|
Gyvybės vertės samprata
Kalbėdami apie negimusios gyvybės gerbimą, jos
puoselėjimą, meilę jai, jos išsaugojimą, turime žiūrėti į ją ne
tik psichologijos, socialiniu, medicininiu, moraliniu, juridiniu
požiūriais, bet ir pasaulėžiūros aspektu, kuris, vykstant disputui
tarp gyvybės ir mirties kultūros šalininkų, yra svarbiausias. Gyvybės
vertės samprata gražiai atsispindi tokiuose dokumentuose kaip Evangelium
vitae, Medicinos darbuotojų chartija ir kt.
Sprendžiant žmogaus gyvybės, žmogaus egzistencijos
klausimą, visada susiduriame su filosofine šio klausimo dalimi:
kas yra gyvybė, iš kur atsirado ir iš kur ateina žmogus, kokia jo
gyvenimo prasmė, koks jo gyvenimo tikslas? To nepaaiškina nei darvinizmo,
nei kita jokia teorija. Atsakymą pateikia Šventasis Raštas, kuriame
nurodoma, kad pradžioje buvo ne materija, o Dvasia - Mintis, Žodis,
kad Dievas buvo absoliutus Kūrėjas, sukūręs viską iš Meilės, laisvai
savo noru, kad žmogus yra Viešpaties kūrinys. Čia ir išryškėja dvi
pasaulėžiūros: materialistinė pasaulietinė ir idealistinė krikščioniškoji.
Pirmoji pasisako už mirties, antroji už gyvybės kultūrą. Taigi
vyksta nuolatinė ideologinė kova tarp gyvybės kultūros (kurią pas
mus puoselėja krikščionys, krikščioniškosios nevyriausybinės organizacijos,
Katalikų Bažnyčia) ir mirties kultūros, kurią propaguoja biznio
ir pelno siekiantieji. Vyksta kova tarp pasaulietiškos ir krikščioniškosios
bioetikos, tarp netikinčiųjų ateistų ir tikinčiųjų krikščionių
įsitikinimų, skirtingai suprantančių dorą, tiesą, moralę. Pasaulietiška
bioetika (mirties kultūros šalininkai) grindžiama principais, kylančiais
iš hedonistinės filosofijos: asmens autonomijos, jo liberalių teisių,
egoizmo. Ji teigia, kad abortas vaisiaus žudymas, kontracepcija
ir abortoceptikų naudojimas, prenatalinė vaisiaus diagnostika siekiant
abortuoti defektyvų vaisių, surogatinė motinystė, embrionų tyrimai,
žmogaus klonavimas, eksperimentai su psichikos ir neįgaliais ligoniais,
eutanazija, testamentu dokumentuota savižudybė padedant gydytojui
yra etiškos, normalios priemonės, nes, jas taikant praktikoje, galima
padėti žmogui, o svarbiausia, kas nutylima, - uždirbti. Tuo tarpu
gyvybės kultūros šalininkai visa tai laiko nesuderinama su krikščioniškąja
morale ir idealistine pasaulėžiūra, Katalikų Bažnyčios mokymu, Dekalogu,
atnaujinta krikščioniškąja Hipokrato priesaika, kuria vadovaujasi
ir gydytojas katalikas, spręsdamas aborto klausimą. Kadangi šiuo
metu pasaulyje vis labiau įsigali konformizmas, malonumų ieškojimas,
o įsigalint hedonistinei filosofijai atsisakoma krikščioniškųjų
dvasinių vertybių, tai suprantama, kad žmonės vis dažniau tampa
egoistais, savanaudžiais, greičiau ir dažniau nyksta šeimos institucijos
prasmė ir reikalingumas, propaguojamos partnerystės santuokos,
homoseksualistų šeimos. Tai privedė prie seksualinės revoliucijos,
kontraceptinių priemonių industrializacijos ir reklamos, kurios
bet kokia kaina skverbėsi ir dabar skverbiasi į kiekvieno individo,
ypač jauno, sąmonę. Dėl viso to pradėta gyvybė tampa nereikalinga,
trukdanti tokio individo egoistiniams siekiams ir sumanymams, todėl
siekiama ja atsikratyti bet kokiomis priemonėmis.
Visi suvokiame, kokia neįkainojama yra kiekvieno
mūsų gyvybė, gauta dovana iš Kūrėjo, tarpininkaujant mūsų tėvams
vienintelį ir nepakartojamą kartą. Pradėję savo egzistavimą tik
tėvų noru ir būdami jų meilės liudininkais, praėję savo vystymosi
kelią nuo tėvų dviejų ląstelių susijungimo momento iki gimimo, visą
gyvenimą reiškiame jiems pagarbą, dėkingumą ir meilę, kad jie, tėvai,
leido mums gimti, išvysti pasaulį, kad jie mūsų nesunaikino, o išsaugojo,
puoselėjo ir dar negimusius mylėjo, laukdami mūsų pasirodymo, jog
jie suprato, kad mes jau esame žmogiškos būtybės nuo pat prasidėjimo
momento.
Todėl suprantama, kad kai kuriose valstybėse moteris,
norėdama atlikti abortą, turi pristatyti kūdikio tėvo sutikimą!
Kadangi abortas yra įteisintas teisiškai, suprantama, kad tai skatina
daugelį žmonių nejausti jokios atsakomybės besivystančios gyvybės
atžvilgiu. Už negimusią žmogaus gyvybę yra atsakingi ir valdžioje
esantieji, nes jie, vedami komercinių išskaičiavimų, dažnai priima
ir legalizuoja įstatymus, prieštaraujančius gyvybės pagarbai ir
orumui, sudaro sąlygas ją žudyti.
Negimusios žmogaus gyvybės gerbimo atžvilgiu yra
labai svarbi ir visuomenės nuostata: toleruoja ji abortą ar ne?
O tai priklauso nuo to, kaip suvokiamas seksualumas: ar tai yra
tik malonumų šaltinis be jokio kito tikslo, ar tai yra savęs dovana
meilėje, vedanti į seksualumo praktikavimą tik tarp sutuoktinių.
Pagaliau visa tai priklauso ir nuo kiekvieno mūsų pasaulėžiūros.
Būtina neužmiršti, kad penktasis Dievo įsakymas: Nežudyk! yra
priesakas ir tikinčiajam, ir netikinčiajam, būtina neužmiršti, kad
žmogiška būtybė vienu metu yra ir kūniška, ir dvasiška: žudydami
kūną, nesuteikiame galimybės žemėje pasireikšti ir nemirtingai jos
dvasiai. Jokia Konstitucija neprieštarauja minėtam Dekalogo priesakui
ir tai rodo Airijos, Lenkijos, Maltos pavyzdžiai. Rėmimasis Konstitucijoje
minima privatumo teise yra nepagrįstas, nes ja remiantis galima
prieiti iki nesąmonių, pvz., vagystė, kontrabanda, sąvadavimas yra
privatumai, tačiau kur jie veda?
Dar kartą noriu priminti filosofinį žmogaus egzistencijos
klausimą: kas yra gyvybė, iš kur atsirado ir kur eina žmogus?
Prof.habil.med.dr.Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys
© 2005 "XXI amžius"
|
