Ar apginsime teisę gimti?

Jonas Kazimieras BURDULIS

Abortai – mirties kultūros dalis. 2005 m. lapkričio 23 d. sukako 50 metų nuo tos dienos, kai SSRS Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Lietuvoje buvo pradėti daryti abortai – motinų pageidavimu jų įsčiose pradėti žudyti negimę kūdikiai. Pagal SSRS tuo metu galiojusią teisinę praktiką, šiam reikalui visiškai pakako ministro įsakymo. To vadinamojo, sovietinio „teisės akto“ veikimas buvo pratęstas sveikatos apsaugos ministro J. Oleko įsakymu jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

Nepriklausomoje Lietuvoje pagal ministro direktyvą per 14 metų iš viso buvo sunaikinta 335844 negimusios gyvybės, tarp jų 13639 teko nepilnametėms motinoms. Per tą patį laiką gimė 852269 kūdikiai, iš jų 20570 pagimdė nepilnametės. Per 50 metų, kai galioja negimusios gyvybės žudymo įsakymas, buvo nužudyta apie trys milijonai negimusių mūsų valstybės piliečių – nauja lietuvių tauta. Per metus buvo atliekama per 60 tūkstančių abortų!

Kodėl buvo pradėti žudyti negimę kūdikiai? Tikrųjų priežasčių, kodėl buvo išleistas SSRS sveikatos apsaugos ministro įsakymas, turbūt niekada nesužinosime. Tačiau mums svarbu žinoti, jog daugelį metų buvo laikoma, jog negimusio kūdikio nužudymas tėra viso labo paprasta moters kūno chirurginė operacija, kurios tikslas – jai pageidaujant (dėl gana subjektyvių jos argumentų) pašalinti tam tikrą jos organizmo dalį, tarsi nepageidaujamą auglį ar naviką. Į tų argumentų pagrįstumą niekas nesigilino, niekam tai nerūpėjo. Medikai neslėpė, jog aborto pasekmės gali būti gana liūdnos – 50 proc. nėščiųjų, pasiryžusių abortui pirmojo nėštumo metu, visam gyvenimui lieka nevaisingos, poabortinio ir potrauminio sindromų išdavoje pasekmė – dvasinės kančios neretai moterį persekioja visą gyvenimą. Kaltės jausmas moterį netgi pastūmėja savižudybėn. Esama duomenų, jog moteris patekdavo narkotikų ar alkoholio priklausomybėn. Dalis jų, tiesa, nedidelė, po aborto miršta.

Gydytojai pradėjo visu balsu kalbėti apie pragaištingą abortų poveikį moters fizinei ir psichinei sveikatai, jos dvasiniam gyvenimui. Pasaulinė gydytojų federacija (PSF) atlieka didelį visuomenės šviečiamąjį darbą, o pastaruoju metu pradeda ieškoti įstatymų leidėjų paramos, kuri dar toli gražu nepakankama. Sunku suprasti, ar įstatymų leidėjai dar neįsigilino į demografinius procesus Lietuvoje, ar jiems dar neaiškūs teisiniai dar negimusios gyvybės apsaugos aspektai, tačiau Seimui pateiktas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas neprasimušė pro pateikimo procedūrą, nes, teisės specialistų nuomone, moters teisė į privatumą yra viršesnė už vaiko teisę gimti!

Kad ir kiek būtų išvedžiojama, vis dėlto žmogaus, kaip gyvos būtybės, egzistencija prasideda nuo pat apvaisinimo momento – jau aštuonioliktą dieną pradeda plakti embriono širdis. Kūdikis motinos įsčiose girdi, ką kalba tėvai, jis turi emocijas, juokiasi, kai motinai linksma, verkia, kai ji kenčia, jis mėgsta ramią melodingą muziką ir nemėgsta sunkaus roko, jis sugeba judėti. Kiekviena gyvybė turi teisę gimti, vystytis ir gyventi.

