikai. Pakirtus krikščioniškąsias pozicijas Ispanijos visuomenėje, tai stipriai atsilieptų visos Europos katalikų bendruomenei, taip pat ispaniškąją kultūrą paveldėjusiai Lotynų Amerikai, kur telkiasi beveik pusė iš 1,2 milijardo pasaulio katalikų.

Katalikiškasis pasaulis su dideliu susidomėjimu stebi įvykius Ispanijoje, laukdamas, kaip savo ryžtu ir organizuotumu žinomi vietos katalikai bandys pasipriešinti socialistų vyriausybės sukeltai „revoliucijai“ įstatymdavystėje, kurios galimos pasekmės tikslas – moralinių viešojo gyvenimo pagrindų sunaikinimas. Per dvylika mėnesių nuo atėjimo į valdžią premjero Chozės Luiso Rodrigeso Sapatero vadovaujami socialistai sugebėjo priimti įstatymus dėl „pagreitintų“ skyrybų, dirbtinio apvaisinimo ir žmogaus embrionų naudojimo eksperimentams be jokių apribojimų. Tolesnėje darbotvarkėje – abortų ir eutanazijos liberalizavimas, religinio švietimo statuso sumenkinimas iki pažymiais nuvertinamo fakultatyvinio lygio, valstybinių subsidijų Bažnyčiai panaikinimo. Todėl, kaip pripažįsta daugelis apžvalgininkų, valstybės ir Bažnyčios santykius Ispanijoje ištiko tokia krizė, kurios nebuvo nuo 1936-1939 metų pilietinio karo.

Skubus homoseksualų „santuokos“ įteisinimas

Labiausiai šokiruojančiu tapo katalikiškosios Ispanijos parlamente birželio 30 dieną priimtas įstatymas dėl homoseksualų „santuokos“ visiško įteisinimo, įskaitant mokestines bei paveldėjimo nuostatas, taip pat leidimą įvaikinti kūdikius. Taip Ispanija tapo trečiąja valstybe pasaulyje, po Olandijos (homoseksualų „santuokos“ legalizuotos 2001 metais) ir Belgijos (2003 metais), kurioje suduotas toks stiprus smūgis tradicinei šeimos institucijai. (Ketvirtąja taps Kanada, kur panašus įstatymas turėtų įsigalioti liepos mėnesį.) Beje, Ispanija savo „pažanga“ pralenkė netgi liberaliąsias Olandiją su Belgija, nes ten homoseksualų poroms kūdikių įvaikinimas kol kas neleidžiamas. Ispanijoje teigiama, kad dėl šių mažumų privilegijuotumo įvaikinimas joms taps netgi lengvesnis nei normalioms (vyro ir moters) sutuoktinių poroms. Kalbama, kad homoseksualų „šeima“ rodys adaptuotiems kūdikiams ypatingą švelnumą. Tačiau žinant homoseksualams būdingą polinkį į pedofiliją, galima įsivaizduoti, koks „švelnumas“ laukia jų įvaikintų kūdikių.

Socialistai į valdžią Ispanijoje netikėtai atėjo 2004 metų kovą, kai po „sėkmingos“ islamo teroristų operacijos – rinkimų išvakarėse buvo susprogdintas užtaisas traukinyje prie šalies sostinės Madrido, kur žuvo per šimtą žmonių – buvo masiškai balsuojama už kairiuosius, pažadėjusius išvesti karines pajėgas iš Irako.

Rinkėjai tuomet, matyt, į partinius sąrašus įtrauktas asmenybes reikšmingesnio dėmesio nekreipė, todėl į parlamentą pavyko prasmukti homoseksualų bei kitų „tamsiųjų jėgų“ atstovams. Ispanijos katalikiškoje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad premjero Ch.Sapatero senelis buvo žinomas masonų ložės narys, karininkas, kovojęs marksistinėse pajėgose Pilietinio karo metais, kai buvo negailestingai nužudyta ir šimtai dvasininkų.

Pirmą kartą 350 narių turinčiame Ispanijos parlamente dėl homoseksualų „santuokos“ įteisinančio įstatymo buvo balsuojama balandžio 21 dieną ir jam pritarta: 183 parlamentarai balsavo už, 136 - prieš. Balsuojama buvo aiškiai partiniu principu – įstatymą vieningai palaikė socialistai su savo „pusbroliais“ komunistais bei panašiais. Jam prieštaravo opozicijoje atsidūrę Liaudies partijos (krikščionių demokratų) atstovai. Po dviejų mėnesių Senatas įstatymą atmetė: 119 senatorių balsavo už, 131 - prieš. Tačiau, skirtingai nei JAV Kongrese, Ispanijoje regionams atstovaujantis Senatas teturi patariamąjį balsą, ir įstatymo atmetimas jame reikalauja tik naujo perbalsavimo Žemutiniuose rūmuose. Iš naujo balsuojant, kaip ir buvo tikėtasi birželio 30 dieną, įstatymas buvo galutinai priimtas (187 - už ir 147 - prieš) ir liepos pradžioje gėjai bei lesbietės atšoko pirmąsias savo „vestuves“. Apie kūdikių įvaikinimą tose įteisintose išsigimėliškose „partnerystėse“ pranešimų kol kas negauta.

