„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (60)

2005-iųjų lapkričio 11 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Mūsų rudens rūpesčiai

Jonas Kazimieras BURDULIS

Ligoninėje gulinčio ligonio artimajam pasiskundus, jog atšalus orams ligoniams tapo sunku pakelti drėgmę ir šaltį nešildomose palatose, nusprendėme pasidomėti jau daugelio dešimtmečių opia problema.

Kol susipažinau su Širvintų rajono gydytojomis, slaugytojomis, kol apsilankiau pas ligoninės vyriausiąją gydytoją, radiatoriai pradėjo kaisti, problema išnyko, sakytum, atitirpo. Tad teko ieškoti kitų temų pokalbiui.

Slaugos administratorė Janina Kondrotienė papasakojo, jog keletą kartų stabdyta ir vėl gaivinta sveikatos apsaugos sistemos reforma ganėtinai apsunkino viduriniojo medicinos personalo darbą – pernelyg apkarpius etatus, slaugytojų darbas tapo labai sunkus, nebeliko naktinių sanitarių. Dabar jų darbą atlieka valytojos, kurios dirba tik dieną. Itin sunku dirbti slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, kur daugumos ligonių būklė gana sunki, kur jiems reikalingas didesnis dėmesys, ypač vėlai vakare, kai jiems tenka pasiruošti nakties poilsiui. Nenuostabu, kad slaugytojoms dažnai tenka į pagalbą šauktis kolegę iš kaimyninio posto, ir ta, palikusi savo ligonius, skuba padėti. Tačiau visos slaugytojos yra atsidavusios savo pareigai – tai nulemia tikrai ne ta aplinkybė, kad Širvintose nėra kito darbo. Toms slaugytojoms, kurioms darbą teko palikti apkarpius etatus, darbo teko ieškoti Vilniuje, jos kiekvieną dieną ten vyksta autobusais. J.Kondrotienė su pasididžiavimu pasakojo apie savo koleges. Ji kalbėjo, jog jos visą širdį atiduoda ligoniams, kurie daugiausia yra senyvo amžiaus, jaunų žmonių rajone liko nebe tiek jau daug.

Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja Ina Arasimavičienė savo valdose sukosi kaip bitelė – susirengusi į seminarą Vilniuje, skubėjo sutvarkyti paskutinius dienos reikalus. Ji pasakojo, jog gydytojui dirbti gana sunku, – žmonės gyvena sunkiai, daugelio negalavimai gana rimti, nemaža jų dalis kenčia nuo sunkesnių komplikacijų. Kiekvienas pacientas atvyksta ne tik savo negalia, bet ir su savo problemomis, o dvasinis kontaktas tarp ligonio ir gydytojo gana glaudus. Todėl nenuostabu, kad gydytojui neįmanoma išvengti svetimų dvasinių traumų pasekmių – neįmanoma neatjausti kito žmogaus nelaimės ir nepriimti dalies jo gyvenimo naštos. O jaunimas išvažiuoja, lieka tėvai ir seneliai; gimstamumas mažėja, rajonas sensta. Gydymo procesas tolydžio tampa sunkesnis, o skurdas dar labiau apsunkina ir taip jau sunkią žmonių padėtį, nepritekliai sveikatą dar labiau žaloja.

Su ligoninės vyriausiąja gydytoja Dalia Alekniene susitikti pokalbiui buvau susitaręs iš anksto, todėl ir pasikalbėti galėjome išsamiau – ir apie medikų atlyginimus, ir apie kylančias kainas, ir apie gydytojo ir ligonio santykius.

Vyriausioji gydytoja patvirtino, kad gydytojui iš tikrųjų dabar sunkiau negu prieš dešimt metų. Suklaidinti pacientai mano, kad politikų deklaruojamos tariamos jų teisės iš tikrųjų realiai egzistuoja – ir teisė į nemokamą gydymą, ir teisė gauti įvairias lengvatas, kompensuojamuosius vaistus, ir t.t. Tuo tarpu niekam net į galvą neateina, kad tos teisės privalo būti užtikrintos realiais asignavimais, kad ligonių ir poliklinikų finansavimas turi visiškai padengti visas ligoniams teikiamas paslaugas – ne tik tyrimus, ne tik vaistus ir gydymą, bet ir kokybę. O šiuo metu reikalavimai medikams tiesiog neturi nieko bendra su realybe. Griežtai kalbant, reikalaujama gydymo paslaugų vakarietiškos kokybės, o ją teikti tenka už mūsų vietinėmis sąlygomis suformuotą biudžeto dalį sveikatos apsaugai.

