Kas stumia Lietuvą į narkotikų prarają?

Lietuvos situacija dėl narkotikų sparčiai keičiasi ir tampa vis blogesnė. Tai patvirtina VRM Informatikos ir ryšių departamentas, kurio duomenimis, nusikaltimų, susijusių su nelegalia narkotikų apyvarta 2004 metais, palyginti su 2003 metais, padaugėjo 523 veikomis, arba 33,7 proc. Šie didėjantys tempai išlieka ir 2005 metais. Tos pačios institucijos duomenimis, per pirmąjį 2005 metų pusmetį, palyginti su 2004 metų atitinkamu laikotarpiu, tokių nusikaltimų padaugėjo 332 veikomis arba 35,2 proc.

Kokios yra tokio spartaus blogėjimo priežastys? Matome, kad teisėsauga ir teisėtvarka pralaimi kovą su uždraustų narkotikų platintojais, su narkotikų mafija. Visuomeninės organizacijos neturi galimybių tirti narkotikų užkardymo institucijų veiklos. Todėl pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tas legalias, visuomenei matomas išorės ir vidaus jėgas, kurios trukdo narkotikų kontrolės Lietuvoje institucijoms efektyviai veikti ir todėl su narkotikais susijusių problemų nuolat daugėja.

Viena svarbiausių išorinių jėgų, turinčių stiprios neigiamos įtakos Lietuvos narkotikų politikai, yra žinomas Amerikos milijardierius Džordžas Sorošas ir jo įkurtos organizacijos, veikiančios visame pasaulyje. Žmogus, viešai skelbiantis, kad jis siekia narkotikų legalizavimo, dalijęs įvairias labdaros išmaldas ir įgijęs vargingų pokomunistinių šalių vyriausybių bei apie jo narkotikų politiką neišmanančios dalies visuomenės palankumą, pamažu sukūrė organizacijų tinklą, kurio paskirtis – siekti narkotikų politikos sušvelninimo ir pagaliau narkotikų legalizavimo. Pasaulyje veikia Atviros visuomenės institutas, įvairiais pavadinimais paplitęs ir Europoje, pavyzdžiui, pas mus – Atviros Lietuvos fondas. Visą pokomunistinę Europą apima bene didžiausia Sorošo įkurtų organizacijų – Centrinės ir Rytų Europos žalos mažinimo tinklas. Šio tinklo atauga Lietuvoje yra tuo pat pavadinimu įregistruota viešoji įstaiga ir su ja susijusi Pažeidžiamųjų grupių atstovavimo koalicija „Galiu gyventi“, kurią savo ruožtu sudaro Dž.Sorošo įsteigtas jau minėtas Atviros Lietuvos fondas, Pilietinių iniciatyvų centras, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, taip pat ir kitos, nuo Dž.Sorošo formaliai nepriklausančios organizacijos bei asmenys.

Dž.Sorošo narkotikų politikos svarbiausias įrankis yra vadinamoji „žalos mažinimo“ politika ir atitinkamos programos, susijusios su narkotikų įvairių platinimo būdų įteisinimu. Lietuvoje svarbiausios jų yra švirkštų dalijimas narkomanams neteisėtai įgytiems narkotikams susileisti, pavojingo, stiprią priklausomybę sukeliančio sintetinio narkotiko metadono programų besaikis platinimas, dažniausiai nesiekiant ligonių abstinencijos (susilaikymo nuo narkotikų), propagandos apie narkotikų nekenksmingumą skleidimas. Kitose šalyse įsteigta ir heroino dalijimo klinikos bei kambariai narkotikams susileisti, per švietimo sistemą vykdomos programos, propaguojančios „saugius“ ir „atsakingus“ narkotikų vartojimo būdus ir pan.

Manome, kad minėtas narkotikų užkardymo institucijų neefektyvumas, dėl ko taip greitai daugėja su narkotikais susijusių nusikaltimų, didžia dalimi yra „žalos mažinimo“ programų padarinys. VRM Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, nuo 1995 metų (tai sutampa su metadono programos taikymo Lietuvoje pradžia) nusikaltimų, susijusių su nelegalia narkotikų apyvarta, padaugėjo net penkis kartus. Didelės įtakos tikriausiai tam turėjo mūsų teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemų demoralizavimas, nes į „žalos mažinimo“ renginius yra nuolat įtraukiami pareigūnai ir lašas po lašo apdorojami šia žalinga ideologija.

