Skaudi gatvės moterų problema

Mindaugas BUIKA

Augant susirūpinimui dėl nusikalstamos prekybos žmonėmis ir išsiplėtusios migracijos sąlygotos gatvės moterų, tai yra prostitučių problemos, Popiežiškoji migrantų ir keliautojų taryba šia aktualia tema surengė pirmąją tarptautinę sielovadinę konferenciją. Birželio 20-21 dienomis Romoje vykusiame susitikime dalyvavo kelių Šventojo Sosto dikasterijų, daugelio vienuolijų, Europos ir kitų žemynų episkopatų (Albanijos, Airijos, Belgijos, Bosnijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Italijos, Ispanijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Portugalijos, Šveicarijos, Vengrijos, Slovėnijos, Indijos, Tailando, Kongo, Nigerijos), tarptautinių katalikiškų organizacijų atstovai, besidarbuojantys šioje srityje.

Priminta nusikalstamo verslo statistika

Susitikimo tikslas buvo paskatinti bendradarbiavimą bei tam tikrą veiklos koordinavimą tarp sielovadinių ir karitatyvinių organizacijų, kurios įvairiomis akcijomis stengiasi pagelbėti sunkioje padėtyje atsidūrusioms moterims. Čia kalbama apie tokius problemos aspektus kaip prostitučių išnaudojimą, nelegalią prekybą bei vadinamąjį sekso turizmą. Kartu su išaugusiais migracijos mastais regimas ir tradicinės šeimos gyvenimo nuvertinimas, socialiniai bei ekonominiai sunkumai besivystančiose Trečiojo pasaulio ir pokomunistinėse Rytų Europos šalyse, taip pat precendento neturintis sekso dominavimas šiuolaikinėje visuomenėje.

Pradėdamas susitikimą ir sutelkdamas dėmesį į problemos aktualumą, Popiežiškosios migrantų ir keliautojų tarybos pirmininkas japonų kardinolas Fumijas Hamao priminė sukrečiančius statistikos duomenis: pasauliniu sekso turizmo centru laikomame Tailande dirba 150-200 tūkst. gatvės moterų, iš jų 35 tūkst. yra jaunesnės nei 18 metų amžiaus. Italijoje, kaip manoma, yra apie 40 tūkst. gatvės moterų, kurių trys-penki tūkstančiai nepilnametės. Tarptautinių migracijos organizacijų duomenimis, apie pusę milijono moterų iš Rytų Europos vergauja ir dirba prostitutėmis Vakarų Europos miestuose. Nelegalios prekybos žmonėmis kasmetinis pelnas pasaulyje vertinamas 10 mlrd. dolerių ir yra trečias reikšmingiausias nusikalstamas verslas pasaulyje, kartu su nelegalia prekyba narkotikais ir ginklais.

Būtinas viešas pasekmių pripažinimas

Susitikimą rengusios Šventojo Sosto dikasterijos sekretorius arkivyskupas Agostinas Marčetas įžanginiame pranešime „Šiandienos gatvės moterys. Pastoracinis iššūkis“ pasiūlė kai kuriuos problemos vertinimo kriterijus, akcentuodamas poreikį šiai sričiai gerai pasirengusių sielovados ir socialinių darbuotojų. Arkivyskupas A.Marčetas pabrėžė, kad moterys, kurių kūnas yra prekybos objektas, gyvena situacijose, kai negerbiamas nei jų žmogiškas orumas, nei minimalios teisės.

Kalbėdamas su žurnalistais ganytojas atkreipė dėmesį į Bažnyčios vaidmenį stiprinant šios nelaimės suvokimą visuomenėje. „Mano įsitikinimu, ši problema, šis reiškinys yra paveikęs kiekvieną šalį, ir nors Visuotinė Bažnyčia yra įsikūrusi skirtingose vietinėse Bažnyčiose, kiekviena jų turi tai suprasti, – sakė arkivyskupas A.Marčetas. – Jų tikslas turėtų būti iškelti šią problemą į viešumą, ir nors ji laikoma „žinoma“, daugelis sunkių jos pasekmių visgi nėra viešai pripažintos.“ Be to, nepakanka tik žinoti ir stebėti, kaip „šventieji“ rūpinasi nelaimėje atsidūrusiomis gatvės moterimis. Nė vienas tikintysis negali palikti prostitucijos bei prekybos žmonėmis klausimo sprendimo likimo valiai, nes „tai yra vergovės ir laisvės arba išvadavimo klausimas“.

Pabrėždamas Bažnyčios sielovadinę atsakomybę „už tas, kurios prekiauja savo kūnu“, arkivyskupas sakė, kad ši atsakomybė turi virsti dvasiniu dosnumu, „nauju asmens orumo suvokimu“. Ši atsakomybė turi reikštis per katalikiškas organizacijas ir šeimas. Gatvės moterims reikalinga finansinė, švietėjiška, ugdymo parama, kad jos būtų grąžintos į normalų visuomenės gyvenimą. Rūpinimasis jomis turi remtis pripažinimu, kad nė viena moteris nėra gimusi prostitute, kad „prostitucija nereiškia lengvo, šviesaus ir malonaus pasirinkimo, bet dažnai slepia skausmą ir kentėjimą, kuriuo gyvenama dėl egzistavimo“.

Kelionės į Europą viltys ir praradimai

Viena iš gerai žinomų Italijoje ir tarptautiniu mastu prekybos žmonėmis problemos eksperčių vienuolė sesuo Eugenija Boneti, dalyvaudama Vatikane vykusioje konferencijoje, aiškino, kad prostitucijai iš Afrikos ar Rytų Europos atgabentos moterys patiria „didžiulį išnaudojimo „košmarą“ ir yra sunkiai traumuojamos. Tačiau, nepaisydamos išgyventos emocinės bei psichologinės žalos, daugelis jų – ypač tai pasakytina apie afrikietes – „nepraranda tikėjimo Dievu“, ir tai suteikia vilties, kad pastoracinis darbas su jomis gali būti sėkmingas.

Sesuo E.Boneti, kuri anksčiau 20 metų darbavosi Afrikos misijose, sakė, kad beveik 90 proc. į Italiją prievarta prostitucijai atgabentų afrikiečių sakosi esančios krikščionės ir daugelis jų į Europą vyksta tikėdamos gauti namų šeimininkės ar auklės darbą.

Iš Nigerijos ir kitų šalių į Afrikos šiaurę jos slapta karavanais pervežamos per valstybės sieną, o toliau dykuma dažnai turi eiti pėsčiomis. „Viena mergina man pasakojo, kad dykumoje ji matė griaučius žmonių, kurie kaip ir ji bandė pereiti dykumą, tačiau žuvo“, – pasakojo sesuo E.Boneti interviu, duotame katalikų žinių agentūrai CNS.

Pasiekusios šiaurinę Afriką – Maroką ar Alžyrą, moterys vėl slapta per Viduržemio jūrą gabenamos į Ispaniją, o iš ten į Italiją; visa ši kupina žiaurių išbandymų odisėja užtrunka kelis mėnesius. Atvykusios į „pažadėtąją žemę“, moterys paprastai laukiamo darbo negauna ir verčiamos dirbti prostitutėmis, kad sumokėtų skolą jas atgabenusiems nusikaltėliams. Ta laisvės atgavimo iš žmonių kontrabandininkų kaina svyruoja nuo 85 ir 100 tūkst. dolerių, dar 400 dolerių kas mėnesį kainuoja buto nuoma, drabužiai ir kiti atributai „klientams“ privilioti. Sesuo E.Boneti buvo netgi iškėlusi iniciatyvą surinkti tuos reikalingus 85 ar 100 tūkst. dolerių (70-80 tūkst. eurų), kad merginos būtų išpirktos iš baisiosios vergijos.

