Paliatyvioji medicina. Ieškojimų kelias
Benjaminas ŽULYS
|
Saulėgrąža - Lietuvos
paliatyviosios medicinos
draugijos simbolis
|
Padėti išeiti iš gyvenimo
Kauno miesto kultūros centre, o kitą dieną Kauno
arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko aktualūs pokalbiai apie
plačiajai visuomenei dar nelabai žinomą paliatyviąją mediciną. (Pagal
Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos apibūdinimą, paliatyvioji
medicina tai būdas, kuriuo gerinama pacientų kentėjimų profilaktika.
Dar galima sakyti, kad tai globa, rūpestis.) Šie susitikimai su
medikais, Katalikų Bažnyčios atstovais, politikais, kitais žmonėmis
surengti pažymint dvi progas. Pirmą kartą spalio 8-oji buvo minima
kaip Pasaulinė paliatyviosios pagalbos diena. Ji bus minima ir ateityje.
Be to, sukako dešimt metų, kai įkurta Lietuvos paliatyviosios medicinos
draugija (LPMD). Šia proga buvo pristatyta šios draugijos prezidento,
Kauno medicinos universiteto (KMU) profesoriaus Arvydo Šeškevičiaus
knyga Dešimt ieškojimo metų. Bendrijos simbolis saulėgrąža,
gyvybės, saulės augalas, žvelgiąs į saulę. Jis puošė susitikimų
patalpas, tomis gėlėmis buvo apdovanoti susitikimų dalyviai.
Tiek knygoje, tiek pranešimuose ir pokalbiuose
buvo plačiai nagrinėjami šios medicinos krypties principai, eiga,
su atida žvelgta į perspektyvą.
Kaip minėjo prof. A. Šeškevičius, paliatyvioji
medicina perspėja, mažina, malšina skausmą, teigia gyvenimą ir laiko
mirimą normaliu procesu, nesiekia nei paspartinti, nei atidėti mirties,
stengiasi padėti ligoniui gyventi kuo aktyvesnį gyvenimą iki pat
mirties. Taip pat siūlo padėti šeimai dvasiškai įveikti žmogaus
netektį, stengiasi patenkinti kenčiančio ligonio ir jo šeimos poreikius
ir, jei to reikia, patarimus netekties atveju bei kt. Tokios medicinos
esmė sumažinti ligonio kančią, bandyti pakreipti ligos eigą taip,
kad ligonio gyvenimo būsena nepakistų. Jautrus požiūris gydant ir
slaugant mirštantįjį labiau užtikrina jo garbingą ir orų išėjimą
iš gyvenimo.
Profesorius sakė, kad sergantieji piktybiniais
augliais dažnai kenčia ne vien dėl fizinių, bet ir dėl dvasinių,
psichologinių bei socialinių problemų. Netektys, tarp jų gyvenimo
tikslų, vaidmens šeimoje, mėgstamo darbo praradimas, didėjanti priklausomybė
nuo susirgimo ligonį veda į depresiją, dvasinį išsekimą. Naudojant
medikamentinius ir nemedikamentinius metodus, galima palengvinti
ligonio kančią. Realybė, kad ligonis mirs, dažnai nėra jo pagrindinė
baimė, ypač jis bijo patirti kančią. Štai kodėl medikai paliatyviojoje
pagalboje taiko alternatyvius gydymo metodus, kurie padeda valdyti
emocijas ir įsitikinti, kad tai darau pats. Prasmės suvokimas
kančioje, teisingas požiūris į ligą padrąsina sergančiuosius, palengvina
jų kančią.
Lietuvos paliatyviosios pagalbos koncepcijoje
sakoma, kad reikia formuoti visiškai naują požiūrį į mirštantį ligonį,
suteikiant jam ir jo šeimai visapusę sveikatos ir psichologinę priežiūrą
iki pat ligonio mirties, o šeima rūpintis ir gedėjimo metu. Paliatyviąją
pagalbą turi teikti ne vien gydytojas, bet ir slaugytojas, socialinis
darbuotojas, dvasininkas, pagal reikalą terapeutas, psichologas,
kiti specialistai.