Gruodžio 2 dieną Seime įvyko konferencija „Galėję gyventi“. Ją surengė PSF Lietuvos asociacija, pirmininkavo jos narė ir Seimo narė Irena Degutienė. Konferencijoje dalyvavo didelis būrys įžymių medicinos pasaulio atstovų, būsimųjų medikų, keletas Seimo narių. Deja, nors ir buvo kviesti, žiniasklaidos atstovai didesnio susidomėjimo svarstomu klausimu neparodė, jų buvo vos vienas, kitas. Pranešimus skaitė Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius mons. Gintaras Grušas („Aborto padariniai vidiniam ir visuomeniniam gyvenimui“), doc. dr. Alina Šaulauskienė („Galėję gyventi...“) ir Lietuvos šeimos centro narys, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Danielius Serapinas („Šeimos gyvybės teisinės apsaugos vardan“).

Katalikų Bažnyčios pozicija

Mons. G.Grušas savo pranešime akcentavo moderniojo pasaulio teikiamas virtualaus gyvenimo galimybes, kurios labai dažnai žmogų nuveda į šunkelius. Žmogus, susiviliojęs reklamos jam patraukliai pateiktais blizgučiais, patenka į nuodėmės vergovę ir kuo toliau, tuo sunkiau jam būna iš jos ištrūkti, nes būna sunku, o dažniausiai ir neįmanoma suvokti, jog naujasis virtualios realybės modelis, jo priimtas kaip realus pasaulis, nieko bendra su tikrove neturi. Kad ir kaip būtų gaila, tų virtualių pasaulių kasdienybėje susikuriama ne vienas, neretai jų būna gana daug, jie susitelkia į vieningą visumą, dėl ko tampa nebeįmanoma jų atmesti, nors pavojų žmogus ir nujaučia. Tai akivaizdžiai demonstruoja naujos priklausomybės rūšys, į kurias patenka jaunimas ir vaikai, pradėję žaisti žaidimus kompiuteriais. (Tie žaidimai sudaryti taip, kad skatina siekti vis naujų meistriškumo laipsnių, pelnyti vis daugiau taškų, kurie realybėje nėra nieko neverti ir nieko negali duoti jaunuolio ar vaiko sielai ar kūnui.)

Analitikai yra pastebėję, jog virtualybės iššūkiai yra išorinio pasaulio išraiška, ji yra tapusi žmonijos problema nuo jos atsiradimo. Pradžios knygoje mums duota to priežastis – žmogus nusisuko nuo Dievo ir pakliuvo į nuodėmės spąstus. Išeitis yra – atstatyti tai, kas tikra. Mes, kaip ir mūsų protėviai, siekiame apriboti mus supantį pasaulį, susikurti savo tikrovę, tačiau mūsų susikurtas tikrovės surogatas neretai pradeda veikti prieš mus. Kelias, kuriuo eidami nepasimesime savo paklydimuose, per krikščionybės laikotarpį, yra ištyrinėtas labai gerai. Tai kelias, kuriuo mus kviečia eiti Dievas, kuriuo eidami nepadarome žalos savo sielai. O mums pasirenkant virtualiosios realybės siūlomus kelius, mus ištinka nuodėmės patologija – kuo tolyn jais einame, tuo sunkiau iš jų ištrūkti. Bažnyčia moko, jog abortas yra sunki nuodėmė, savo sunkumu tolygi žmogžudystei, nes gyvybė yra ne žmogaus, bet Dievo kūrybos vaisius. Nusižengimas įsakymui „Nežudyk!“ yra nusigręžimas nuo Dievo, šis įsakymas yra privalomas visiems – ir tikintiesiems, ir netikintiesiems.

Bažnyčia motinoms, neleidusioms ateiti į Dievo pasaulį savo kūdikiams, neatmeta galimybės sugrįžti į gyvenimą ir prie Dievo, – jos gali pasinaudoti Bažnyčios teikiamu Atgailos sakramentu.