Neprarastas vidinis kaltės jausmas

Sesuo E.Boneti sakė, jog daugelis taip išnaudojamų moterų, būdamos krikščionės, jaučia ir vidinę kaltę. „Kai kurios man pasakojo, kad kiekvieną rytą, prieš pradėdamos tą „užsiėmimą“, atsiklaupusios tiesiog gatvėje pasimelsdavo, prašydamos Dievo atleidimo“, – aiškino ji. Jaunos afrikietės dėl tokio patirto išnaudojimo bei pasmerkimo sieloje taip pat išgyvena didelį sąmyšį: juk europiečiai misionieriai neša į Afrikos šalis Gerąją Naujieną apie išlaisvinimą, solidarumą, taiką ir meilę, o atvykusios į krikščioniškąją Europą jos patiria išnaudojimą dėl pinigų. Visgi, nepaisant nieko, jos nepraranda tikėjimo Dievu, išsaugodamos stiprų religingumą. Sesuo F.Boneti nurodė, kad daugelis tų merginų jos prašė Biblijos, ir ji parūpindavo nedidelius, kišeninio formato leidinius, kad juos galėtų nešiotis su savimi visą laiką.

Ištrūkus iš gatvės ir prievartautojų nelaisvės, šioms moterims gali prireikti metų ar daugiau, kol jos atgaus savigarbą. Bet kada jos tai pasiekia, galima tikrai pastebėti jų vidinį nusiraminimą, atgautą pasitikėjimą savimi ir viltį dėl ateities. Todėl Bažnyčia ir ypač vienuolių kongregacijos turi prisiimti šių atstumtų moterų globos didįjį iššūkį, ir tai yra reikšmingas tarnystės visuomenei įnašas. Sesuo Eugenija taip pat pabrėžė reikalą dirbti su poreikio objektais, tai yra su tais individais, kurie naudojasi sekso prekybos paslaugomis.

Reikalingas darbas su ,,klientūra“

„Jie negali sakyti: aš moku, todėl galiu pirkti seksą gatvėje. Nėra tokios sumos, kurią galima sumokėti už asmens orumą, – aiškino vienuolė. – Kiekvienas gali sakyti, kad gatvės moteris yra bloga, tačiau kai aš matau šešias mašinas, eilėje laukiančias keturiolikos metų mergaitės, kodėl tada mes negirdime, kad tie vyrai gatvėje yra dar blogesni?“

Sesuo E.Boneti pastebėjo, jog jai vyrai kalba, kad, mokėdami pinigus prostitutei už paslaugas, jie tik padeda, nes tada ji gali sumokėti skolą prekeiviams. „Bet jie neteisūs, nes taip tik skatina problemą. Mes nematytume tiek daug jaunų moterų gatvėse, jeigu nebūtų tokio poreikio, nes čia yra tas pats kaip ir kiekviename versle: jeigu nėra poreikio, nėra ir pasiūlos“. Štai kodėl reikia keisti jaunų žmonių mentalitetą, kad nebūtų kėsinamasi į asmens orumą, kurio nupirkti negalima už jokius pasaulio pinigus.

Tarptautinio susitikimo, skirto aptarti pastoracinėms pastangoms, kad nelegaliai importuotos moterys būtų išvaduotos iš prievartinės prostitucijos, baigiamajame dokumente taip pat nemažai vietos skirta darbui su „klientūra“. Jame nurodoma, kad sekso prekybos „vartotojai“ vyrai neretai yra silpnos asmenybės, kurie savo socialinių bei asmeninių santykių nesėkmes, ypač vyriškąja prasme, bando kompensuoti absoliutaus dominavimo ir moters užvaldymo patirtimi, užmezgus trumpalaikius santykius su prostitute. Todėl šiems „klientams“ reikia ne tik socialinio ir moralinio pasmerkimo bei griežtų įstatyminių sankcijų, bet ir paramos sprendžiant asmenines problemas. Jie turi suprasti, kad sekso pirkimas iš prostitutės neišsprendžia vienišumo, nusivylimo ir tarpasmeninių santykių stygiaus problemų, teigiama Vatikane vykusios konferencijos baigiamajame dokumente.