Kaip teko patirti (jau iš kitų šaltinių), JAV sveikatos apsaugai kasmet skiriama apie 10 proc. bendrojo vartojimo produkto, Europos Sąjungos valstybėse šis rodiklis svyruoja nuo 6 iki 8 proc. (priklausomai, kokioje šalyje), o Lietuvoje – nors buvo užsibrėžta ne mažiau kaip 5 proc., skirti daugiau kaip 4,3 proc. Seimo nariams ranka nepakyla. Pasirodo, dabar skiriamas finansavimas padengia tik 60 proc. medicinos paslaugų. Kitais metais valstybės biudžete numatyta skirti daugiau lėšų, tačiau tik medikų atlyginimams, bet ne vaistams, ne įrengimams ir brangiai diagnostikos ir gydymo aparatūrai. Turint omeny, kad biudžeto pajamų surinkimas kasmet vis labiau atsilieka nuo bendrojo vartojimo produkto, sveikatos apsaugos finansavimas ne gerėja, o prastėja. Tai patvirtina ir ekonomikos ekspertai.

Tačiau tai, kas pasakyta, skatina susidomėti, ar Lietuvoje egzistuoja kokia nors politika ar strategija sveikatos apsaugos srityje? Ar niekaip nepabaigiama sveikatos apsaugos reforma nors truputį palengvino gydytojų darbą, ar ji yra skirta tik didžiųjų užsienio farmacijos firmų ir juos globojančių Lietuvos valdininkų interesams užtikrinti?

Akivaizdu, kad ant medikų – ir gydytojų, ir slaugos personalo – pečių yra suversta atsakomybė už Seimo ir Lietuvos Vyriausybės darbo broką, nepatenkinti pacientai gydytojams adresuoja pretenzijas dėl jiems iškilusių problemų. Valdžios institucijos medikus naudoja kaip savotišką žaibolaidį. Nepasakytum, jog tai yra etiška. Ką padarysi, tokie laikai, tokia jau ta tarnybinė politikų ir valdininkų etika. Tokie ir tos etikos sargai.

„Ar jūsų ligoninės medikai važiavo pavasarį į Vilnių dalyvauti pikete?“ – paklausiau vyriausiosios gydytojos. – „Taip, keletas buvo nuvykę, – patvirtino ji. – Valdžios nenoras realiai vertinti situaciją žmones išvedė iš kantrybės“.

Daug ką teko dar man išgirsti iš Širvintų rajono medikų apie nelengvą gydytojo, slaugytojos darbą. Tačiau neišgirdau nė vieno aštresnio ar nepasitenkinimo žodžio. Vyriausioji gydytoja man kalbėjo, jog gydytojui šiandien tenka ne tik gydytojo atsakomybė, jam savo atsakomybę suverčia ir valdžia. O Medicinos fakultete psichologiniam gydytojo parengimui neskiriama dėmesio, nes neįmanoma į vadovėlius surašyti gyvenimo – mokytis tenka ir jau gavus diplomą. Tenka išmokti būti ligoniui ir patarėju, ne tik gydytoju, kartais pabūti vos ne nuodėmklausiu. Vyriausiosios gydytojos ir jos visų kolegų veiduose mačiau rūpestį ir nuovargio pėdsaką. Jos santūrioje šypsenoje ir žvilgsnyje buvo juntama, kad gydytoja yra pakėlusi jau ne vieną, galbūt sunkų, išmėginimą.

O ar kas pagalvojo, kas jų dar laukia? Juk prieš akis – paukščių gripo pandemija. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) jau neabejoja, kad ji mus ištiks. Abejojama tik, ar greitai ji ateis, ar užteks laiko jai tinkamai pasirengti. Neabejojama, jog skurdžioms šalims, kuriose dėl emigracijos visuomenės sveikatos būklė yra nepatikima (senyvo amžiaus žmonių imuninė sistema yra žymiai susilpnėjusi), pandemijos atveju teks patirti skaudžių netekčių. Deja, Lietuvai šiuo atžvilgiu kažin ar būta lemti išimtimi.

