Pagalbos namai gyvenantiems šia diena
Bronius VERTELKA
Tyloka Teatro gatvė. Retokai ja koks automobilis
prašvilpia. Tai daugiausia vienaukščių medinių namų gyvenamasis
rajonas. Tarp jų įsispraudęs mūrinis pastatas, pažymėtas 20 A numeriu.
Jame įsikūrę nakvynės namai, išlaikomi Panevėžio miesto biudžeto
lėšomis. Vienu metu pastogę čia gali gauti 54 savo būsto neturintys
žmonės. Žiemą, paspaudus šalčiams, tokių sugeba įkurdinti net iki
70. Ką priimti, sprendžiama vietoje, nereikia savivaldybės atitinkamo
skyriaus nukreipimo. Apyvendinami net Panevėžio rajono žmonės. Viename
kaime vyras tyčia padegė savo sodybą. Naktį sukeltas gaisras vos
nepasiglemžė jo žmonos ir dukters gyvybių. Padegėlės buvo apgyvendintos
nakvynės namuose. Laikiną pastogę čia turėjo ir 1917 metais gimęs,
bet devynis teistumus turėjęs senukas. Ne vienas šio namo gyventojas
buvo palydėtas ir į Amžinybę.
Trylikti metai Panevėžys turi tokius namus. Ne
kartą jie buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Miesto valdžiai
priėmus sprendimą nakvynės namus įsteigti buvusiame vaikų darželyje,
kilo aplinkui gyvenančių miestelėnų nepasitenkinimas. Buvo mesti
kaltinimai likimo nuskriaustiesiems, jog jie, atėję čia, neduos
ramybės tvarkingai gyvenantiems, iš jų namų ims vagiliauti. Nepasitvirtino
tokios apkalbos. Dabar tie patys miestelėnai prašo benamių, kad
jie padėtų suskaldyti malkas ar sukastų žemės sklypelį.
Praradusiuosius savo butus ar namus gerai pažįsta
šios įstaigos direktorius Virgilijus Stipinas. Krikščioniškų pažiūrų
vyras pirmasis mieste iškėlė mintį, jog būtina suteikti kokią nors
pastogę valkataujantiesiems. Daugelį kartų jis mynė valdžios kabinetų
slenksčius, kol savo svajonę pavertė tikrove. Jis ir yra nakvynės
namų įkūrėjas. Aukštąjį inžinerinį išsilavinimą įgijęs vyras tvirto
nusistatymo žmogus. Susiformuoti tokiu jam padėjo sportas. Virgilijus
daugelį metų žaidė rankinį. Sporto meistras buvo Lietkabelio rankinio
komandos treneris. Aukštaūgio ir raumeningo nakvynės namų direktoriaus
dabar prisibijo didžiausi neklaužados. V.Stipinas sakė, jog tvarkai
palaikyti bet kuriuo paros metu gali prisikviesti policijos pareigūnus.
Tačiau jie ir patys atveža į nakvynės namus naujokų. Dažniausiai
tai būna visiškai nusigėrę, nukamuoti ligų valkatos. Tokių klientų
iš tolo kratosi net ligoninės. O policininkai, atvežę juos, stengiasi
kuo greičiau sprukti lauk. Prasmirdusius turi aptvarkyti nakvynės
namų darbuotojai.
Nakvynės namuose leidžiama gyventi iki pusės metų.
Per šį laiką paliegusiems žmonėms bandoma sutvarkyti asmens dokumentus,
jiems išrūpinti socialinės pašalpas, suieškoti darbo. Patikrinama
ir jų sveikata. Atsiranda geraširdžių medikų, kurie tokią procedūrą
ar tyrimus atlieka neimdami užmokesčio.Tačiau yra benamių, kurie
iš čia po kelerius metus neišeina. Sąžiningesniems ir darbštesniems
suranda kuo užsiimti vietoje. Suteikė darbo jiems nakvynės namų
pastatui plečiantis į plotį ir kylant į aukštį. Rekonstruojant jį,
jau įdėta 1,7 milijono litų. Norint visus darbus visiškai užbaigti,
būtina dar tiek. V.Stipinas nori įgyvendinti savo išpuoselėtą mintį
čia pat įsteigti senelių globos namus. Ne vienas garbaus amžiaus
žmogus jau kreipėsi į jį su tokiu pageidavimu. Direktorius mano,
kad jų atsirastų pakankamai. Turėtų senukai atskirus kambarius,
gautų visus buitinius patarnavimus. Tačiau niaukstosi V.Stipino
veidas išgirdus, jog nakvynės namams priklausantį, vos ne miesto
centre esantį žemės plotelį norėtų įsigyti Kalnapilio alaus darykla.