Reiškiamas tarptautinis hierarchų susirūpinimas

Tokio įstatymo priėmimas katalikiškoje šalyje sukėlė Bažnyčios hierarchų nuostabą ir pasipiktinimą tiek pačioje Ispanijoje, tiek ir tarptautinėje plotmėje. Ispanijos vyskupai įstatymo priėmimo dieną paskelbtame pareiškime pavadino jį „radikaliai neteisingu“, nes jis nepripažįsta santuokos, kaip „vyro ir moters sąjungos antropologinės bei socialinės realybės visu jos išskirtinumu“. Tik tokia prigimtinė sąjunga turi „nepakeičiamą vertę bendrajam gėriui, kas reiškia sutuoktinių asmenybiškumo įprasminimą bei vaikų gimdymą ir auklėjimą“. Ganytojai pakvietė ispanus „priešintis šiam neteisingam įstatymui“ visomis įmanomomis priemonėmis, leidžiamomis sąžinės pagrindu pilietinėje visuomenėje.

Rusijos sostinės Maskvos katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius, reaguodamas į homoseksualų „santuokų“ įteisinimą Iberijos pusiasalyje, pažymėjo, jog „itin sunku patikėti, kad tai galėtų atsitikti tokioje šalyje kaip Ispanija, turinčioje ilgaamžes katalikybės tradicijas ir dvasingumo kupiną Bažnyčios gyvenimą“. Pabrėžęs savo solidarumą ispanų vyskupams ir katalikams pasauliečiams, kurie priešinasi šiam įstatymui, ganytojas sakė, kad šeimai, kokią ją yra sukūręs Dievas, iškilęs didžiulis pavojus. „Mes turime klausti savęs, koks auklėjimas gali būti garantuojamas vaikams, kuriems paneigta teisė turėti motiną ir tėvą? Kokia tuomet ateitis laukia visuomenės?“ – klausė arkivyskupas T.Kondrusievičius.

Kaip visada į tokias iškrypėliškas laicizmo apraiškas aštriai sureagavo Afrikos katalikų ganytojai. Senegalo vyskupų konferencijos pirmininkas šalies sostinės Dakaro arkivyskupas Teodoras Adrjenas Saras pabrėžė, jog „šis įstatymas yra žingsnis atgal, o ne į priekį žmogiškosios civilizacijos vystymesi, nes yra prieš prigimtinę teisę“. Hierarchas taip pat pastebėjo, kad visų tikybų afrikiečiai „yra ypač sukrėsti dėl šio įstatymo, nes prigimtinė teisė yra kontinento kultūros ištakose“. Gulu (Uganda) arkivyskupas Džonas Baptistas Odama savo pareiškime misijų žinių agentūrai „Fides“ reiškė viltį, kad „kitos šalys nepaseks Ispanijos pavyzdžiu. Europa, atrodo, praranda savo sielą ir pasiduoda reliatyvizmui be etikos“.

Lotynų Amerikos katalikų ganytojai irgi nepritarė Ispanijoje įteisintai gėjų ir lesbiečių „santuokai“. Peru sostinės Limos arkivyskupas kardinolas Chuanas Luisas Siprianis Tornas, perspėdamas dėl reliatyvizmo diktatūros, teigė, kad „blogis pristatomas kaip gėris ir primetamas visuomenei, o tie, kurie jo nepriima, vadinami netolerantiškais“. Kardinolas Ch.Siprianis taip pat pabrėžė, kad pseudosantuokos įteisinančio įstatymo primetimas gilias krikščioniškas tradicijas turinčiai visuomenei yra „labai fariziejiškas ir veidmainiškas išpuolis, ženklinantis tikrą iškrypimą“. Kitas Peru Bažnyčios hierarchas Arekvipos arkivyskupas Chozė Riasas Reinosas katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė, jog negalima likti abejingiems tokio sunkaus išpuolio prieš „autentišką santuoką“ akivaizdoje su skausmingomis pasekmėmis šeimai. „Yra būtina ginti istorinį ir moralinį paveldą“, - teigė ganytojas.

Šeima griaunama „plytelė po plytelės“

Iš Lotynų Amerikos valstybės Kolumbijos kilęs Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas kardinolas Alfonsas Lopesas Truchiljas, reaguodamas į naująjį Ispanijos įstatymą, perspėjo, kad juo norima sunaikinti prigimtinę šeimos instituciją „plytelė po plytelės“. Laicistinis beribės „pažangos“ supratimas pradėjo taip modifikuoti santuokos sampratą kai kuriose Europos šalyse, jog „dabar, atrodo, kiekviena tokios rūšies grupė, kaip klubas, gali save vadinti šeima“. Bet jeigu šiuo atveju „bet kas gali būti šeima, tada šeima yra niekas“, sakė kardinolas Ch.Lopesas interviu Italijos žiniasklaidai.