Pabrėžtina, kad Barselonos (1995 m.), Poznanės
(1998 m.) deklaracijose, 2003 metų ES Ministrų Tarybos rekomendacijose
raginama įtraukti paliatyviąją pagalbą į kiekvienos šalies sveikatos
priežiūros paslaugas ir sukurti vieningą bei veiksmingą tokios pagalbos
sistemą. Atitinkama deklaracija 2005 metais buvo priimta Seule (Korėja).
Iš pradžių minėtuose susitikimuose Kaune buvo
prisiminta, kad sovietiniais laikais visuomenėje nebuvo įprasta
viešai kalbėti apie mirtį. Gydytojams buvo draudžiama pasakyti ligoniui
vėžio diagnozę. Pirmoji specialistė, Lietuvoje viešai prakalbusi
apie mirties sampratą, buvo Kanados lietuvė, socialinio darbo magistrė
(dabar profesorė) Irena Lukoševičienė. Ji daug metų dirbo socialine
darbuotoja Toronto vaikų vėžio klinikoje, čia teikė psichologinę
pagalbą vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Tuometinio Kauno
medicinos universiteto rektoriaus prof. V.Grabausko kvietimu, 1992
metais I.Lukoševičienė atvyko į universitetą dėstyti socialinio
darbo discipliną Slaugos fakulteto (dekanas doc. A.Šeškevičius)
studentams. Ji pirmą kartą pristatė žinomos mokslininkės E.KublerRoss
mirties ir mirimo filosofiją, mirštančių ligonių ir jų šeimų psichologinius,
dvasinius išgyvenimus, pradėjo atvirai kalbėti apie mirtį lietuvių
kultūroje. Savo patirtimi I.Lukoševičienė dalijosi ir su Vilniaus
bei Vytauto Didžiojo universitetų dėstytojais, studentais, gydytojais
bei slaugytojais.
Padeda ir Caritas
Ir štai po kurio laiko, 1995 metais, medikų iniciatyvinė
grupė (onkologai, anesteziologai, slaugos ligoninėse dirbantys medicinos
specialistai) įkūrė Lietuvos paliatyviosios medicinos draugiją.
Jos pirmoji prezidentė buvo prof. Aldona Lukoševičiūtė. Tais pačiais
metais Vilniaus universiteto Onkologijos institute buvo atidarytas
Skausmo ir paliatyviosios terapijos kabinetas, vėliau pavadintas
Paliatyviosios terapijos poskyriu. Jame šiuo metu dirba trys gydytojai
ir viena slaugytoja. Beje, dar 1993 metais Lietuvos Caritas iniciatyva
(s. A.Pajarskaitė) įkurta slaugos ligoninė, skirta sunkiai sergantiems,
vienišiems ir apleistiems ligoniams, įvardyta kaip pirmasis hospisas
(paliatyviosios pagalbos ligoninė) šalyje. Nuo 2001 metų Lietuvos
Caritas vykdo projektą Paliatyvioji pagalba namuose. Panevėžio
integruotų paslaugų centre veikia paliatyviosios pagalbos tarnyba,
kurioje dirbantys gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai
teikia paslaugas ligoniams namuose.
Draugijos nariai dalyvauja, skaito pranešimus
įvairiose konferencijose, spausdina savo darbus įvairiuose leidiniuose.
Rašyta apie mirštančio ligonio slaugą, paskutines žmogaus gyvenimo
dienas, paliatyviąją slaugą Kauno slaugos ligoninėje, dvasinę pacientų
globą paliatyviojoje medicinoje, pagalbą mirštančiajam ir kt.
Viename iš pokalbių KMU doc. Arūnas Ščiupokas
kalbėjo apie skausmo mediciną, kaip neatsiejamą nuo paliatyviosios
pagalbos sritį. Tai tarsi penktasis gyvybės signalas, dažnai esąs
svarbiausias paliatyviojoje ligonių priežiūroje. Vėžys yra ryškiausias
stiprus nepakeliamo skausmo pavyzdys. Tokia pat skausmo išraiška
gali būti sergant AIDS, išsėtine skleroze, po stuburo ir nugaros
smegenų traumos, sergant Parkinsono, Alzheimerio, kai kuriomis kitomis
ligomis. Mokslininkas pastebėjo, kad viena iš priežasčių, dėl kurių
skausmas dar nepakankamai gydomas, yra skausmo vertinimo metodologijos
nežinojimas.
Vilniaus universiteto prof. Danutė Kalibatienė
kalbėjo apie komandinį darbą paliatyviojoje priežiūroje. Ji pabrėžė,
kad kompleksinis paciento sveikatos įvertinimas, gydymo, reabilitacijos,
slaugos, ilgalaikės priežiūros plano sudarymas ir įgyvendinimas
tampa įmanomi tik bendradarbiaujant kelių sričių specialistams.
Tai šeimos gydytojas, slaugytojas, jo padėjėjas, socialinis, lankomosios
priežiūros, reabilitacijos darbuotojai, psichologas ir kt.
Vilniaus universiteto doc. M.Rubaževičienė nagrinėjo
mirties ir mirimo sąvokas, psichologinės pagalbos aspektus. Pragmatinėje
visuomenėje mirtį ir mirimą įprasta suvokti kaip iracionalų, beprasmį,
neturintį jokios naudos ir tikslo baubą. Todėl mirtį buvo ir tebėra
įprasta vaizduoti kaip giltinę su dalgiu, kuri, klaikiai gąsdindama,
visus šienauja. Todėl XX amžiaus žmogus nežinojo, ką daryti
su mirtimi. Tačiau, plečiantis mokslo ir technikos pažangai, atsiranda
nauji mokslai. Vienas jų tanatologija, tirianti subtilias mirties
ir mirimo problemas, mirties artumo išgyvenimo ypatumus. Turi būti
ugdoma ne mirties baimė, bet pagarba mirčiai ir mirštančiajam, be
jokios prievartos stiprinamas jo noras sąmoningai dalyvauti šiame
itin reikšmingame procese. Mirštantysis turi būti pagrindinis to
veiksmo dirigentas, o palydintieji pasirengę jį išlydėti, sakė
mokslininkė.
Kun. dr. A.Narbekovas pabrėžė kalbėjimo vaikams
apie mirtį svarbą paliatyviojoje medicinoje.
Apie savanorių vaidmenį paliatyviojoje priežiūroje
kalbėjo Vilniaus pedagoginio universiteto doc. A.Narvilienė ir VU
Onkologijos instituto socialinio darbo bakalaurė D.Butėnienė. Rengti
savanorius Vilniuje pradėta praeitų metų pavasarį pagal projektą
Savanoriška moralinė ir socialinė pagalba sunkiai sergantiems ligoniams
ir jų šeimoms Vilniaus mieste, kuris tęsiamas ir šiemet. Jame aktyviai
dalyvauja ir Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos Vilniaus
skyrius. Rengiamuose kursuose ypatingas dėmesys skiriamas etinėms
problemoms, gyvenimo prasmės, kančios, mirties klausimams. Savanoriai
turėtų būti dvasingi, geranoriški žmonės, gebantys padėti, patarti,
padrąsinti ligonį, sumažinti jo fizines ir dvasines kančias.
Reikėtų dvasinio globėjo
Kaip pasakyti žmogui, kad jis mirs?, svarstė
Kauno miesto slaugos ligoninės vyr. gydytoja, LPMD valdybos narė
M.P.Poniškaitienė.
Ji prisiminė, kaip buvo kuriama toji ligoninė,
kiek nuoširdžios pagalbos jos organizatoriams suteikė Caritas.
Vilniaus Santariškių ligoninėje įsteigta Skausmo klinika tai vėl
žingsnis į paliatyviosios medicinos dar tebetvyrančius dirvonus.
Gydytoja dalyvavo įvairiose kursuose užsienyje. Vienuose jų buvo
pastebėta, kad tikresnė pagalba mirštančiajam gali būti suteikta,
kai pats gydytojas, slaugytojas būna patyręs mirties pojūtį. M.I.Poniškaitienė,
kiti tų kursų lankytojai leidosi užhipnotizuojami. Seanso metu gydytojos
siela buvo tarsi atsiskyrusi nuo kūno, ji pleveno kažkur erdvėje,
netgi iš jos matė, kaip artimieji neša gėlių prie jos kūno kapo.
Įdomu, kad po seanso jos ir kitų moterų rankos buvo šaltos
Pirmoji draugijos prezidentė prof. A.Lukoševičiūtė
prisiminė, kad jai anksčiau teko dirbti reanimacijos ir intensyvios
terapijos skyriuje, kur kone kasdien tekdavo regėti mirtį. Tai ir
kiti humaniški kriterijai paskatino intensyviai įsitraukti į paliatyviosios
medicinos veiklą. Profesorė papasakojo apie bendravimą su žymiais
paliatyviosios veiklos specialistais užsienyje, apie situaciją Lietuvoje.
Prof. A.Šeškevičius pastebėjo, kad varpas nėra
varpas, jei jis neskamba, o meilė nėra meilė, jei ji neišdalijama
kitiems. Paliatyvioji priežiūra ir yra tokios meilės išraiška. Bet
tiek profesorius, tiek kiti susitikimo dalyviai piktinosi, kad mūsų
šalyje iki šiol paliatyvioji pagalba nėra įstatymiškai įteisinta.
Tiesa, Teisingumo ministerijoje 1995 metais Lietuvos paliatyviosios
medicinos draugijai buvo išduotas visuomeninės organizacijos registracijos
pažymėjimas. Bet šito maža. Tad šiandien galima tvirtinti, kad paliatyviosios
pagalbos situacija Lietuvoje yra problemiška. Ji iš esmės gyvuoja
nesavanaudžių, geranoriškų žmonių dėka. Gal situacija pakis pasikeitus
sveikatos apsaugos ministrui, samprotavo susirinkimo dalyviai.
Susitikime dalyvavę Seimo nariai profesoriai V.M.Čigriejienė
bei A.Dumčius pažadėjo pasirūpinti, kad paliatyvioji pagalba būtų
kuo greičiau įteisinta.
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pastebėjo,
kad malšinti skausmą yra dieviškas dalykas ir kad šį darbą atlieka
gerieji žmonės. Tokį darbą darantieji tampa dar geresni, šviesesni.
Tai ypač svarbu šiais, susvetimėjimo, prakticizmo laikais. Arkivyskupas
susirūpinęs priminė Olandiją, kur prieš kurį laiką buvo oficialiai
įteisinta suaugusiųjų eutanazija. O štai neseniai toje šalyje įvyko
dar baisesnis dalykas įteisinta vaikų eutanazija. Užuot sunkiems,
beviltiškiems ligoniams padėję jų kančioje, leidžia jais atsikratyti.
Tai lengviausias, jokios aukos ir meilės nereikalaująs kelias
Drauge arkiv. S.Tamkevičius išreiškė mintį, ar
šiai humaniškai medicinos, priežiūros sričiai nereikėtų turėti savojo
dvasinio, dieviško globėjo. Šia proga jis priminė dideles kančias
prieš mirtį kentėjusį Nukryžiuotąjį. Tuomet to kryžiaus papėdėje
suklupusi buvo ir ta kančia drauge dalijosi Jo Motina. Nereikia
abejoti, kad Ji padėjo savo Sūnui pakelti tas kančias, buvo dvasinė
guodėja. Tad gal šioji Motina tiktų būti paliatyviosios medicinos,
priežiūros globėja, sakė arkivyskupas.
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|