Ginkime negimusià þmogaus gyvybæ!

Prof.habil.med.dr.Leonas Laimutis MAÈIÛNAS,

Lietuviø katalikø mokslo akademijos Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinës gydytojø katalikø federacijos Europos asociacijø valdybos narys

Sovietø Sàjungos okupacijos metu patirtos negandos mûsø þmonëse paliko gilias ne tik fizines, bet ir dvasines þaizdas, kurios, atkûrus nepriklausomybæ, dar iki šiol negyja. Iðryðkëjo prievarta diegtos marksistinës-materialistinës-ateistinës ideologijos pragaiðtingo poveikio dvasinëms vertybëms padariniai: tiesos, doros, sàþiningumo, pagarbos þmogaus orumui netektis. Kiekvienais metais, minëdami pasaulinæ gyvybës dienà, atkreipiame ypatingà dëmesá á þmogaus gyvybæ, jos neákainojamà vertæ ir kartu išgyvename dël pasitaikanèio jos orumo negerbimo, niekinimo, nesiskaitymo su ja, net ir jos þudymo, naikinimo jau pirmomis jos gyvavimo dienomis, savaitëmis ar mënesiais. Mus visus, padorius Lietuvos gyventojus, šiurpina kasdieniai praneðimai apie smurtà, þmoniø þalojimus, autoavarijose nukentëjusius ar þuvusiuosius, daromus nusikaltimus savo vaikams, tëvams ar artimiesiems, skelbiamos þmogþudystës, saviþudybës, vagystës, prievartavimai. Alkoholiu piktnaudþiauja ir aukštus postus uþimantys pareigûnai (netgi kandidatas á prezidentus, Seimo nariai, ambasadoriai, valdininkai, policininkai ir kt.), ir paprasti þmonës, vaikai, paaugliai (manoma, kad tik 5 proc. 15-16 metø amþiaus jaunuoliø nëra vartojæ alkoholio). Prie viso to dar reikia pridëti vis labiau plintanèià narkomanijà ir narkomanø (jø Lietuvoje yra apie 5000) atliekamus nusiþengimus.

Apie tai kasdien skaitome spaudoje, regime televizoriø ekranuose. Taèiau retai kada teiðgirstame praneðimø apie prasidëjusios þmogaus gyvybës þudymus – abortus, nes, reikia manyti, yra gëda apie tai kalbëti ir moterims, galëjusioms tapti motinomis, ir gydytojams, nutraukusiems pradëtos gyvybës egzistencijà (visa tai suþinome tik iš pateiktø statistikos duomenø). Negana to, dar atsiranda þmoniø (tarp jø Seimo nariø ir valdþioje esanèiøjø, net ir gydytojø), kurie teisina þmogaus gyvybæ þudanèias moteris teigdami, kad tai moters teisë á apsisprendimà, tik jos teisë (o kur vyro teisë sulaukti ápëdinio?) suteikti galimybæ prasidëjusiai gyvybei iðvysti pasaulá, kad tai tik jos teisë „elgtis su savo kûnu“ kaip nori. Bûtina neuþmirðti, kad penktasis Dievo ásakymas: „Neþudyk!“ yra priesakas ir tikinèiam, ir netikinèiam, uþmirštama, kad þmogiška bûtybë vienu metu yra ir kûniðka, ir dvasiðka: þudydami kûnà, nesuteikiame galimybës þemëje pasireikðti ir nemirtingai jo dvasiai.

Visi suvokiame, kokia neákainojama yra kiekvieno mûsø gyvybë, gauta dovana ið Kûrëjo bei savo tëvø vienintelá ir nepakartojamà kartà. Pradëjæ savo egzistavimà tik tëvø noru ir bûdami jø meilës liudininkais, praëjæ savo vystymosi kelià nuo tëvø dviejø làsteliø susijungimo momento iki gimimo, visà savo gyvenimà reiðkiame jiems pagarbà, dëkingumà ir meilæ, kad jie, tëvai, leido mums gimti, iðvysti pasaulá, kad mûsø jie nesunaikino, o iðsaugojo, puoselëjo ir dar negimusius mylëjo, laukdami mûsø pasirodymo; jog jie suprato, kad mes esame jau þmogiðkos esybës nuo pat prasidëjimo momento. Ypatingà dëmesá ir pagarbà skiriame savo motinoms, nes nuo jø elgesio priklausë kiekvieno mûsø (tarp jø ir tø asmenø, kurie dabar toleruoja negimusios þmogaus gyvybës þudymà) likimas. Ne veltui Vieðpats Mozei ant Sinajaus kalno áteiktame Dekaloge pasakë: „Gerbk savo tëvà ir motinà, kad bûtumei ilgaamþis þemëje, kurià Vieðpats tavo Dievas tau duos“. Teigiama, kad pagarba yra dorinë vertybë, pasireiðkianti kartu su meile. Pagarba ir meilë vienija tëvus ir vaikus – net dar ir negimusius.

Kadangi ðiuo metu pasaulyje vis labiau ásigali konformizmas, malonumø ieðkojimas, o ásigalint hedonistinei filosofijai, atsisakoma krikðèioniðkøjø dvasiniø vertybiø, tai suprantama, kad þmonës vis daþniau tampa egoistais, savanaudþiais, greièiau ir daþniau nyksta ðeimos institucijos prasmë ir reikalingumas, propaguojamos partnerystës „santuokos“, homoseksualistø „ðeimos“, remiamos nesantuokinës sàjungos. Tai privedë prie seksualinës revoliucijos, kontraceptiniø priemoniø industrializacijos ir reklamos, kurios bet kokia kaina skverbësi ir dabar skverbiasi á kiekvieno individo, ypaè jauno, sàmonæ. Taèiau jau šiandien yra þinoma, kad në viena kontraceptinë priemonë neapsaugo nuo nëðtumo (jis bûna iki 10 proc. atvejø), o medikamentai moterims sukelia nemaþai komplikacijø (net ir mirtá), pastojus bûna prieðlaikiniø gimdymø, o apie 10 proc. moterø tampa nevaisingos. Tada jo „gydyti“ imasi kita, pelno siekianti ástaiga – dirbtinio apvaisinimo klinika, kurios veiklos metu taip pat nusikalstama – þudomi embrionai. Su šia visame pasaulyje plintanèia mirties kultûra kovoja gyvybës kultûros ðalininkai, kuriø ypatingas vadovas buvo popieþius Jonas Paulius II. Šioje kovoje svarbø vaidmená vaidina daugelis katalikiðkø organizacijø, tarp jø ir Pasaulinë gydytojø katalikø federacija, kurios asociacijø yra visuose þemynuose ir kiekvienoje jø valstybëje, tarp jø ir Lietuvoje.

Neseniai iš spaudos suþinojome, kad mûsø Seimo narys V.Tomaðevskis uþregistravo priëmimui negimusios þmogaus gyvybës apsaugos ástatymo projektà (já parëmë dar trisdeðimt kolegø). Pasiûlytas priimti ástatymas yra remtinas daugeliu poþiûriø: medicininiu, psichologiniu, socialiniu, moraliniu, juridiniu, pasaulëþiûriniu. Þinoma, kad abortas – vaisiaus þudymas yra ne tik nusikaltimas, bet jis ir þaloja moters sveikatà, sukeldamas daug komplikacijø (net ir mirtinø), fiziniø ir psichologiniø problemø (dalis moterø tampa nevaisingos, iki 50-80 proc. jø rizikuoja susirgti krûties vëþiu, pastojus ávyksta prieðlaikiniai gimdymai, daþnai išsivysto poabortinis sindromas – sutrinka emocinë bûklë, psichinë veikla ir kt.). Visi suvokiame, koks mûsø ðaliai bûtø svarbus ðis ástatymas. Juk dabar, kada daug jaunimo išvyksta á uþsiená uþdarbiauti (jau iðvyko apie 300-350 tûkstanèiø), kada visokiais bûdais (net ástatymais) niekinama ðeimos institucija, kada áteisinami ir remiami homoseksualistai, be to, kada dar remiamas prasidëjusios þmogaus gyvybës þudymas, labai sumaþëjo gimstamumas ir dël to demografiniai rodikliai Lietuvoje sparèiai blogëja – tauta þengia iðnykimo link. Pranešama, kad 1990 metais á mokyklø pirmà klasæ susirinko apie 35000 moksleiviø, o 2005-aisiais jø buvo tik apie 15000. Taigi kyla klausimas, kur mes einame, kokia mûsø valstybës ateitis.