Jis pažymėjo, kad skubotai priimant įstatymą, legalizuojantį homoseksualų „santuokas“, Ispanijoje nebuvo konsultuojamasi nei su šeimomis, nei atliekami išsamesni sociologiniai tyrimai. Katalikiškas mokymas, kad „šeima yra abipusė vyro ir moters meilės dovana su ištikimybės ir atsidavimo reikalavimais, atvirumu naujai gyvybei ir vaikams“, nėra koks nors Bažnyčios išradimas, bet laikymasis Viešpaties principų, skirtų visai žmonijai, aiškino kardinolas Ch.Lopesas. Jis ypač atkreipė dėmesį į „visiškai bejausmį“ tą naujojo įstatymo aspektą, kad homoseksualų poroms leidžiamas įvaikinimas. Vaikai, augdami tarp tokių dviejų „tėvų“ ar dviejų „motinų“ ir pasiekę psichologinę brandą, gali taip pat nukrypti į homoseksualizmą „ne dėl savo pasirinkimo, bet kad kitokio modelio jie nežinojo“.

Kardinolas Ch.Lopesas dar kartą patikino, jog Katalikų Bažnyčia nediskriminuoja homoseksualų, kurie dėl savo nelaimės „nusipelnė mūsų meilės, supratimo ir paramos“. Tačiau minėtas Ispanijos parlamento priimtas įstatymas „sukuria tokią teisinio pozityvizmo formą, kuri neturi jokio prasmingumo“. Įstatymas negali būti teisingas vien tik todėl, kad jis yra įstatymas, bet todėl, kad „jis yra gėris ir daro gera“. Negalima žmonėms primesti „blogų dalykų“, todėl katalikai yra pašaukti savo sąžine priešintis homoseksualų „santuokas“ įteisinusiam įstatymui, kaip jie priešinasi abortų įstatymui, ir tai yra jų pareiga. Kardinolas Ch.Lopesas ypač apeliavo į tuos pareigūnus, kurie, pagal savo profesiją ar statusą, gali rodyti nepritarimą šiam įstatymui, kaip tai daro tie katalikai medikai, kurie atsisako atlikti abortus. Ispanijoje kai kurių miestų merai pabrėžė, jog niekada nesutiks tuokti homoseksualų, nors tai ir grėstų prarasti darbą.

Nauja katalikų viešojo veikimo strategija

Taip pat tarptautinėje žiniasklaidoje plačiai buvo pranešama apie birželio 18 dieną Madride surengtą ispanų milijoninę manifestaciją protestuojant prieš šalies socialistų vyriausybės klaidingą šeimos politiką. Manifestacijoje „Už šeimos teises“, „Už vaiko teisę turėti tėvą ir motiną“, kurią surengė keturis milijonus šeimų jungianti skėtinė organizacija Ispanų šeimos forumas, taip pat dalyvavo dvasininkų atstovai, tarp jų – 19 vyskupų ir Madrido arkivyskupas kardinolas Antonijus Raukas Varela. Tradicinę šeimą ginančiam renginiui paramą pareiškė Ispanijos musulmonų ir judėjų bei kitų tikybų dvasiniai vadovai. Savo atstovus buvo atsiuntę dešimtys šeimos teises ginančių tarptautinių bei kitų šalių nacionalinių sąjūdžių. Manifestacijoje dalyvavęs Prancūzijos katalikų šeimos politikos instituto vadovas Žanas Lui Tė birželio 18-ąją pavadino „šeimos sąjūdžio istorine diena visoje Europoje“ ir padėkojo Ispanijos žmonėms, kad „pirmieji šeimos vėliavą iškėlė taip įspūdingai“.

Toks tikinčiųjų bendruomenės visuomeninės veiklos sutelkimas ginant ir gaivinant tautos kultūros krikščioniškąsias šaknis „reliatyvizmo diktatūros“ akivaizdoje yra naujas ir svarbus Katalikų Bažnyčios strategijos aspektas sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje. „Gatvės protestų“ organizavimas, aktyvus dalyvavimas politiniuose debatuose, žinoma, neturi atitraukti Bažnyčios nuo pagrindinio evangelizacinio ir tikėjimo liudijimo tikslo. Tačiau kai kalbama apie iškilusį pavojų gyvybei, šeimai ar religijos laisvei, tenka pasinaudoti ir minėtais protestų metodais, rodančiais Bažnyčios narių stiprėjantį krikščioniškosios pilietinės atsakomybės suvokimą.

Liepos 4 dieną Romoje susitikęs su gausia Madrido arkivyskupijos delegacija, kurios piligrimystė ženklino trečiojo diecezinio sinodo pabaigą, popiežius Benediktas XVI ragino likti vieningiems ir drąsiai skleisti savo aplinkoje Kristaus mokymą „apie gyvybės, šeimos ir visuomeninio gyvenimo prasmę“. Tai ypač svarbu šiuo metu, kai dėl ryškių reliatyvistinių kultūros tendencijų, perdėtai sekuliarizuoto gyvenimo būdo „visuomenė kenčia nuo daugelio pasidalijimų, lūžių bei netikrumo“, kas dar labiau stiprina amžinųjų vertybių troškulį.

© 2005 "XXI amžius"