„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (61)

2005-iųjų gruodžio 16 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kur pasaulį nuves moralės nebuvimas?

Kaišiadorių rajono savivaldybės didžiojoje salėje spalio 11 dieną surengta konferencija ,,ŽIV/AIDS – problemos ir perspektyvos“. Lietuvos AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas sakė, kad žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija kaip užkrečiama liga žinoma nuo 1981 metų. Pasaulio sveikatos organizacija šią infekciją pavadino pirmąja žmonijos istorijoje pandemija, nes liga išplitusi visuose žemynuose ir valstybėse. Kasdien šia infekcija užsikrečia apie 14 tūkstančių asmenų. Nuo šios ligos pasaulyje iki 2004 metų jau mirė 27 mln. žmonių, našlaičiais liko 14 mln. vaikų. Lietuvoje (spalio mėnesio duomenimis) yra registruota 1076 ŽIV nešiotojai (951vyras ir 125 moterys). Iš jų daugiausia 452 Druskininkuose,167 – Vilniuje, per 100 Klaipėdoje ir 44 Kaune. Daugiausia užsikrėtė (852 žmonės) vartodami narkotikus,178 – lytiniu keliu, 46 užsikrėtimo būdai neaiškūs.

ŽIV infekcija – ne tik medicininė, bet ir socialinė, ekonominė, teisinė, psichologinė problema, nes pagrindiniai infekcijos plitimo būdai yra susiję su rizikingu elgesiu. Ši liga lyg lakmuso popierėlis, atskleidžiantis visas kitas negeroves šalyje, – nedarbą, alkoholizmą, narkomaniją, laisvą lytinį elgesį. Ši liga dar neišgydoma, ir jeigu šiai epidemijai nebus užkirstas kelias, ji nusineš vis daugiau žmonių gyvybių.Ypač pavojinga, kai į rūkymą ar alkoholizmą įtraukiami net vaikai.

Ieškoti narkotikų, cigarečių ir juos vartoti paauglius skatina įvairūs motyvai. Paaugliai dažniausiai žino apie narkotikų keliamą pavojų,tačiau mada ir noras būti pripažintam yra stipresni. Šiuos barjerus jie stengiasi nugalėti pirmiausia bandydami ne taip gąsdinančius narkotikus, t.y. ne tuos, kuriuos reikia leistis į veną, o įvairias cigaretes, geriamas tabletes, rūkyti kanapės preparatus, uostyti klijus ar lipdukus. Pražūtingas tokių pirmųjų bandymų padarinys yra tai, kad paauglys, stebėdamas save ar draugus pirmojo apsvaigimo metu ir po jo, pamato, kad dar nieko baisaus jam ar jo draugams neatsitiko. Būtent čia slypi viena iš didžiausių iliuzijų,kuri dažnai stumia juos į bėdą, - man nieko bloga neatsitiks. Galima klausti vaikų, ar yra matę alkoholikų – tų, kurie lūkuriuoja prie parduotuvių, kioskų, laukdami savo porcijos odekolono ar kito gėrimo. Taip, visi pasakys, kad matę, bet paklausus, ar kuris iš vaikų tokiu taps, nė vienas nepasakys taip…

Nuomonė vienas kartas – nieko tokio padeda atsirasti kitai nuomonei – aš galiu vieną kartą gyvenime pabandyti ir daugiau niekada jų nevartosiu. Paskui pradedama samprotauti – ,,Jei aš kartą pabandžiau ir nieko neatsitiko, tai neatsitiks ir antrą kartą“. Taip susikuriamos narkotikų vartojimo taisyklės, kurios turėtų jį apsaugoti nuo šios ligos: rūkysiu tik savaitgaliais, gersiu tik per šventes, „ekstazi“ vartosiu tik šeštadieniais, eidamas į diskoteką ir pan. Šios taisyklės sukuria iliuziją, kad narkotikų vartojimas yra kontroliuojamas, tačiau toli gražu ne. Taip palaipsniui pasineriama į šią didžiulę blogybę. Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, sukeliančių vidinį konfliktą, skalė yra labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba labai gerai, arba labai blogai ir tarsi švytuoklė svyruoja tarp šių polių. Bendraujant su tokiais žmonėmis labai svarbu padėti jiems išlaikyti pusiausvyrą, emocinį stabilumą. Kai nevartoji alkoholio, narkotikų, atsiranda daug problemų, pirmiausia netenki daug draugų, kurie tave suprasdavo ir paguosdavo prie degtinės, rūkant cigarus, narkotikus, kuriems buvai reikalingas atėjus neramiam pagirių rytui, kai tiesiog reikėjo vyriškai palaikyti vienas kitą po vakarykščių išgertuvių. Jeigu tu ne su jais, tai tu prieš juos – jie ima iš tavęs tyčiotis tylomis ar atvirai. Netinki ir gimtadieniuose, kituose pobūviuose, kur esi priverstas aiškintis, kodėl negeri.

Reikia atrasti iš naujo bendruomeninius ryšius, susirasti žmones, su kuriais galėtum paprasčiausiai pasikalbėti ir pabūti kartu. Svarbu nepasijusti vienišam ir atstumtam. Atsiranda daug laisvo laiko.Tai suglumina, ką veikti, kad neužklystų depresija. Išeitis – susirasti dvasios mokytojų, atsiversti į tikėjimą, nuvykti į šventąsias vietas: Keturnaujieną, į Šiluvą, Pivašiūnus, į savą bažnyčią pas savo kleboną, jaunimo pagalbos centrus ir pan. Ypač rami palaima bei suvokimas, kad tu esi Jo ar Marijos globojamas, kad jie tave myli tokį, koks tu esi, tu jiems tikrai reikalingas.

Ir dar labai svarbu, kad nepradėtum teisti ir niekinti tų, kurie dar neišlipo iš gyvenimo duobės. Kad nepasijustum aukštesnis už juos, nes už tai gali būti skaudžiai nubaustas. Gerai, kai ateina suvokimas, jog gyvenimas yra gražus. Civilizuotas pasaulis visiškai nepaiso įžymių mąstytojų ir dvasininkų perspėjimų, kad techninę pažangą ir materialinę gerovę turi reguliuoti sveikas protas ir moralė – didžios pagarbos gyvybei ir gyvenimui etika. Netgi toks moralinių teorijų kritikas, kaip Fridrichas Nyčė dėl pernelyg didelių vakarietiškų laisvių ir neprincingumo veikale ,,Stabų saulėlydis“ rašė apie kolektyvinį sugyvulėjimą bandoje, kur ,,visur matomas mąstymo, filosofijos išsekimas, nes daiktai jau ilgą laiką stovi priešakyje žmogaus, juose matome tik grubaus praktinio išskaičiavimo ir sau naudos siekiančio juslinio individo funkciją. Ar šis individas turės valios atsisakyti puikybės statyti naujus Babelio bokštus?“

Marytė ŠAKIENĖ,
Kaišiadorių rajono mero patarėja

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija