Kentėjimų problemos

Antanas MARČIULAITIS

Nerasime pasaulyje žmogaus, nepatyrusio savo gyvenime didesnių ar mažesnių kentėjimų. Jie – bene viena seniausių ir labiausiai nerimą keliančių problemų. Daugelio amžių filosofai, teologai, rašytojai, įvairių sričių mokslininkai bandė šią problemą išnagrinėti ir surasti atsakymą į kentėjimų tęstinumo mįslę. Tačiau niekam nepavyko tartum slaptingai užkoduotų kentėjimų problematikos iki galo išspręsti ir rasti būdų jiems išvengti. Daugumą fizinių kančių šiandien jau galima pašalinti ar bent sušvelninti padedant medikams ir pasitelkus farmacijos priemones, bet dvasinės kančios lieka neįveikiamos, nes jas sąlygoja žmonių tarpusavio santykių vingrybės ir kiti išoriniai bei vidiniai veiksniai. Kaip išsaugoti visuotinę ramybę ir taiką, kaip įgyvendinti tautų ir valstybių tarpusavio harmoniją, kad būtų išvengta konfliktų ir karų, nešančių kančias, kad materialinių ir dvasinių vertybių paskirstymas atitiktų kiekvieno žmogaus poreikius? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų, deja, niekas neranda tinkamo atsakymo. Ne kartą buvo bandyta įgyvendinti socialinę lygybę, kad būtų pašalintas skurdas, badas ir kitos kentėjimus sukeliančios anomalijos. Tačiau tokie bandymai buvo grindžiami tik prievartos būdais, todėl patyrė nesėkmę.

Tad kančios problema bendrąja prasme ir toliau pasilieka už žmogaus mąstymo ribų, kokia buvo prieš šimtmečius ir tūkstantmečius. Remdamiesi lakoniškais Senojo Testamento teiginiais, žinome, jog ji siekia pirmuosius tėvus Adomą ir Ievą, per kuriuos kaip tik ir užgriuvo žmoniją kentėjimų naštos drauge su gimtąja nuodėme. Pirmieji tėvai, prieš nusidėdami, gyveno rojuje, palaimingoje Dievo artumoje, nepatyrė jokių kančių nei rūpesčių. Kančios atėjo drauge su jų moraliniu nuosmukiu, su mirtina nuodėme. O Dievas pasiuntė savo vienatinį Sūnų į žemę irgi tik per kančią gimtajai nuodėmei panaikinti. Toks buvo dieviškosios Išminties planas, ir jam oponuoti būtų tiesiog absurdiška. Dievo pasirinktas išpirkimo planas žmogaus mąstymui sunkiai suvokiamas ir todėl neretai sukelia priešingas reakcijas.

Žmogus ima maištauti prieš Dievo valią, užuot jai paklusęs. Bet nei maištais, nei naujausiais mokslų atradimais nepavyko pašalinti kančios iš žmogiškosios buities. Čia ir pasireiškia homo sapiens proto ribotumas. Pati gyvenimo logika mus moko, kad tikros laimės skonį galima pajusti tik po kentėjimų; kuo jie kartesni, tuo laimės pojūtis saldesnis.

Kančių gausa glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo būdu, įaugusi į tą gyvenimą, tarsi tapusi jo esme ir prasme. Daugumą kentėjimų susikuria pats žmogus, pažeisdamas savo ir kitų gyvenimo ritmą negatyvia veikla, netinkamu elgesiu, žalingais įpročiais, nemokšiškumu ir t.t. Pavyzdžiui, ligas ne Dievas siunčia, o pats žmogus jas išprovokuoja, sudarydamas palankias sąlygas joms atsirasti. Daug kentėjimų tenka patirti dėl žmonių netinkamų tarpusavio santykių, kai nepakantumo ir keršto siautulyje vienas kitą kankina ar stengiasi kuo nors pakenkti. Pakanka prisiminti baisias kančias karų ir okupacijų metais, kada tardymų izoliatoriuose ir kitur buvo kankinami žmonės pačiais žiauriausiais būdais. Dievą apkaltinti dėl to, kad leidžia žmogui smurtauti, kankinti, būtų pernelyg įžūlu ir neteisinga.