Kaimynai vos ne ranka pasiekiami. Turtingai įmonei nė motais,
kad taip darydama ji atimtų pastogę benamiams. V. Stipinas tiki,
jog to neleis daryti miesto savivaldybė.
Už pragyventą mėnesį nakvynės namuose vienas žmogus
turi sumokėti 22 litus. Tokią sumą benamiai privalo atidėti gavę
socialinę pašalpą, pensiją ar šiaip užsidirbę. Pasitaiko tokių,
kurie niekaip nesukrapšto tokios sumelės. Išvaryti į gatvę, jie
ima reikšti pretenzijas direktoriui. V.Stipinas pasakojo, kaip vienas
jį tris kartus yra apskundęs prokuratūrai. Neturėdamas kur nakčiai
prisiglausti, šis ieško nakvynės... blaivykloje ( ji veikia kaip
nakvynės namų filialas) ar įsitaiso gyvenamųjų namų laiptinėse.
Tikėdamas gauti ko nors užkrimsti, valkata slankioja apie nakvynės
namų valgyklą. Čia benamiams verda nemokamus pietus. Jiems maitinti
savivaldybė dabar išduoda ne talonus, kaip darė anksčiau, bet skiria
fiksuotą sumą mėnesiui. Nakvynės namuose esant mažiau gyventojų,
sotesnį ir gardesnį maistą valgyklos moterys pateikia benamiams.
Vasarą valkatos net traktoriumi nenutempsi į nakvynės
namus. Toks supranta, jog ten įvesta griežta tvarka. Praradęs būstą
šiltu metų laiku bando sau tinkamo prieglobsčio ieškotis gamtoje
ar neapgyvendintame name. Nesigėdija ir su ištiesta ranka pasėdėti
gatvėje, nors turi rankas ir kojas bei yra sveikas kaip ąžuolas.
Šių dienų benamiai tai kaip trupiniai, nubyrėję riekiant duonos
kepalą. Dažniausiai juos nuo stalo daugelis nubraukia atžagaria
ranka.
Turėjau progą lankytis Vilniaus arkivyskupijos
Caritas nakvynės namuose. Nuo sostinės autobusų stoties žvelgiant
į pakalnę, akys užgriebia niekuo ypatingą daugiaaukštį pilką pastatą.
Čia įsikūrę nakvynės namai, kuriuose yra 53 vietos. Šios įstaigos
vadovas Veslavas Sinkevičius tikino: prieš penkerius metus čia ateidavo
apie 80 proc. girtuoklių, dabar toks pat skaičius grįžę iš įkalinimo
vietų. Pasikeitusį kontingentą puikiai pažįsta sostinės policija.
Valdiškos duonos ragavę, nakvynės namuose vagia kas po ranka papuola
vieni iš kitų, susimuša tarpusavyje. Netgi nakvynės namams priklausančias
antklodes, gesintuvus sugeba išnešti ir juos parduoti. Ieškoti dingusių
daiktų- tai tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. V.Sinkevičiui
benamiai tokių graudžių savo gyvenimo istorijų įtikinamai pripasakoja,
jog atrodo, kad jie yra žmonės be jokios dėmės. Tačiau įstaigos
vadovas nesunkiai tokius perpranta. Žino, kada jie meluoja ir kada
sako tiesą. V Sinkevičius turi psichologo gyslelę. Jis yra baigęs
Vilniaus kunigų seminarijos šešis kursus, tačiau atsisakė kunigystės
šventimų. Geru kunigu nebūčiau buvęs, o būti juo prastu nenorėjau,
teigė dabar Vilniaus pedagoginiame universitete socialinius mokslus
kremtantis V.Sinkevičius. Jis pasakojo, jog didžioji dalis vargetų
būstus prarado per besaikį gėrimą, kartu neteko darbo bei visko,
ką normalus žmogus gali turėti. Užsuka į nakvynės namus ir baigusieji
aukštuosius mokslus. Dauguma benamių gyvena šia diena: praėjo dar
viena ir gerai. Tokie nebemoka pasirūpinti savimi, yra praradę
viltį. Maždaug 60-70 valkataujančiųjų nenori turėti nuolatinio darbo.
Tarp pasirinkusių tokį gyvenimo būdą buvo ir čigonas, ir net graikas.
Pagal amžių ši kategorija žmonių kasmet jaunėja. Anksčiau likimo
stumdomi buvo perkopę pusšimčio metų slenkstį, dabar jiems tik
po 40-45 metus.
Panevėžys - Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|