„Žalos mažinimo“ programų neefektyvumo, arba, tiksliau, žalingumo, gyvas pavyzdys yra Vilniaus čigonų taboras, kuriame buvo vykdomos metadono ir švirkštų keitimo programos. Metadoną dalijęs gydytojas J.Cukanovas jau sėdi kalėjime už šio neteisėtą narkotiko platinimą. Taboro teritorijoje visur primėtyta švirkštų, o dauguma jo gyventojų bevykdant šias programas tapo beviltiškais narkomanais, kuriems, taip pat ir taborui gelbėti lig šiol nerasta jokio recepto. Nėra argumentų, kuriais būtų galima paneigti lemiamą tokiai situacijai „žalos mažinimo“ programų įtaką. Deja, su panašiomis šių programų pasekmėmis jau susiduria ir daugelyje kitų vietų.

Bene didžiausią grėsmę efektyviai narkotikų politikai, taip pat ir nacionaliniam saugumui kelia svarbių mūsų šalies pareigūnų įtraukimas į Dž.Sorošo tinklus ir jo finansuojamų organizacijų veiklą. Štai iš LR sveikatos apsaugos ministerijos tinklapio galima sužinoti, kad sveikatos apsaugos ministras dr. Žilvinas Padaiga yra Atviros Lietuvos fondo visuomenės sveikatos programų valdybos narys, o koalicijos „Galiu gyventi“ tinklapyje šios organizacijos partnerių sąraše randame Rimą Vaitkienę, kurios priklausomybė kuriai nors valstybės institucijai nenurodoma, tačiau gerai žinoma, kad ji yra Narkotikų kontrolės departamento direktorės pavaduotoja. Be abejonės, tai turėjo įtakos tam, kad 2005 metais NKD vieninteliu bendradarbiavimo partneriu pasirinko koaliciją „Galiu gyventi“.

Dž.Sorošo tinkluose rasime ir daugiau svarbių organizacijų bei asmenų, turinčių didelės reikšmės Lietuvos narkotikų politikai. Pirmiausia tai JAV ambasada, vienintelė Lietuvos teritorijoje veikianti užsienio organizacija, kuri „Galiu gyventi“ tinklapyje pažymėta kaip „rėmėja“. Tai atrodytų neįtikėtina, nes gerai žinoma, kad Dž.Sorošas yra didelis JAV prezidento Džordžo Bušo ir jo griežtos narkotikų politikos priešininkas, savo milijonais rėmęs Dž.Bušo oponentą Džoną Kerį per paskutiniuosius rinkimus. Tačiau tuo tenka patikėti, kai ambasada surengia konferenciją („JAV narkotikų prevencijos ir gydymo politika“, 2005 09 07), kurioje iš daugelio narkomanijos gydymo būdų išsamiai pristatomas ir išgiriamas tik vienintelis – Lietuvoje labiausiai susikompromitavęs gydymas metadonu. Manome, kad taip buvo mėginama suteikti paramą Sorošo organizacijoms.

Atrodo, kad į narkotikų legalizatorių tinklus yra įtraukiamas ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Tai galėtų patvirtinti jo išvyka į Kauno priklausomybių centrą (2005 04 14), kai, Seimo komisijoms pasmerkus „žalos mažinimą“, Prezidentas pasižadėjo narkomanams išsaugoti vieną svarbiausių tokios politikos elementų - metadoną, nepaisant teisingo jo paties pastebėjimo („nors taip ir neišgydomi narkomanai “).

Todėl nemaža klausimų sukėlė Lietuvos Prezidento išvyka į JAV ir jo apsilankymas pas Dž.Sorošą. Ar tai galėtų reikšti mūsų šalies vadovo besąlygišką pritarimą „žalos mažinimo“ ir narkotikų legalizavimo politikai, pamatysime iš tolesnių Prezidento veiksmų. Tačiau žinodami, kad JAV vyriausybė (kaip ir Rusijos bei Japonijos valdžia) yra nepalanki „žalos mažinimui“ palaiko ir Dž.Bušo priešiškumą Dž.Sorošui, manome, kad šis mūsų Prezidento žingsnis yra labai rizikingas ir vertas apgailestavimo, nes tai gali pakenkti mūsų vyriausybinių ir visuomeninių organizacijų ryšiams su JAV organizacijomis, kurių narkotikų kontrolės ir prevencijos patirtis bei jų parama mums yra labai reikalinga. Suprantame, kad narkotikų plitimo stabdymas ir narkomanijos prevencija nėra svarbiausia šalies vadovo veiklos sritis. Čia jam gali trūkti žinių. Tokiu atveju reikėtų susirūpinti, ar jo patarėjai, nukreipdami Prezidentą į Kauną ginti metadono ir vėliau pas Sorošą, nedaro jam meškos paslaugos.