Išplintant abortams, visuomenėje formuojasi nuodėmės struktūra – kai su ja apsiprantama, kai nebesuvokiama, jog ji daroma. Kova su kyšininkavimu ir korupcija dabar labai madinga, o apie kovą su negimusių kūdikių žudymu, deja, dar nemėgstama plačiau kalbėti, tarsi tai ir ne problema. Tuo tarpu mirties kultūra ir jos elementai – abortai ir eutanazija – yra įteisinami įstatymais. Liūdni pavyzdžiai – Olandija ir Ispanija. Žmogui, pasirinkusiam savo gyvenimo keliu tiesą, šv. Jonas yra pasakęs: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

Lietuvos gydytojai – prieš abortus

Dr. A.Šaulauskienė savo pranešime nurodė, jog antropologine prasme nuo pirmojo naujos gyvybės pradėjimo momento, prasidėjus vaisiaus ląstelių dalijimuisi, jos jau yra žmogus. Jas sunaikinant, yra nutraukiamas žmogaus vystymasis.

Kaip atsitiko, kad XX-XXI amžių sandūroje susilaukta iššūkio žmogaus egzistencijai, kad buvo suteikta pirmenybė naujoms technologijoms, atmetant esminius žmogaus – dvasinės būtybės – egzistavimo principus? Kokiu būdu visuomenėje sveikas protas buvo atmestas, o įsigalėjo abortinis mentalitetas?

Abortinio mentaliteto visuomenėse susiformuoja tariamo dieviškumo kompleksas – „Tai aš sprendžiu, o ne Dievas, kam gyventi, o kam ne!“ Tuo tarpu tikrasis pasirinkimas, kaip ir jo motyvas, kartais yra anoniminis. (Kitas asmuo kartais nusprendžia už nelaimingą moterį, jog ji pasirinks teisingai, jeigu pasidarys abortą.) Kalbant apie abortą, naudojami abejotini argumentai ir apibūdinimai, klaidinanti terminologija. Teigiama, jog ne atimama gyvybė negimusiam kūdikiui, o atliekamas „gimdos išvalymas“, nėštumo nutraukimas, vaisiaus pašalinimas ir kt. Kalbant apie abortą, svarstomas jo ekonominis, socialinis, kartais moralinis aspektas. Dabartinėje medicinos praktikoje gydytojas neturi jokios galimybės per per trumpą (10-12 minučių) vizitą pacientei išvardyti visų neigiamų pasekmių, kurios jos laukia. Kitaip tariant, moteris (dažnai jauna ir nesuprantanti savo padėties) negauna visos tos būtinos informacijos, kuri jai yra gyvybiškai svarbi, kad galėtų padaryti teisingą sprendimą.

Joks medicinos mokslo atstovas nėra įrodęs, kad abortas yra saugi ir nekelianti nėščiosios sveikatai jokio pavojaus procedūra. Tuo tarpu psichologai konstatuoja, jog abortas yra žiauri eutanazijos forma, atliekama be jokio nuskausminimo. Žiauriai nužudant žmogaus embrioną, jis išgyvena baisias kančias. Suprantama, jog motina, glaudžiausiais ryšiais susijusi su savo negimusiu kūdikiu, jo nužudymo momentu kenčia kartu su juo. Tai iš dalies ir paaiškina, kodėl ją visą gyvenimą persekioja kaltės jausmas.

Dažnai moterys, savo įsčiose nužudžiusios pirmąjį kūdikį ir negalėdamos pastoti, kaltina gydytoją už tai, kad jis neva blogai atliko abortą. Ir jokie išaiškinimai, jokia logika negali paveikti jų klaidingo įsitikinimo.

Vis dėlto padėtis nėra beviltiška. Jau steigiami vaiko ir motinos namai. Labai svarbus trisdešimties Seimo narių iniciatyva atsiradęs Embriono apsaugos įstatymo projektas, kuris kol kas yra įstrigęs pateikimo fazėje. Labai svarbus pasiekimas yra, kad daugelis jaunų žmonių jau žino ir supranta, jog abortas yra gyvybės nutraukimas.

Dirbtiniam abortui būtina alternatyva – dvasinė, moralinė, psichologinė, materialinė pagalba nėščiosioms motinoms. Visu rimtumu būtina pradėti tiesos sklaidą apie aborto žalą žiniasklaidoje, vaistinėse (perkant nėštumo testus), skaitant paskaitas ir kt.

Įdomus buvo gydytojos P.Rudalevičiūtės pasisakymas diskusijose, jog dirbtinio aborto atveju moteris patiria dvejopą neigiamą poveikį savo sveikatai – potrauminį streso sutrikimą ir poabortinį sindromą. Poabortinis stresas dirbtinio aborto atveju savo neigiamu poveikiu prilygsta smurtui, išprievartavimui. Potrauminis stresas ilgą laiką pasikartoja sapnuose, mintyse, įtampos prisiminimas uždeda ilgalaikį antspaudą moters elgsenai, nuolatinis aborto sukeltas sujaudinimas veikia moters psichiką net kelis dešimtmečius. Yra žinomas atvejis, kai senelė nemylėjo savo anūkų, nes pati buvo nužudžiusi savo negimusį kūdikį. Dirbtinis abortas neabejotinai yra nežmoniška patirtis – ji sukelia psichosomatinę simptomatiką. Neįmanoma išsikalbėti, niekam neišsipasakosi, su tokiomis ligonėmis gydytojams nepaprastai sunku dirbti. Ištirta, jog neigiamos dirbtinio aborto pasekmės (teologiškai, juridiškai, mediciniškai, psichopatologiškai, finansiškai ir t. t.) atsiremia į nacionalinį aspektą – vadinamuosius dešimt aborto ratų.

Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai 45 metų sulaukęs vyriškis, būdamas nepatenkintas savo intelekto rodikliu, padavė į teismą gydytoją, kuris, jo nuomone, paskyrė jo besilaukusiai motinai netinkamus vaistus. Teismas jo naudai priteisė didelę pinigų sumą. (Mūsų akušeriai, besipraktikuojantys abortų srityje, galėtų ir susimąstyti – o juk ir Lietuvoje jie galėtų susilaukti pretenzijų, pavyzdžiui, dėl praeityje nekokybiškai atlikto aborto, dėl kurio vėlesni gimdymai įvyko su patologija!)

Konferencija bendru sutarimu priėmė programinį pareiškimą, kurį nutarta perduoti žiniasklaidai, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos Vaiko ir motinos sektoriaus vadovė gydytoja A.Armanavičienė pareiškė, jog ji šio pareiškimo nepalaiko, nes ministras kažkada yra padaręs kitą, šiam prieštaraujantį, pareiškimą.

Prieš negimusios gyvybės apsaugą

Pasidomėjau įstrigusio Lietuvos Respublikos Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektu XP-432.

Įstatymo projektas numato tris sąlygas nėštumui nutraukti: kai jis gresia nėščiosios gyvybei ar sveikatai, kai yra didelė tikimybė, jog vaisius bus sunkiai ir nepagydomai pažeistas ar sirgs nepagydoma, jo gyvybei gresiančia liga, ir jei yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas yra atsiradęs dėl nusikalstamų veikų.

Įstatymo projektas nustato, jog visose mokyklose, ypač bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų programose, būtų numatytas švietimas apie žmogaus lytinį gyvenimą, sąmoningą ir atsakingą tėvystę, šeimos vertybes, gyvybę prenatalinėje fazėje (nėštumo metu) bei žmogaus gimimą.

Aiškinamajame šio įstatymo projekto rašte nurodyta, jog dėl aiškaus apibrėžimo, kad žmogaus gyvybė prasideda prenatalinėje fazėje, stokos susiklostė tokia padėtis, kai nėštumo, ypač iki dvyliktos savaitės, nutraukimas neturi jokių teisinių ir moralinių pasekmių. Tai šiandien yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių žemą visuomenės moralinį lygį ir kritišką demografinę situaciją. Analogiškas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje). Įgyvendinant įstatymą šiose šalyse nebuvo kokių nors nenumatytų sunkumų, išskyrus liberaliųjų pažiūrų visuomenės dalies pasipriešinimą.

Iš įstatymo projekto ir aiškinamojo rašto matyti, jog jo autoriai siekia sunorminti sovietinio mentaliteto Maskvos valdininkų reglamentuotą ir iki šiol nusikalstamai netvarkytą nepaprastai svarbią valstybės ir visuomenės gyvenimo sritį. Taip pat akivaizdžiai matyti, jog jo priešininkai deramai nepagrindė savo pozicijos.

Seimo Teisės departamento išvadoje dėl projekto XP-432 nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens teisę į pagarbą jo privačiam ir šeimos gyvenimui, o šios Konvencijos 2 straipsnis gina kiekvieno asmens teisę į gyvybę, tačiau jame nekalbama apie pradėtos gyvybės teisę į gyvenimą. Šio straipsnio taikymo praktika (!) rodo, kad gyvybė yra ginama būtent nuo gimimo momento, nes šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su nėštumo nutraukimo teisėtumo problema.

Todėl, anot Teisės departamento vyresniųjų patarėjų Antano Jatkevičiaus bei Jurgitos Meškienės ir jų departamento direktoriaus Kęstučio Virkečio, svarstytina, ar projekto nuostatos atitiktų Konvencijos 2 bei 8 straipsnių taikymo praktiką. Visų pirma kiltų klausimas dėl šių nuostatų atitikimo asmens ir šeimos gyvenimo apsaugos reikalavimams pagal Konvencijos 8 straipsnį.

Europos teisės departamento direktoriaus Deivido Kriaučiūno išvadoje dėl projekto XP-432 nurodoma, jog Konvencijoje nėra tiesiogiai apibrėžta, tačiau ligšiolinė Europos žmogaus teisių teismo ir Komisijos praktika rodo, kad negimęs vaikas nelaikomas „asmeniu“, tiesiogiai saugomu Konvencijos 2 straipsnio, ir kad negimusių vaikų „teisė gyventi“ yra apribota motinos teisėmis ir interesais. Pagal Konvencijos 8 str. 1 dalį yra ginama moters teisė apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o pagal 8 str. 2 dalį įsikišimas į šią teisę negalėtų būti pateisinamas. Pagal kitą aspektą pirmenybė turinti būti suteikta moters gyvybei ir sveikatai, o ne valstybės at visuomenės interesams. Tai buvę įrodyta „Open Door and Dublin Well Woman“ prieš Airiją sprendime. Taigi, vertinant pateiktą projektą Europos žmogaus teisių konvencijos ir jos taikymo praktikos kontekstu, reikia pažymėti, kad negimusio kūdikio teisės į gyvybę Konvencija negarantuoja. Esą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, be teisės į gyvybę (19 straipsnis), numato taip pat ir privataus gyvenimo neliečiamybę (22 straipsnis).

Taigi įvairių straipsnių taikymo praktikos požiūriu, Lietuvoje negimusius kūdikius žudyti galima kiek tik nori, o sveiko proto požiūriu – niekam nesvarbu, kaip Lenkijos ir Airijos parlamentai sugebėjo savo nacionalinius įstatymus suderinti su baisiaisiais Konvencijos 2 ir 8 straipsniais. Matyt, Lenkijos ir Airijos parlamentuose tesisininkai vis dėlto ne tokie pragmatiški ir ne tokie kraugeriški.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje dėl projekto XP-432 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai šešiais (P.Baguška, V.S.Draugelis, Č.Juršėnas, J.Pinskus, A.Sereika, N.Steiblienė) balsais prieš tris (V.Aleknaitė-Abramikienė, V.Žiemelis, R. Šukys, kurie pareiškė taip pat ir savo atskirąją nuomonę) nuspręsta, jog, nustačius neribojamą teisės į gyvybę apsaugą, – nuo pradėjimo momento, – būtų pažeista Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta moters teisė į privatų gyvenimą. Neabejotinai būtų vykdomi kriminaliniai abortai, kas sukeltų pavojų motinos sveikatai ir gyvybei.

Reikia manyti, jog esmė ne tai, kad tarp dviejų Konvencijos straipsnių ir tiek pat Lietuvos Konstitucijos straipsnių galėtų pasiklysti sveikas protas. Iš visos straipsnių taikymo Lietuvos jurisprudencijoje praktikos ir įvairovės matyti, jog žmoniškumo iš jos nėra ko tikėtis. Taip pat nėra ko stebėtis – juk abortai yra labai pelninga mirties amato sritis. Todėl pačiai visuomenei reikia ieškoti, kas apgins vaiko teisę gimti, kuri šiandien yra paminta mirties amato meistrų, mirties kultūros šalininkų. Visų mūsų pareiga – iš visų jėgų ginti tą teisę.

© 2005 "XXI amžius"