Jei žmogus laikytųsi bendriausių dėsnių, kuriuos nustatė dieviškasis Teisingumas (pvz., Dešimt Dievo įsakymų), kentėjimų problemos būtų bent iš dalies išsprendžiamos. Dievas kančių nesiunčia, jas gimdo žmogaus egoizmas, neapykanta, keršto aistra ir kitos šėtoniškos prigimties blogybės.

Pats kentėdamas suprask ir kitą kenčiantį

Daug pasaulyje dalykų, kuriuos sunku iškentėti,
bet reikia guostis tuo, kad galėjo būti dar blogiau.
                                                                B.Bjornsonas

Kentėjimai, kad ir kokie jie būtų: fiziniai ar dvasiniai, trumpalaikiai ar ilgalaikiai, kitų primesti ar paties susidaryti, visada yra nemalonūs, reikalaujantys ypatingo kantrumo, ištvermės, valios pastangų. Kenčiančiam žmogui pavojinga prarasti viltį ir supratimą, kad kančia nėra Dievo bausmė, o tik išbandymas, ir kad ji turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Kuo labiau grimztame į neviltį, tuo sunkesni darosi kentėjimai. Kiekviena kančia – tai dvasios tvirtumo išbandymas. Šitą turi įsisąmoninti kiekvienas kenčiantysis, jei nori palengvinti savo kančios naštą.

Fizinė kančia paprastai būna individualaus pobūdžio, nes ją išgyvena pavieniai asmenys. Kantrus, tvirtavalis kenčiantysis stengiasi likti vienų vienas su savo skausmu ar kitokia negalia, kad aplinkiniams nesukeltų nemalonių rūpesčių. Jis savo kančią aukoja Dievui už savo ar kitų kaltes nesiskųsdamas, nepriekaištaudamas. Bet nereikia ignoruoti ir to, kuris pageidauja, kad jo kančią ir kiti matytų, suprastų, atitinkamai atjaustų, paguostų. Kančios kamuojamas žmogus geidžia pasiskųsti žodžiais, dejavimais, veido išraiška, tikėdamasis atjautos ir pagalbos ar psichologiškai kančią bent kiek palengvinti. Tad negailėkime kančios kamuojamam žmogui didesnio dėmesio, švelnesnio žodžio, užuojautos ir pagalbos. Sakoma, jog pasidalytas skausmas – pusė skausmo.

Kenčiantįjį stebintys asmenys gali jo kančia baisėtis ir jausti gailestį, arba atvirkščiai – demonstruoti abejingumą ar net pasitenkinimą. Gailestingasis samarietis, užtikęs kelyje sužeistą žmogų, jį nuoširdžiai slaugė, parūpino pastogę, jo slaugai nepagailėjo piniginių išlaidų. Tokių samariečių šiandien pasaulyje, deja, ne tiek jau daug. Bet kokia paslauga ar parama, net ir nuoširdus žodis dažniausiai paremti materialiniais, piniginiais ar kitokiais išskaičiavimais. O užvis baisiausia, kad žmonių tarpusavio santykiuose, sprendžiant politines, ekonomines ir kitokias problemas, vyksta atvirkštinis procesas: žmogus žmogų kankina, apiplėšia, nužudo. Atsimenu vieno buvusio kalinio pasakojimą apie jo kankinimą tardymų izoliatoriuje. Budeliai užsuko jam rankas už nugaros, viela kietai surišo, pakabino ant palubėje įtaisyto kablio, kūną pervertė į priešingą pusę. Kalinys juto neapsakomai skausmingą sąnarių tempimą ir ėmė dejuoti. O budeliai, susėdę ant grindų, kvatojo, tyčiojosi iš jo bejėgiškumo, mėgavosi kančia. Sunku įsivaizduoti, ką jautė nelaimingasis, kai, kentėdamas fizinį skausmą, turėjo patirti ir dvasinę kančią. „Rodos, būčiau viską atidavęs, kad tik jie nesityčiotų iš manęs“, – kalbėjo buvęs sovietmečio kankinys.

Kas jautriai, su didele atjauta išgyvena svetimą skausmą kaip savo, tas priartėja ir prie Kristaus kančių, ima giliau suvokti Jo didingą atpirkimo misiją. Jautrumas kitų kentėjimams – tai didžiadvasiškas širdies virpėjimas, tai nuostabus humaniškumo spindesys. Kur vyrauja meilė, gailestingumas ir broliška atjauta, ten kentėjimai įgauna didesnę prasmę, ten viešpatauja tikriausias samarietiškas dvasingumas. Egoistiškai nusiteikę žmonės skubinasi savo negales, fizines ir dvasines kančias perdėti, stengdamiesi sukelti kitiems stipresnį įspūdį. Jie įsivaizduoja esą patys nelaimingiausi pasaulyje. Tokiems belieka patarti: žmogau, kai tau sunku, kai tavo kūnas kenčia ir siela prislėgta, atsigręžk į tuos, kurie kantriai neša savo pasunkėjusius skausmingo gyvenimo kryžius. Gal tau atrodys jų kančios didesnės už tavąsias. Tada pajusi, kad ir tavo kančios sumažėjo.

Ar senas lotyniškas posakis „Homo homini lupus est“ nėra praradęs savo aktualumo šiandien? Deja, ne tik nepraradęs, bet galbūt dar labiau įsitvirtinęs nūdienio žmogaus mąstysenoje ir elgsenoje. Jei sveikas žmogus abejingai nusigręžia nuo ligonio, visko pertekęs ir viskuo patenkintas – nuo kenčiančiojo nuolatinius nepriteklius, tai jis ir yra tasai lupus su savo egoizmu.

Dvasinė stiprybė pasireiškia kenčiant

Stiprus žmogus paprastai kenčia nesiskųsdamas,
silpnas skundžiasi ir nekentėdamas.
                                                                    P.Buastas

Kančia priverčia dažniau pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Kiekviena kentėjimų užgriūtis gali palaužti kūną, bet sielą turi užgrūdinti. Žmogaus didybė ir dvasinis turtingumas atsiskleidžia kenčiant. „Ir nors jie žmonių akyse kentėjo kančias, tačiau jų viltis pilna nemarumo“ (Išm.3,4). Besaikis komfortas, neriboti ir nevaržomi kūno malonumai geibina, gramzdina į dvasinį nuosmukį, ir žmogus praranda atsparumą netikėtai ištikusioms kančioms.

Kokias neapsakomai dideles kančias patyrę, mūsų tautos kaliniai okupacijų metais tapo luošiais, neįgaliaisiais kūnu, bet stiprūs dvasia, galima rasti jų rašytuose memuaruose. Net išradingiausi kankinimai tardymų metu nepalauždavo dvasios galiūnų. Lupo nagus, laužė kaulus, odą degino įkaitintomis laidynėmis, daužė vielų rimbais per žaizdotas ir ištinusias vietas, sąnarius tempė specialiais prietaisais, bet nepriversdavo kankinių išduoti paslaptis, kurios atskleistos pakenktų kitiems. Tokie sveiku protu sunkiai suvokiami kankinimai byloja apie nepaprastą kankinių dvasios stiprybę. Štai kam reikėtų statyti įspūdingiausius paminklus pačiose garbingiausiose vietose! Taip pagerbdami dvasios milžinus, galėtume geriau suvokti tikrąją kančios prasmę ir nustotume dejavę dėl smulkių buitinių nesėkmių ir negalių.

Kentėjimai dažniausiai siejasi su fiziniais skausmais, atsiradusiais dėl ligų ar traumų. Tačiau nė kiek ne mažesnės gali būti ir dvasinės kančios. Dvasinė vergovė, kada individas netenka atsparos prieš žalingus įpročius, žeminančius jo paties orumą, kada prarandamas pasitikėjimas ir pagarba, tampa nepakeliama moraline kančia. Toksai individas blaškosi savo dvasiniame skurde, kenčia dėl savo nevisavertiškumo ir netgi nesižudo.