Sorošo ypač remiamas „žalos mažinimo“ programas, tokias kaip švirkštų dalijimą narkomanams ir kitas, remia ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Tai priklauso ne tik nuo prasiskverbusių į šią organizaciją Sorošo įtakos agentų, bet tikriausiai ir nuo su sveikatos apsauga glaudžiai susijusios galingosios farmacijos pramonės, kuriai psichoaktyvių medžiagų, pavyzdžiui, metadono, platinimas pasaulio mastu duoda labai didelį pelną. Neseniai buvo paskelbta, kad sintetinį narkotiką metadoną PSO įteisino kaip vaistą. Taip yra vykdoma viena Dž.Sorošo visokeriopai remiamų programų - pavojingų narkotikų medikalizavimas (įteisinimas kaip vaisto). Prieš tai buvo viso pasaulio narkomanų organizacijų kreipimasis taip padaryti. Kas juos galėjo mobilizuoti, jeigu ne Sorošo valdomas tinklas?

PSO daro spaudimą Lietuvos valdžiai taikyti „žalos mažinimo“ programas ir pirmiausiai tokias, kaip pakaitinio gydymo narkotikais (taip pabrėžta PSO rašte, žr. toliau) programos, kurios pasaulyje susilaukė prieštaringo specialistų vertinimo ir duoda neigiamas pasekmes mūsų šalyje. Toks spaudimas aiškiai atsispindi PSO regiono direktoriaus dr. Maro Danzono 2005 04 14 rašte LR Seimo pirmininkui A.Paulauskui. Reikia paminėti, kad šis raštas yra skelbiamas kaip pavyzdinis narkotikų politikos liberalizavimo siekiančioms organizacijoms ir yra įdėtas Centrinės ir Rytų Europos žalos mažinimo tinklo interneto puslapyje. Tai dar kartą patvirtina PSO pareigūnų ir Dž.Sorošo valdomų organizacijų glaudžius ryšius.

PSO turi savo atstovų ir Lietuvoje. Svarbiausias – tai sveikatos ministras dr. Ž.Padaiga, kuris yra PSO ekspertas, taip pat šios organizacijos Sveikatos regionų tinklo koordinacinio komiteto narys. Lietuvai tai galėtų duoti didelę naudą, jeigu ministras nebūtų susijęs su Dž.Sorošui priklausančiu Atviros Lietuvos fondu. Savo poziciją ministras pareiškė 2005 metų pavasarį, kai Seimo komitetai svarstė ES narkotikų veiksmų plano 2005-2008 metams projektą. Nors Seimo komitetai, įskaitant ir Sveikatos komitetą, taip pat Seimo narkomanijos prevencijos komisija ir jos tuo tikslu sušaukta ekspertų grupė „žalos mažinimo“ politiką vertino neigiamai, ministras nedviprasmiškai išreiškė palankumą „žalos mažinimui“, tuo patvirtindamas nemažą savo priklausomybę nuo „žalos mažinimo“ organizacijų. Belieka pridurti, kad ministras buvo vieno didžiausių PSO finansuojamų „žalos mažinimo“ tyrimų Lietuvoje vadovas. Lieka tik atsakyti į klausimą, ar ministras už tai gavo atlyginimą.

Todėl Lietuvos Respublikos Seimas, lig šiol priešinęsis narkotikų legalizavimui, taigi ir „žalos mažinimo“ politikai, turėtų rimtai susirūpinti sveikatos apsaugos ministro pateiktu įstatymo projektu ratifikuoti PSO konstituciją, kuri „suteikia teisę ir pareigą dalyvauti šios organizacijos veikloje, remtis jos rekomendacijomis, naudoti ekspertizę ir programas globaliems, regiono ir Lietuvos klausimams spręsti“ (iš ministro aiškinamojo rašto). Lietuvos valdžia jau dabar turėtų susirūpinti „saugikliais“ – įstatymais, kurie, priėmus šį dokumentą, neleistų paversti mūsų narkotikų legalizavimo politikos ir Dž.Sorošo valios vykdytojais. Priešingu atveju mūsų vaistinėse netrukus gali pasirodyti tokių analgetikų (nuskausminamųjų) kaip metadonas ar kiti narkotikai, sukeliantys stiprią priklausomybę, Lietuvai gali būti primestos žalingos narkomanų gydymo ar narkotikų prevencijos programos.

Matydami, kaip Dž.Sorošo šalininkams sekasi įtraukti į savo tinklą pareigūnus, atsakingus už narkotikų situaciją Lietuvoje, nenustebkime, kad Lietuvos narkotikų politika yra nuolat kreipiama „žalos mažinimo“, taigi ir narkotikų legalizavimo linkme. Tai politikai populiarinti minėtas tinklas pasitelkia tarptautines organizacijas, tokias kaip PSO ar kitas, kuriose tūno tinklo žmonės.

Nagrinėjant vidines narkotikų spartaus plitimo priežastis, verta atkreipti dėmesį į poziciją ir veiklą Narkotikų kontrolės departamento (NKD), visokeriopai remiančio „žalos mažinimą“. Manome, kad tai paaiškinama šios institucijos bendradarbiavimu ir jos priklausomybe nuo Sorošo organizacijų. Jungiančioji grandis tarp departamento ir tų organizacijų šiuo metu yra departamento direktorės pavaduotoja R.Vaitkienė, dirbanti kaip valstybės įstaigos pareigūnė ir kartu esanti koalicijos „Galiu gyventi“ oficiali partnerė.

Manome, kad tik Dž.Sorošo organizacijų įtaka Narkotikų kontrolės departamentui galima paaiškinti kai kuriuos, atrodytų, keistus dalykus. Narkotikų kontrolės programos priemonių plane 2005 metams, kurį rengė NKD, lėšos didžia dalimi yra skiriamos tik sveikatos apsaugos sistemos įstaigoms - beveik 8 mln. litų. Kitų valstybės žinybų finansavimas įgyvendinant valstybės narkotikų politikos uždavinius ignoruojamas. Policijos departamentui iš 6 mln. reikalautų litų skiriama tik 680 tūkst. o prokuratūrai, teismams, Saugumo departamentui, Muitinės departamentui, Krašto apsaugos ministerijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai, Kalėjimų departamentui, Finansinių tyrimų nusikaltimų tarnybai, savivaldybių policijos komisariatams lėšų neskirta iš viso. Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), kurios veikla lemia narkotikų paklausos ir narkomanijos plitimo šalyje stabdymo perspektyvas, skirta tik 504 tūkst. litų. Ne ką daugiau ŠMM skirta ir 2006 metų priemonių plano projekte.

NKD iki šiol nesiėmė jokių priemonių siekiant parengti kovos su narkotikų plitimu sistemą - visos priemonės iki šiol buvo padrikos.

NKD iki šiol nesugebėjo parengti narkotikų kontrolės ir narkotikų vartojimo prevencijos, detoksikacijos, narkomanijos gydymo ir reabilitacijos srityse visų pareigybių aprašų, su joms valstybės keliamais uždaviniais, pareigūnų įsipareigojimais valstybei ir veiklos efektyvumo vertinimo kriterijais bei įvertinti specialistų, dirbančių narkotikų kontrolės ir narkotikų vartojimo prevencijos, narkomanijos gydymo ir reabilitacijos srityse, socialinę, ekonominę, saugumo būklę bei veiklos galimybes; narkomanijos gydymo, detoksikacijos ir reabilitacijos srityse dirbančių institucijų funkcijų aprašų su joms valstybės keliamais uždaviniais, jų įsipareigojimais valstybei bei efektyvumo vertinimo kriterijais. Taip pat nesugebėjo įvertinti įstaigų, dirbančių narkotikų kontrolės ir narkotikų vartojimo prevencijos, narkomanijos gydymo ir reabilitacijos srityse, materialinės-techninės būklės bei veiklos galimybių. Akivaizdu, kad to nepadarius efektyvi veikla ir toliau bus neįmanoma.