Į klausimą, ar gydytojas gali padėti žmonėms jų dvasiniame gyvenime, D.Aleknienė atsakė, kad gydytojui tam paprasčiausiai nelieka nė minutės laiko. Šiandien gydytojas yra taip apkrautas tiesioginiu darbu, tad pokalbis apie jo buities problemas, apie dvasines vertybes yra tiesiog neįmanomas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Širvintų skyrius kiek įmanoma propaguoja sveiką gyvenimo būdą, bet, sumažinus darbuotojų etatus, jie neturi jokių galimybių nuveikti ką nors pozityvaus žmonių labui.

Visi gydytojai ir slaugytojos, su kuriomis teko bendrauti, paliko labai gerą įspūdį. Čia radau tai, ko nerasi kitur – dvasinę šilumą, rūpestį ir norą padėti žmogui. Malonu buvo, atėjus iš mūsų suverslėjusios kasdienybės, susitikti su žmonėmis, su kuriais galima nuoširdžiai pasikalbėti. Kiekvienas iš jų paženklintas rūpesčio kito žmogaus likimu antspaudu, kiekvienas savo darbą stengiasi atlikti gerai ir sąžiningai.

Besikalbant apie nedidelius atlyginimus, kalba kažkaip savaime pakrypo į vadinamuosius kyšius gydytojams. Gydytojos nuomone, problema tokia, kokia ji pateikiama žiniasklaidos priemonėse, neatspindi realios padėties. Seime svarstoma Civilinio kodekso pataisa kažin ar ką nors bendra turi su korupcijos problema. „Kartais, kai kas nors sako, jog gydytojai „ima“, aš paklausiu – o ar jūs pats „davėte“? – sakė ligoninės vyriausioji gydytoja D.Aleknienė. – Kiek ir kam? Ir nė karto man neteko išgirsti, kad pašnekovas prisipažintų „davęs“. Iš tikrųjų ar įmanoma kartais iš mirties nagų išgelbėto žmogaus dėkingumą įsprausti į Civilinio kodekso straipsnį?

Kalbos apie tai, kad vos ne pati didžiausia korupcija Lietuvoje yra kelių policininkų pakelėse imamos baudos ir dovanos gydytojams, mano nuomone, yra skirtos tik tam, kad visuomenės nepasitenkinimas būtų nukreiptas klaidingu adresu. Tuo tarpu baisiausia korupcija, kylanti iš valdžios žmonių piktnaudžiavimo savo padėtimi, lieka nematoma. Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus P.Malakausko žodžiai, kad „jo tarnyba per trumpą laiką galėtų išgaudyti visus gydytojus“ ne veltui vieno dienraščio pirmajame puslapyje buvo pripažinti savaitės sakiniu. Įdomu, per kokį laiką P.Malakauskas su savo agentais, operatyviniais darbuotojais ir kitais tarnybos pareigūnais išgaudytų visus Seimo narius ir ministrus, visus policijos komisarus ir teisėjus?

Taigi kyla įdomus klausimas – kelių policininkai, kurie štai jau kelinti metai neįstengia iš Vyriausybės išsireikalauti nusuktų atlyginimų, ir medikai, kuriems tenka rengtis nacionaliniam streikui, kad apgintų savo teises, vos ne kas savaitę linksniuojami mano plunksnos brolių kaip korumpuoti, o Seime kiekvieną kadenciją milijonierių daugėja kaip grybų po šilto lietučio. Ir mes privalome tikėti, kad jie yra dori žmonės, kad milijonus susikrovė iš kuklios Seimo nario algelės, kad jie ne vagys, ne išnaudotojai, ne lupikai, kad jie žmonėms mokėjo teisingus atlyginimus (vokeliuose?). Jie posėdžiauja laikinosiose komisijose ir dieną su žiburiu ieško korupcijos. Ką gi, kas ieško, tas kada nors suras. Turėkime kantrybės ir nenumirkime, kol jie ieškos, o kol kas tenkinkimės valstybės biudžeto išmalda medikams.

Širvintos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija