Gyvybės gynimas ir dalyvavimas Eucharistijoje
Mindaugas BUIKA
Priklausymo Bažnyčiai moralinis įpareigojimas
Gyvybės gynėjus, atidžiai sekančius Romoje šiomis
savaitėmis vykstančią 11-ąją Vyskupų Sinodo asamblėją tema Eucharistija
Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis bei viršūnė, be abejonės,
ypač domina diskusija apie Eucharistijos ir viešosios etikos santykį.
Aptarti šį klausimą pasiūlė naujasis Tikėjimo doktrinos kongregacijos
prefektas amerikiečių arkivyskupas Viljamas Liveida, kuris pakvietė
Sinode dalyvaujančius vyskupus papasakoti, kaip jie sprendžia problemą
tų katalikais save laikančių politikų, kurie nori priimti šv. Komuniją,
tačiau, leisdami įstatymus, pavyzdžiui, palaikydami aborto legalumą,
elgiasi priešingai Katalikų Bažnyčios mokymui.
Kaip nurodė katalikų žinių agentūros CNS ir Zenit,
arkivyskupas V.Liveida, iki paskyrimo dirbti į Vatikaną buvęs San
Francisko (Kalifornijos valstija) arkivyskupijos ordinaru, vienoje
laisvųjų diskusijų valandoje Sinodo tėvams priminė, kad minėtas
klausimas tarsi padalijo Jungtinių Valstijų katalikus per 2004 metų
šalies prezidento rinkimus. Tuomet vienas pagrindinių kandidatų
katalikas senatorius Džonas Keris buvo pareiškęs, kad remia aborto
legalumą. Todėl kai kurie amerikiečių vyskupai nurodė, kad jis negali
priimti šv. Komunijos, nes prieštarauja Bažnyčios mokymui apie žmogaus
gyvybės neliečiamumą. Kiti ganytojai dar pabrėžė, kad taip pat ir
katalikai rinkėjai, kurie balsuoja už tokius politikus, daro nuodėmę,
todėl negali eiti prie Dievo stalo, neatlikę išpažinties ir neatgailavę.
Arkivyskupas V.Liveida ta proga pacitavo šios
Sinodo asamblėjos darbo dokumentą Instrumentum laboris, kurio
73-iajame skirsnyje kalbama apie moralinės pareigos suvokimo svarbą,
kylančią iš Komunijos priėmimo. Dokumente konstatuojamas faktas,
jog yra katalikų, kurie priima Komuniją, tuo pačiu metu neigdami
Bažnyčios mokymą arba viešai remdami nemoralius pasirinkimus gyvenime,
tokius kaip abortą, ir net nesusimąstydami, kad tai yra didelio
asmeninio nesąžiningumo aktas, kuris sukelia skandalą. Sinodo asamblėjos
darbo dokumente pabrėžiama: Kai kurie katalikai net nesupranta,
kodėl gali būti nuodėmė remti tą politinį kandidatą, kuris atvirai
palankus abortui arba kitiems blogiems veiksmams prieš gyvybę, teisingumą
ir taiką. Ir po šių nurodymų Instrumentum laboris daroma labai
svarbi ivada, jog toks neigiamas elgesys ir nusistatymai, be viso
kito, skatina ir priklausymo Bažnyčiai prasmės krizę, taip pat naikina
skirtumą tarp dovanotinos klaidos ir mirtinos nuodėmės.
Diskusija dėl mažesnio blogio pasirinkimo
Pranešama, kad kartu su arkivyskupu V.Liveida,
kuris Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovo poste pakeitė popiežiumi
Benediktu XVI išrinktą kardinolą Jozefą Ratcingerį, šį Eucharistijos
ir gyvenimo moralumo klausimą diskusijose aptarė Vatikano miesto
savivaldybės pirmininkas amerikiečių kardinolas Edmundas oka bei
Popiežikosios eimos tarybos pirmininkas kolumbiečių kardinolas
Alfonsas Lopesas Truchiljas, kuris pabrėžė, kad teisingas ir disciplinuotas
dalyvavimas Eucharistijoje gali būti vaistas nuo daugelio šių dienų
šeimyninio gyvenimo negalavimų. Vyskupų Sinodo dienomis ši polemika
perėjo į Italijos žiniasklaidą, ypač buvo aptarinėjamas rinkėjo
santykis su abortą remiančiu politiniu kandidatu į parlamentą ar
valstybės vadovo postą.
Štai buvęs Apaštalinės signatūros Vatikano aukščiausiojo
teismo - vadovas (jau atsistatydinęs dėl amžiaus) kardinolas Marijus
Pompeda savo interviu italų dienraščiui Corriere della Sera išsakė
nuomonę, jog katalikai nebūtinai nusideda balsuodami už abortą remiantį
kandidatą, jeigu pasirenka jį kaip mažesnį blogį kitų, prastesnių,
pasirinkimo galimybių akivaizdoje. Jeigu nėra kitų kandidatų, kurie
geriau atitiktų kataliko rinkėjo vertybių skalę, jis gali pasirinkti
būtent minėtą kandidatą dėl kitų jo politinės programos aspektų,
kuriuos balsuotojas remia, aiškino kardinolas M.Pompeda. Jis priminė,
kad rinkėjai palaiko politiką imdami jo veiklos ir nuostatų visumą,
o ne vien tik pagal požiūrio į abortą, nors jis darosi vis svarbesnis
gyvybės ir mirties kultūrų sankirtoje.
Katalikų žinių agentūros apžvalgininkas Džonas
Tevisas, informuodamas apie minėtą kardinolo M.Pompedos interviu
Romos dienraščiui, pažymi, kad jo pastabos iš esmės remiasi 2004
metų tuometinio Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo
J.Ratcingerio laišku Jungtinių Valstijų vyskupams. Įsikišdamas į
tarp amerikiečių ganytojų vykstančius debatus, kardinolas J.Ratcingeris
tame laiške pastebi: Katalikas, kuris sąmoningai balsuoja už kandidatą
būtent dėl kandidato abortą (arba eutanaziją) remiančios nuostatos,
yra kaltas dėl formalaus bendradarbiavimo su blogiu. Tačiau jeigu
katalikas, kuris nepritaria kandidato palankumui abortams, už jį
balsuoja dėl kitų priežasčių, tai šis bendradarbiavimas suprantamas
kaip tolimas ir jo keliamas blogis yra proporcingas minėtoms priežastims.
Katalikai, kurie balsuoja už tokius kandidatus, turi vis tiek prisiimti
atsakomybę ir savo nusistatymą prieš negimusios gyvybės žudymą gali
parodyti kitomis politinėmis bei kultūrinėmis iniciatyvomis.
Rinkėjas turi būti informuotas
Kardinolas M.Pompeda sakė, kad Bažnyčia turi teisę
pasmerkti visas aborto, kaip negimusios gyvybės naikinimo, formas
ir kad aborto atlikėjai automatiškai baudžiami ekskomunika. Tačiau
dėl pagarbos kalbos stiliui jis neketina aborto vadinti žmogžudyste,
nes ši sąvoka yra taikoma nurodant į žmogų, tuo tarpu aborto atveju
kalbama apie embrioną arba vaisių. Įstatymas ir moralė visuomet
jautė skirtumą tarp žmogžudystės, infanticido ir aborto, - sakė
kardinolas M.Pompeda. Jis taip pat, nurodydamas į tuos gyvybės gynėjus,
kurie masinį embrionų naikinimą prilygina holokaustui, siūlė vengti
per didelio dramatizavimo ir vartoti nuosaikesnę kalbą.
Be abejonės, dėl kardinolo M.Pompedos, kuris yra
žymus teisės ekspertas, pateiktų apibrėžimų galima diskutuoti tiek
pasiremiant Šventuoju Raštu, tiek ir naujaisiais mokslo liudijimais.
Štai Evangelijoje pagal Luką, - pats evangelistas, kaip žinoma,
irgi buvo gydytojas, - pasakojime apie dviejų nėščių moterų Dievo
Motinos ir jos giminaitės Elzbietos susitikimą yra vartojami keli
posakiai - įsčių vaisius ir kūdikis įsčiose. Taip pat ir naujausi
medicinos mokslo duomenys patvirtina embriono daugelio žmogiškų
savybių išryškėjimą kone nuo jo prasidėjimo momento. Todėl atrodo,
kad vaisiaus ir žmogaus sampratos skirtumas yra daugiau dirbtinio
susitarimo reikalas, o ne atvirkščiai. Kiekvienu atveju čia kalbama
apie žmogišką gyvybę, kurios sunaikinimas ir yra vadinama žmogžudyste.
Masinio negimusių gyvybių žudymo atveju, - štai Lietuvoje per praėjusius
dešimtmečius nuo aborto legalizavimo 1955-aisiais buvo sunaikinta
daugiau negimusių kūdikių nei dabar šalis turi gyventojų, - teisėta
kalbėti apie genocidą. Taigi visai pagrįstai šviesaus atminimo Lietuvos
kardinolas Vincentas Sladkevičius savo istoriniame 1988 m. spalio
22 d. pamoksle prie Vilniaus Arkikatedros abortų atlikėjus pavadino
tautos žudikais ir kraugeriais, tai yra jų nusikaltimus prilygindamas
genocidui arba infanticidui.
Kadangi aborto blogis yra ne tik moralinė, bet
ir politinė problema, - šis žiaurus nusikaltimas gyvybei įteisintas
įstatymu, - tai katalikas, elgdamasis pagal savo sąžinę, iš esmės
negali remti politikų, kurie yra palankūs negimusių kūdikių naikinimo
legalumui. Kitame italų laikraštyje La Republica spalio 6 dieną
duotame interviu Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos
pirmininkas meksikietis kardinolas Chavjeras Losanas Baraganas be
užuolankų nurodė: Bažnyčios sūnus negali sakyti esantis vieningas
su ja, jeigu remia tai, ką Bažnyčia smerkia.
Anot kardinolo Ch.Losano, šiuolaikinis katalikas
rinkėjas turi atsakingai ir supratingai orientuotis politinių veikėjų
ir partijų programose, įžvelgdamas jų prioritetus. Informuotas balsuotojas
turi žinoti, kaip atskirti tai, kas reikia ipuolį prieš gyvybę,
nuo to, kas palaiko gyvybės gynimą. Katalikas rinkėjas niekada
negali teisinti politinio išpuolio prieš gyvybę, remdamas kandidatus,
kurie abortų teisėtumą laiko priimtina norma. Pasak jo, nors vykstančios
Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumente Instrumentum laboris tiesiai
kalbama apie priklausomybės Bažnyčiai prasmės krizę, kada viešai
rodoma parama nemoraliems gyvenimo pasirinkimams, ir jis dar tebėra
svarstomas, bet ir baigiamosiose Sinodo direktyvose turėtų išlikti
panašios nuostatos. Jis priminė, kad čia reikia remtis 2002 metų
lapkritį paskelbtu Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentu dėl
katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime. Tame dokumente, kurį pasirašė
tuometinis kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris, labai
aikiai sakoma: Gerai informuota krikščionio sąžinė neleidžia balsuoti
už politinę programą ar individualų įstatymą, kuris prieštarauja
esminiams tikėjimo ir moralės principams.
Moralinė įstatymų leidėjų atsakomybė
Instrumentum laboris atkreipiamas dėmesys, kad
šių dienų katalikų aplinkoje pasitaikantis moralaus gyvenimo reikalavimų
neatitikimas dažnai būna susijęs su silpnėjančia Bažnyčios, kaip
mokytojos, įtaka. Kai kurie tikintieji mano, kad Bažnyčios mokymas
nėra privalomas, kad kiekvienas turi teisę jo nuostatas iš naujo
individualiai įvertinti savo sąžinėje. Taip rėmimasis sąžinės laisvės
arba religijos laisvės principais tampa prielaida atmesti Bažnyčios
mokymo elementus. Kad išvengtų šio prieštaravimo, tikintieji privalo
stengtis pažinti tikrąją tiesą ir teisingai ugdyti savo sąžinę.
Dabartinės Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumente
pabrėžiama, kad nuolatinis sielovadininkų priminimas tikintiesiems
nuolat siekti asmeninio atsivertimo ir šventėjimo turi stiprinti
Bažnyčios mokymo ir katalikų moralinio gyvenimo vienovę. Tikinčiuosius
būtina nuolat padrąsinti į Eucharistiją žiūrėti kaip į moralinės
stiprybės, šventumo ir dvasinės pažangos šaltinį, - sakoma dokumente.
Pagaliau katechezėje turi būti ypač svarbus ryšys tarp Eucharistijos
ir teisingos visuomenės kūrimo, tai yra kiekvieno asmeninės atsakomybės
aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje pasauliui. Atkreipiamas dėmesys
į tai, jog katalikai, užimantys svarbius politinius postus, ypač
turi rodyti pavyzdį kitiems.
Politikams ir įstatymų leidėjams tenka ypatinga
atsakomybė, - priminė Vyskupų Sinodo asamblėjoje kolumbietis kardinolas
A.L.Truchiljas, kuris vadovauja Popiežiškajai šeimos tarybai. Jo
įsitikinimu, šios grupės asmenų Komunijos priėmimo klausimas nėra
privatus reikalas, nes jų asmeninio pasirinkimo negalima atskirti
nuo socialinių ir politinių pareigų. Tai ypač svarbu pabrėžti dabar,
kai turimam socialiniam audiniui pakenkė daugelis priimtų prigimtinę
teisę pažeidžiančių įstatymų, pradedant pasibjaurėtino aborto nusikaltimo
legalizavimu, sakė kardinolas A.Lopesas. Todėl, jo įsitikinimu,
tie politikai, kurie siūlo ir gina moraliniu atžvilgiu neteisingus
įstatymus, turi pirmiausia stengtis ištaisyti padarytą blogį, kad
jiems būtų leista patvirtinti bendrystę su Viešpačiu (priimti Komuniją),
kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
© 2005 "XXI amžius"
|