Nors ástatymai draudþia smurtauti prieð þmogaus (ir bet kokià kità) gyvybæ, nors nusiþengusieji jiems baudþiami, taèiau keista, kad jie kuriami dar ir tam, kad, jais pasinaudojus, bûtø galima „teisëtai“ þudyti tik pradëtà, beteisæ, silpnà, ástatymais neginamà þmogaus gyvybæ. Visa tai Lietuvoje atliekama prisidengiant ástatymu, áteisintu dar sovietø okupacijos metu – 1955-aisiais (prieð 60 metø). Taigi, oficialiai þiûrint, tai lyg ir teisëta, nebaudþiama, taèiau èia pat uþmirðtama krikðèioniðka moralë, atsakomybë savo sàþinei, naujai paþadintai gyvybei, šeimai, visuomenei, valstybei, Dievui. Yra þinoma, kad per visà okupacijà Lietuvoje buvo nuþudyta apie 3 mln. negimusiø gyvybiø (tai maþdaug tiek, kiek pas mus dabar yra gyventojø), o 2004 metais – apie 11000; skelbiama, kad pasaulyje kasmet nuþudoma apie 50 milijonø! Yra ðaliø (Airija, Argentina, Lenkija, Malta, Portugalija), kuriose ástatymai grieþtai reglamentuoja prasidëjusios þmogaus gyvybës egzistencijà, jà saugoja ir baudþia tuos, kurie tø ástatymø nepaiso.

Sprendþiant þmogaus gyvybës, þmogaus egzistencijos klausimà, visada susiduriame su filosofine ðio klausimo dalimi: kas yra gyvybë, iš kur yra þmogus, kokia jo gyvenimo prasmë? Èia ir iðryðkëja dvi pasaulëþiûros: materialistinë – pasaulietinë ir idealistinë – krikðèioniðkoji. Pirmoji pasisako uþ mirties kultûrà, antroji – uþ gyvybës. Taigi vyksta nuolatinë ideologinë kova tarp gyvybës kultûros, kurià pas mus puoselëja krikðèionys, Katalikø Baþnyèia, ir mirties kultûros, kurià propaguoja biznio ir pelno siekiantieji. Vyksta kova tarp pasaulietiškos ir krikðèioniðkosios bioetikos, tarp netikinèiøjø – ateistø ir tikinèiøjø – krikðèioniø ásitikinimø. Pasaulietiška bioetika (mirties kultûros ðalininkai) teigia, kad abortas – vaisiaus þudymas, kontracepcija ir abortoceptikø vartojimas, prenatalinë vaisiaus diagnostika siekiant abortuoti defektyvø vaisiø, surogatinë motinystë, embrionø tyrimai, þmogaus klonavimas, eksperimentai su psichikos ir neágaliais ligoniais, eutanazija, testamentu dokumentuota saviþudybë padedant gydytojui, yra etiðkos priemonës. Tuo tarpu gyvybës kultûros ðalininkai visa tai laiko nesuderinama su krikðèioniðkàja morale ir idealistine pasaulëþiûra, Katalikø Baþnyèios mokymu.

Šios dvi etinës sistemos prieðtarauja viena kitai ir todël, kad jø ðalininkai skirtingai vertina etikà. Gyvybës kultûros ðalininkai medicininæ etikà grindþia principais, kylanèiais iš moralës ástatymo – Dekalogo. Pasaulietiška bioetika savo veiklà grindþia principais, kylanèiais ið hedonistinës filosofijos: asmens autonomijos, jo liberaliø teisiø. Taèiau pradëta þmogaus gyvybë yra pernelyg svarbi vertybë, kad su ja bûtø galima elgtis liberaliai, jà bûtø galima þudyti abortu. Tai yra sunkus nusikaltimas moralei, turint omenyje lengvabûdiðkà ðios praktikos taikymà ir abejingumà, sàlygojamà hedonistinës bei utilitarinës kultûros, kurià lëmë teorinis bei praktinis materializmas ir kuri suformavo abortui palankià màstysenà. Kadangi abortas yra áteisintas ástatymo, tai suprantama, kad tai pragaiðtingu bûdu skatina daugelá þmoniø nejausti jokios atsakomybës gimsianèios gyvybës atþvilgiu. Be to, mirties kultûra priklauso ir nuo visuomenës iðrinktøjø – valdþioje esanèiøjø pasaulëþiûros, jø dvasiniø vertybiø, moraliniø principø stokos. Jie, vedami komerciniø interesø, priima ir legalizuoja ástatymus, prieðtaraujanèius gyvybës pagarbai ir orumui. Tai liudija ne tik Lietuvoje dabar šiuo klausimu vykdoma politika, bet ir kitø ðaliø pavyzdys. Štai eutanazija áteisinta Olandijoje, Belgijoje, kur parlamentuose daugumà sudaro socialistai, o Ispanijos socialistai átvirtino homoseksualistø santuokas.

Asmenys, ðeimos, Baþnyèia ir visuomenë, veikdamos izoliuotai, aišku, negali ilgai palaikyti vertybiø, kurios skiriasi nuo áteisintø valstybës ir populiarinamø kultûroje. Reikia nepaprastai daug valios bei intelekto pastangø nuspræsti, kad kaþkas yra nemoralu, ir vadovautis savo kitokiu ásitikinimu, kai ástatymas teigia, jog tai yra teisëta, o kultûra – jog tai yra priimtina. Dar daugiau pastangø reikia tëvams, siekiant savo moralias nuostatas ádiegti vaikams, nors mokyklos pareigûnai tas nuostatas paþeidþia ir pateisina jas paþeidþiantá elgesá. Lytinis švietimas, liberalus poþiûris á vyro ir moters santykius, partneriø keitimas skatina moraliná palaidumà, daugëja abortø ir nesantuokiniø vaikø. 1920 metais JAV ne santuokoje gimusiø vaikø buvo 3 proc., o 1960 m. – jau 6 proc., 1970 m. – 11 proc., 1980 m. – 18 proc., 1991 m. – 30 proc.; Anglijoje iki 1960 m. – 3 proc., 1970 m. – 8 proc., 1980 m. – 12 proc., o 1992 m. – 32 proc. Dabartiniu metu ðie procentai yra dar didesni ir minëtø valstybiø valdþia supranta, jog reikia keisti seksualinës revoliucijos metu kilusá visuomenës poþiûrá á ðeimà ir mokyklose reikia ávesti lytinio auklëjimo programas, nes socialinë parama ne santuokoje gimusiø vaikø iðlaikymui sparèiai auga ir tai labai skaudþiai atsiliepia valstybës biudþetui.

Sprendþiant prasidëjusios þmogaus gyvybës klausimus, reikia þinoti ir ásisàmoninti, kad þmogus prasideda vyro ir moters dviejø làsteliø susijungimo momentu, t. y. nuo apvaisinimo momento. Jau senovëje buvo sakoma: „Tas, kas bus þmogus, jau yra þmogus“ (Tertulijonas). Ta gyvybë auga ir, esant normalioms sàlygoms, ji iðvysta pasaulá. Jos vystymosi metu niekas neturi teisës jos skriausti, naikinti. Dabar, pagerëjus medicininei technikai, jos galimybëms, jau teikiama ir medicininë pagalba embrionui. Todël suprantama, kokia svarbi yra ðeimos institucija, nes tik joje prasidëjusi þmogaus gyvybë randa palankiausias sàlygas plëtotis. Tik ðeimoje uþaugæ vaikai ir tapæ suaugusiais gerai supranta ðeimos vaidmená jø augimui ir brendimui, o tai suteikia galimybæ savo patirtá vëliau perduoti ateinanèiai kartai.

Svarbus yra mokymas ir mokykloje, taèiau tai turi bûti ne lytinis ðvietimas, o lytinis auklëjimas, kurio metu vaikas turi išmokti suprasti savo atsakomybæ ir pareigà, sulaukus brandos, pratæsti gyvybës kultûrà. Dabar dauguma jaunø vyrø ir moterø yra neparengti ðeimai: neturi iðugdyto paðaukimo motinystei ir tëvystei, nesupranta ir nejauèia atsakomybës dël pradëtos gyvybës išsaugojimo ir apsaugos iki jos natûralios mirties bûtinybës. Svarbø vaidmená, diegiant natûralø ðeimos planavimà jaunavedþiams, vaidina prie katalikø baþnyèiø vyskupijose ásteigti ir steigiami ðeimos centrai. Þinoma, kad lytinio švietimo programos mokyklose nepadëjo paaugliams išvengti nepageidautino neštumo. Štai JAV tarp industriniø valstybiø taip pat pirmauja pagal paaugliø, gimdþiusiø ne santuokoje, skaièiø. Jis nuo 1960 iki 1991 metø patrigubëjo. 1990 metais viena paauglë ið deðimties pastojo, pusë jø gimdë, o kita pusë – darë abortus; Lietuvoje ne santuokoje gimusiø vaikø, palyginti su 1990 metais, padaugëjo du kartus ir dabar jø yra iki 28 proc. visø gimusiøjø. Per pastaruosius 15 metø 158 tûkst. vaikø liko gyventi nepilnose šeimose (daþniausiai be tëvo), nes iðsiskyrusiø ðeimø labai padaugëjo: nuo 2,7 proc. 1957 metais iki 66 proc. 2003 metais. Gimstamumo rodiklis sumaþëjo nuo 2,3 iki 1,2 (2004 m.), tai rodo, kad tauta išmiršta. Tuo tarpu šimtui gyvø gimusiø vaikø tenka 36 abortai.

Sveikatos apsaugos darbuotojø chartijoje (iðleista popieþiðkosios Sveikatos apsaugos darbuotojø Pastoracinës tarybos 1995 metais) raginama, kad sveikatos apsaugos darbuotojai laikytøsi profesinës iðtikimybës, kuri nepripaþásta jokio gyvybæ þudanèio veiksmo: chirurginio ar farmacinio, siekianèio nutraukti nëðtumà bet kurios jo fazës metu. Dël to kai kuriose ðalyse ginekologai, dël savo religiniø ásitikinimø atsisakæ atlikti abortus, netenka galimybës dirbti pagal specialybæ. Šiuo metu Lietuvoje yra prisiekæ pagal atnaujintà krikðèioniðkàjà Hipokrato priesaikà apie 2000 gydytojø, tarp jø ir ginekologø, nors neþinoma, ar jie nëra priversti atlikti abortø (þudyti gyvybæ). Blogai, kad aborto siekianèios moterys yra guldomos á visas moterø klinikas, nes taip stengiamasi átraukti visus gydytojus á gyvybës þudymà. Taigi yra labai opi problema – abortø vykdytojø – gydytojø humanistø ir tikinèiøjø moraliniø nuostatø ignoravimas, iki ðiol nëra jø teisinës apsaugos, nes, galiojant legalaus aborto ástatymui, jie privalo vykdyti savo pareigas. Abortø pagal moters norà priskyrimas medicinos pagalbai yra neteisëtas, nes pradëtas vaikas yra ne liga, o abortas – ne gydymas. Abortai neturëtø bûti atliekami ligoninëse ar ambulatorijose, kur gelbstima þmogaus sveikata ar gyvybë. Pasaulyje yra abortø klinikos, iðsilaikanèios ið gaunamø mokesèiø uþ atliktas procedûras. Suprantama, kad valstybë, remianti pradëtos þmogaus gyvybës orumo ir nelieèiamumo paþeidimus, yra be ateities!

Mes, Lietuviø katalikø mokslo akademijos Medicinos skyriaus mokslininkai, matydami ir suvokdami neigiamas negimusios þmogaus gyvybës þudymo pasekmes Lietuvai, vadovaudamiesi savo moralinëmis dvasinëmis vertybëmis ir krikðèioniðkàja pasaulëþiûra, melsdami Viešpaties palaimos, visomis iðgalëmis remiame negimusios þmogaus gyvybës apsaugos ástatymo priëmimà. Raginame visus geros valios þmones ásitraukti á šià veiklà. Kvieèiame Lietuvos visuomenæ ugdyti ðeimose ir uþ jos ribø pagarbà pradëtai þmogaus gyvybei, jos orumui ir nelieèiamumui. Jaunimà savo pavyzdþiu turime vesti doros, tiesos, asmeninës atsakomybës uþ savo veiksmus ir moraliniø vertybiø keliu. Tikime, kad ir Seimo nariai bei valstybës pareigûnai, suprasdami siûlomo priimti ástatymo svarbà mûsø valstybei, parems ir priims já. Neseniai televizijos ekranuose stebëjæ valdanèiosios koalicijos ir Vyriausybës narius Arkikatedroje pagerbiant vieno aktyviausiø gyvybës kultûros ðalininkø popieþiaus Jono Pauliaus II atminimà, manome, kad aukðti pareigûnai ir dabar savo nuostatomis ir balsavimu pratæs jam rodytà pagarbà ir taip padës mûsø valstybëje ágyvendinti gyvybës kultûrà. Pagaliau visi supraskime, kad kiekvienas á pasaulá ateinantis þmogus yra reikalingas ir svarbus ne tik šeimai – tëvams, bet ir visuomenei, valstybei, þmonijai!

Vilnius

© 2005 "XXI amþius"