Teisingos informacijos ir vidinės brandos poreikis

Potencialiems išnaudotojams – nelegaliems prekeiviams žmonėmis, vadinamiesiems sekso turistams ir kitoms gyventojų grupėms, ypač jaunimui – reikia atitinkamos informacijos, išsiugdyti vertybių hierarchiją ir suvokti žmogaus teises. Tai ypač svarbu visuomenėje, kur vyraujančios „vertybės“ yra pinigai ir materialinė gerovė bei sėkmės kultas. „Šio pobūdžio švietimas gali padėti suvokti tikrąją tarpasmeninių santykių prigimtį, kuri remiasi ne egoistiniais interesais ar išnaudojimu, bet asmens orumu, o jis turi būti gerbiamas ir vertinamas kaip gauta Dievo dovana“, – rašoma dokumente. Žinoma, sprendžiant prostitucijos ir žmonių prekybos klausimus tenka atsižvelgti į vietinį kultūrinį kontekstą, kad būtų suprastos tikrosios piktnaudžiavimo seksu priežastys. Tačiau kiekvienu atveju, dirbant su jaunimo grupėmis, parapijų bendruomenėmis ir šeimomis, svarbu iškelti krikščionišką gyvenimo viziją, kad susiformuotų teisinga seksualumo, vyro ir moters santykių samprata.

Apskritai baigiamajame dokumente pripažįstama, kad Bažnyčia turėtų vaidinti aktyvesnį vaidmenį globalinėje kovoje su prekyba moterimis ir jų išnaudojimu sekso versle. Čia ypač svarbus įvairių bažnytinių institucijų, vienuolijų, pasauliečių judėjimų ir asociacijų bendradarbiavimas, viešai iškeliant visuomenėje šią problemą ir telkiant sielovadinę prostitucijoje išnaudojamų moterų globą. Beje, moterų vienuolijos, kurios daugelį amžių rūpinosi sunkumuose atsidūrusiomis moterimis, gali šią savo sukauptą patirtį panaudoti naujomis socialinės veiklos sąlygomis. Kaip rodo konferencijos dalyvių pranešimai, daugelyje šalių vienuolijos jau dabar steigia atitinkamus centrus, prieglaudas, vadinamuosius saugius namus išvaduotoms gatvės moterims, pritaikydamos joms atitinkamas lavinimo, švietimo bei repatriacijos ir reintegracijos į įprastą visuomenės gyvenimą programas.

Svarbus uždavinys episkopatams

Dokumente pabrėžiama, kad iš prostitucijos verslo išvaduotų aukų reabilitacijos procesas paprastai „būna ilgas ir sunkus“. Toms moterims reikia padėti surasti saugią šeimos ir bendruomenės jaukumo aplinką, kurioje „jos jaustųsi priimtos ir mylimos“ ir taip galėtų pradėti atkurti savo gyvenimą ir kurti ateitį. Pasitikėjimo ir savęs vertinimo brandinimui ypač svarbūs yra turimo arba atnaujinto tikėjimo turtas, kuris padeda suprasti Dievo meilę ir begalinį Jo gailestingumą. Kadangi tiesioginiam darbui su sekso prekybos sužeistomis moterimis reikalingas ypatingas atsidavimas bei profesionalumas, tinkamas šių socialinių darbuotojų rengimas taip pat turi būti Bažnyčios rūpestis.

Vyskupų konferencijos, ypač tų šalių, kuriose prostitucija dažnai būna nelegalios žmonių prekybos bei įvežimo rezultatas, turi prisiimti pastoracinę atsakomybę, kad ši socialinė nelaimė būtų likviduota. Dokumente sakoma, kad seksualinio išnaudojimo, žmonių prekybos ir naujosios vergijos klausimai turi būti aptariami ir per vyskupų „ad limina“ vizitus į Romą. Bažnyčios hierarchai savo ganytojiškuose laiškuose taip pat turi kuo dažniau kalbėti apie žmogiškąjį orumą ir jo apsaugą. Jie turi reikalauti, kad būtų priimti bei sustiprinti atitinkami valstybiniai įstatyminiai aktai ir jie kuo efektyviau įgyvendinami.

Svarbus ir Bažnyčios bendradarbiavimas su žiniasklaida, siekiant teisingo prostitucijos problemos įvertinimo ir stengiantis išvengti žeminančio moterų vaizdavimo reklamoje. Taip pat svarbu, kad teisingam seksualinio išnaudojimo bei prostitucijos reiškinio apibūdinimui būtų naudojama priimtina kalba ir terminologija, vengiant įžeidinėjimų ir skaudaus pažeminimo. Dokumentas baigiamas tvirtinimu, kad visa visuomenė atsakinga už suteikimą alternatyvių išeičių tiems asmenims, kurie, teisingai supratę savo padėtį, stengiasi „palikti gatvę“.

© 2005 "XXI amžius"