Iki šiol dėl NKD neveiklumo Lietuvoje nevykdomas turto ir priemonių konfiskavimas iš asmenų, prekiaujančių narkotikais ar juos gabenančių, kaip to reikalauja Lietuvoje ratifikuota 1988 metais JT Konvencija bei pinigų plovimo kontrolė. Nėra nustatyta naktinių klubų, kurie yra vieni svarbiausių narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo ir vartojimo vietų, savininkų atsakomybė, iš 8 mln. litų, skirtų priklausomybės ligų centrams, 2004 metais nė lito neskirta vaikų gydymui; Pilietinių iniciatyvų centro (irgi Dž.Sorošo tinklo organizacija) pastangomis sužlugdytas nepilnamečių, galimai vartojančių narkotines ir psichotropines medžiagas, testavimas mokyklose, nustatytos gerokai mažesnės bausmės, palyginti su pasauline praktika, už nusikaltimus, kai į narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą ir platinimą bet kokiomis formomis ir būdais įtraukiami nepilnamečiai,

nenustatytos bausmės už narkotikų platinimą pataisos, mokymo ar visuomeninėse įstaigose, tiesiogiai prie jų arba kitose vietose, kuriose vyksta mokinių ir studentų mokymo, sporto ir visuomeniniai renginiai, taip pat už nusikaltimus, kai darant nusikaltimą naudojama prievarta ar panaudojamas ginklas, už nusikaltimus, kai teisės pažeidėjas yra pareigūnas ir nusikaltimas susijęs su jo pareigybe, taip pat kai nusikaltimą padaręs asmuo buvo teisiamas už analogiškus nusikaltimus užsienyje arba savo šalyje, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1988 metais JT konvencija, nė vienas teisės aktas, susijęs su narkotikais, nėra įvertintas pagal Korupcijos prevencijos įstatymo reikalavimus.

Vertas dėmesio ir epizodas, kai NKD savo tinklapyje paskelbė visuomenei apie M.Gosopo knygos „Gyvenimas su narkotikais“, neabejotinai skirtos narkotikų legalizavimui propaguoti, 4000 egzempliorių platinimą nemokamai rugsėjo 9 dieną Vilniuje vykusiame lietuviško komercinio kino festivalyje nepaaiškinus, jog tai melas apie narkotikus ir jų vartojimo privalumus. Kiti du atvejai – tai buvusio Klaipėdos priklausomybių centro vyr. gydytojo A.Slatvickio (jo pavardė taip pat nurodoma „Galiu gyventi“ tinklo sąrašuose) pareiškimai narkotikų legalizavimo naudai bei kanapių arbatos pasirodymo prekyboje faktas. Abiem atvejais NKD pareiškė susirūpinimą, tačiau jokių įstatyminių ar administracinių priemonių nebuvo imtasi.

Ir dar vienas momentas, rodantis NKD pakantumą „žalos mažinimui“ ir narkotikų legalizavimui yra Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos Janinos Asadauskienės pranešimas spaudai apie šios savivaldybės iniciatyvą steigti „saugių injekcijų kambarį“ intraveniniams narkomanams (žr. 2005 06 21 ELTA pranešimą). Nors tai veiksmas, atvirai prieštaraujantis Lietuvos įsipareigojimams nelegalizuoti narkotikų, jokios viešos NKD reakcijos nesulaukėme.

Ir pagaliau ką galėtų reikšti tai, kad NKD direktorė A.Astrauskienė bet kokia proga teigia, jog narkotikų situacija Lietuvoje stabilizavosi, kai faktai liudija, kad su narkotikais susijusių reiškinių sparčiai gausėja? Atrodytų, kad NKD vykdo Dž.Sorošo organizacijų peršamą politiką, siekiant sudaryti sąlygas narkotikams greičiau plisti ir juos legalizuoti.

Todėl netenka stebėtis, kad ir rugsėjo 27-28 dienomis surengto Baltijos regiono forumo „Narkotikų problema Baltijos regione: nauji iššūkiai“, kurio svarbiausias organizatorius yra NKD, rengėjų sąraše matėme tokias organizacijas, kaip Atviros Lietuvos fondas bei Centrinės ir Rytų Europos žalos mažinimo tinklą, o tarp nagrinėjamų temų - Europos regiono biuro Kalėjimų sveikatos ir narkotikų politikos projektų vadovo Larso Molerio pranešimas „ŽIV/AIDS situacija Europoje ir žalos mažinimo reikšmė“. Žinant, kas yra rengėjai, galima tikėtis, kad šiuo pranešimu buvo sukurtos prielaidos daryti spaudimą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, norint jam primesti „žalos mažinimo“ programas. Kaip žinoma, Kalėjimų departamentas „žalos mažinimo“ atsisakė, tuo užkirsdamas kelią greitesniam narkotikų bei užkrečiamųjų ligų per šias programas plitimui.

Nagrinėjant veiklą organizacijų, nuo kurių priklauso susidariusi Lietuvoje narkotikų situacija, atkreipkime dėmesį į užsienio ekspertų sudarytą schemą. Joje aprašomi narkotikų mafijos veiklos būdai ir požymiai, kurių svarbiausi yra šie:

1) nuolatinis neigimas, kad šalyje egzistuoja narkotikų mafija;

2) valstybės vadovų atskyrimas nuo teisingos informacijos ir diskusijų apie narkotikus ar klaidingos informacijos jiems teikimas;

3) chaoso palaikymas kovos su narkotikais sistemoje, atskirų sistemos subjektų kiršinimas, siekimas, kad vykdančiųjų bei atsakingų už lėšų valdymą institucijų vadovais būtų skiriami bevaliai, amorfiški asmenys, dar geriau, kad jie būtų mėgstantys pinigus garbėtroškos;

4) ypač akcentuojama veikla, kuria siekiama, kad narkotikų legalizavimo ar iš pradžių nors tik narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant ir legalioje apyvartoje esančias, liberalizavimo idėjų šalininkai būtų paskirti atsakingais pareigūnais sveikatos apsaugos sistemoje, o esant galimybei - ir kituose atsakinguose postuose. Nuolatinė tokių žmonių paieška, siekiant turėti rezervą, nuolatinis jų rėmimas, kviečiant dalyvauti įvairiuose renginiuose skaityti pranešimus, dalyvauti gerai mokamuose tyrimuose, kartais tuos renginius ir tyrimus organizuojant tik tam, kad šiems žmonėms būtų galima sumokėti pinigus. Nuolatinė pagalba šiems žmonėms darant profesinę ir politinę karjerą – jau nuo pat įstojimo į aukštąją mokyklą;

5) kuo didesnių ir kuo įvairesnių narkomanų, ŽIV/AIDS infekuotųjų, vaikų, moterų, žmogaus teisių, tėvų organizacijų, siekiančių narkotikų politikos liberalizavimo, o kur įmanoma ir legalizavimo, steigimas bei kitokių visuomeninių organizacijų, per kurias galima plauti pinigus, steigimas ir rėmimas. Ypač didelį dėmesį skiriant tėvų organizacijoms, stengiantis jas nukreipti susitaikymo su narkotikų vartojimu linkme. Finansinė parama tokioms organizacijoms, į jas pritraukiant mėgstančius pinigus ir garbę žmones, ypač politikus bei jų telkimas į įvairias asociacijas, nes gerai finansuojamos stiprios organizacijos turi didesnę galimybę daryti įtaką valstybės struktūroms; kvietimas į savo renginius politikų, ypač prieš rinkimus ir rinkimų metu;

6) lėšų bei pastangų vaikams, vartojantiems narkotikus, nustatyti ir gydyti stabdymas, nes tik taip galima užauginti narkomanų kartą;

7) narkotikų reklamos problemos ignoravimas, nes tik taip patikimai galima įtraukti vaikus į narkotikų vartojimą;

8) jėgos bei sienos kontrolės struktūrų finansavimo bei stiprinimo stabdymas, esant galimybei jų personalo uždarbio mažinimas, chaoso kėlimas vykdant įvairias reorganizacijas, priimant kuo daugiau nekompetentingų žmonių, neskiriant lėšų naujai technikai ir specializuotų padalinių steigimui, apkraunant begaliniu darbu. Nes tik tokiu būdu galima juos demoralizuoti ir įtraukti į nusikalstamą veiklą, taip pat sudaryti jiems sąlygas įsigyti ir įsivežti pakankamą kiekį ilgalaikei nusikalstamai veiklai vykdyti visų reikalingų žaliavų bei įrangos;

9) prevencijos bei masinės informacijos priemonių ignoravimas;

10) pakaitinės terapijos, švirkštų bei adatų keitimo punktų ir saugių injekcijų kambarių steigimo programų visokeriopas rėmimas, nes tik taip galima kuo daugiau narkomanų suburti į vieną vietą, kad tai palengvintų narkotikų realizavimą bei švelnintų visuomenės požiūrį į narkotikų vartojimą. Nuolatinių diskusijų apie terapijos, švirkštų bei adatų keitimo punktų ir saugių injekcijų kambarių steigimo programų reikalingumą kėlimas, nes šnekėjimas apie jas atitraukia visuomenės dėmesį nuo esminių klausimų;

11) stabdymas turto ir priemonių konfiskavimo iš asmenų, prekiaujančių narkotikais ar juos gabenančių;

12) pinigų plovimo kontrolės stabdymas;

13) spragų pagrindiniuose atsakomybę nustatančiuose dokumentuose palikimas ir teismų sistemos veiklos kreipimas taip, kad narkotikų vartotojai ir narkotikų platintojai turėtų realią galimybę išvengti atsakomybės.

Sugretinus šią užsienio specialistų sudarytą schemą su aprašyta narkotikų situacija Lietuvoje, nesunku pastebėti, jog tai, kas vyksta pas mus, iš esmės atitinka visus tos schemos 13 punktų. Beliktų ištirti, kiek šią situaciją valdo narkotikų mafija. O gal valdo Dž.Sorošas per savo organizacijas ir su jomis susijusius mūsų pareigūnus, besinaudojančius narkotikų mafijos išrastais metodais? Gal visos minėtos organizacijos kartu ir yra toji narkotikų mafija? Ar gal yra koks kitas, mums nežinomas atsakymas?

Narkotikai griauna ekonomiką, skatina korupciją, kuri savo ruožtu sudaro sąlygas užvaldyti šalyje politinę situaciją tiems, kurie valdo narkotikus. Tai didžiulė grėsmė tokiam mažam žemės lopinėliui kaip Lietuva, tikra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kaltinti dėl to, kad Lietuvoje susidarė tokia situacija, pirmiausia reikėtų Lietuvos Vyriausybę, nes jai yra tiesiogiai pavaldus Narkotikų kontrolės departamentas ir Sveikatos apsaugos ministerija. Taip pat ir Prezidentą, nes jis atsako už Vyriausybės veiklą. Valstybės pareigūnai negali vienu metu tarnauti tiems, kuriems rūpi narkotikų legalizavimas, visuomenės bei valstybės demoralizavimas ir jos griovimas, ir būti valstybės interesų gynėjai.

Lipniu ir nuodingu įvairaus plauko narkotikų platintojų tinklu apraizgyta mūsų šalis. Šį tinklą valdo žmonės, godūs pinigų ir valdžios, linkę pelnytis iš narkotikų nešamų nelaimių. Ar sugebės Lietuva sudraskyti tą tinklą? Manome, kad tuo turi susirūpinti LR Seimas, kuris ligi šiol sugebėdavo atlaikyti narkotikų legalizavimo šalininkų spaudimą. Lietuvai reikia įstatymų, kuriais būtų panaikintas „dvigubų agentų“ statusas, įstatymų, kurie pažabotų savų ir užsienio narkotikų legalizatorių veiklą Lietuvoje, užkirstų kelią jiems pasinaudoti tarptautinių organizacijų įtaka bei dokumentais, tokiais kaip PSO Konstitucija, narkotikų liberalizavimo programoms pratempti. Tuomet sunkiau būtų gyventi ir mums nematomai narkotikų mafijai.

Tikimės, kad į tai atkreips dėmesį taip pat ir Prezidentas bei Vyriausybė.

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslų akademijos Medicinos skyriaus pirmininkas, Pasaulinės katalikų gydytojų federacijos Europos asociacijų valdybos narys

Jurgis Gediminas JAKUBČIONIS,
Visuomeninės organizacijos „Tėvai prieš narkotikus“ pirmininkas

Juozas TONKŪNAS,
Lietuvos blaivybės fondo tarybos narys

© 2005 "XXI amžius"