Kokia kančių prasmė?

Lengviau kentėti, kai žinai, už ką.
                                                                 R.Rolanas

Klystume manydami, jog žmogus kenčia dėl to, kad yra nusidėjėlis, ir Dievas jį už tai skaudžiai baudžia. Mes neturime moralinės teisės smerkti žmogų už jo nuodėmes. Šita funkcija priklauso tik Dievui. Tik Jis vienas žino visas nusidėjėlio sielos subtilybes ir priežastis, pastūmėjusias į nusikaltimą. Juk ir šventieji klydo, nes ir jų trapi prigimtis ne visada pajėgdavo atsilaikyti prieš blogio viliones. Klystantį įspėti, pamokyti, o drauge ir atleisti jam – tai kiekvieno mūsų didžioji pareiga ir meilės išraiška. Tik nevalia jo smerkti, niekinti.

Mums dažnai iškyla aibės kausimų: kokia gi kentėjimų prasmė? Ar gyvenimas žmogui duotas tam, kad kentėjimai jį apkartintų? Tad kam tada gyventi? Kodėl kančias tenka patirti ne tik amoraliems, bet ir tvirtos moralės žmonėms? Atsakius į pirmąjį klausimą, savaime išsispręs ir kiti su kančia susiję klausimai.

Taigi kokia kančių prasmė? Prisiminkime vieną tezę iš Katekizmo: ant žemės gyvename tam, kad, vykdydami Dievo valią, nueitume į dangų. Kiekvienas krikščionis privalo žinoti, kaip ir kokiais būdais turi būti vykdoma Dievo valia. Svarbiausios sąlygos laimėti vietą danguje yra meilės Dievui ir artimui dvasia, geri darbai, moralės principų laikymasis ir malda. Žmogaus kančia yra tarsi bežodė, tačiau paveiki širdies malda, nukreipta į Dievo gailestingumą, – taip pat savotiška atgailos išraiška, jei, žinoma, toji kančia aukojama Dievui už savo ar kitų nusikaltimus. Kančios ir maldos sintezė – patikimiausias būdas laimėti dieviškąjį gailestingumą. Gyvenimas šiame žemiškajame, laikiname pasaulyje, kupiname kančių, vargų, rūpesčių, būtų didžiulė klaida, jei manytume, kad po mirties mūsų laukia amžina nebūtis. Kas šito nepripažįsta, tas panašus į gyvulį, kuriam reikalinga tik saugi, patogi ir soti šiandieninė padėtis.

Kentėdami mes artėjame prie dangiškosios Palaimos, joje atsiskleidžia mūsų dvasios turtingumas. Išlepinti buities komforto, ne tik iš kūno, bet ir iš sielos pašaliname atsparumą skaudiems netikėtumams. Staigus šuolis nuo prabangos į kančią gali net psichiškai traumuoti. O juk niekas negali garantuoti, kad tokio lūžio kada nors neįvyks.

Skaitytojas tenegalvoja, kad aš aukštinu kančią kaip vienintelį amžinosios laimės laidą. Kančia yra viena didžiausių negerovių. Ji gali skirtis nuo kitų blogybių tik tuo, kad dažniausiai neturi antimoralinio prado. Be to, kančia Dievui artimesnė, nes žmogus, jos kamuojamas, jaučiasi nelaimingas ir todėl dažniau gręžiasi į dieviškąjį gailestingumą.

Geriausi vaistai, lengvinantys kentėjimus, yra tvirta valia, kantrybė ir suvokimas, jog kančios turi prasmę: per jas tobulėja dvasinis žmogaus pasaulis, reikalingas laimingai amžinybei užtikrinti.

Kančia, kaip pasakė K.Gjelerupas, – tai eikliausias žirgas, nešantis mus į tobulybę. Kančios neieškokime, bet jei ji mus aplanko, priimkime ją kaip išbandymą ir pripildykime ją meilės, nuolankumo ir pasiaukojimo dvasios. Tad „per aspera ad astra“ – per kančias į laimę!

Ilgakiemis, Kauno rajonas

© 2005 "XXI amžius"