Gyvybės kultūra nelengvų išbandymų akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Būtų didelė klaida, jei teisėta santuoka grindžiamos šeimos vertę ir uždavinius temdytų santuokos statuso pripažinimas kitoms nepriimtinoms sugyvenimo formoms, neturinčioms realaus socialinio poreikio

Nuolat pabrėždamas gyvybės kultūros stiprinimo svarbą, popiežius Benediktas XVI pastarojo meto susitikimuose tiek su politikos pasaulio, tiek su Bažnyčios hierarchijos atstovais akcentuoja būtinumą ginti prigimtinę santuoką ir šeimą bei pradėtą žmogiškąją gyvybę nuo juridinio ir medicininio kėsinimosi. Štai sausio 12 dieną naujametiniame susitikime su Romos savivaldybės ir Lacijo regiono, kuriam priklauso Italijos sostinė, vadovais jis pabrėžė, kad būtų didelė klaida suteikti teisinį statusą poroms, kurios negyveno santuokoje, nes tai užtemdytų tikrąsias šeimos funkcijas. Tuo pat metu Šventasis Tėvas paragino įvairaus lygio valstybinę valdžią konkrečiai paremti jaunas šeimas, kad jos galėtų oriai gyventi ir auginti savo atžalas.

Popiežius gina prigimtines šeimos teises

Šios Popiežiaus pastabos rado platų atgarsį, nes Italijoje artėjančių balandžio mėnesį numatytų parlamento rinkimų akivaizdoje kairiosios ir liberaliosios politinės grupės yra iškėlusios vadinamojo Pilietinio solidarumo akto (PSA) iniciatyvą, pagal kurią įstatyminį pripažinimą galėtų gauti be santuokos „de facto“ kartu gyvenančios poros, taip pat ir homoseksualai. Šią idėją palaiko ir kairiųjų centro koalicijos vadovas buvęs Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis, kuris ateinančiuose rinkimuose bus pagrindinis premjero Silvijo Berluskonio vadovaujamos dešiniųjų centro koalicijos varžovas.

Statistiniais duomenimis, šiuo metu Italijoje yra daugiau kaip 500 tūkstančių tokių sugyventinių porų, vedančių bendrą „šeimos“ ūkį, tačiau negaunančių teisėtai santuokai priskiriamų socialinių lengvatų, kaip yra kai kuriose kitose Europos valstybėse. R.Prodžio iniciatyva legalizuoti sugyventinių poras sukėlė aštrią Vatikano ir Italijos Katalikų Bažnyčios kritiką. Popiežius Benediktas XVI minėtame susitikime su Romos ir Lacijo vadovais teigė, kad „būtų didelė klaida, jei teisėta santuoka grindžiamos šeimos vertę ir uždavinius temdytų santuokos statuso pripažinimas kitoms nepriimtinoms sugyvenimo formoms, kurios neturi realaus socialinio poreikio“.

Šventasis Tėvas priminė, jog tradicinė santuoka ir šeima nėra kokia nors „sociologinė konstrukcija“, taip pat nėra ypatingas istorinio proceso ar finansinių aplinkybių produktas. Iš esmės tas teisingas vyro ir moters ryšys yra „įsišaknijęs pačioje žmogaus prigimtyje“ ir tik remiantis tokiu supratimu galima rasti atsakymus į visas šiuolaikinės šeimos problemas. „Į tradicinę, prigimtimi paremtą santuokos instituciją, negali kištis nei visuomenė, nei valdžia“, – aiškino Popiežius. Bandymai išoriškai primesti naujas formas privačiam gyvenimui prieštarautų santuokine meile grindžiamam šeimos gyvenimui.

Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad toks mokymas priklauso ne tik „ypatingoms katalikų moralės normoms, bet elementariai tiesai, kuri bendra pačiam žmoniškumui“. Pagarba šiai tiesai yra svarbi kiekvieno individo ir visos visuomenės gerovei, todėl jos atžvilgiu yra atsakingos visų lygių administracinės struktūros. Kita vertus, tos pačios struktūros turi visomis priemonėmis skatinti jaunų žmonių poras santuokos sudarymui ir padėti šeimoms sprendžiant apsirūpinimo būstu, vaikų darželio, švietimo ar sveikatos apsaugos problemas.

Popiežius Benediktas XVI savo kalboje politikams aiškino, kad morali valdžia turi kreipti dėmesį „prasidėjusios žmogiškosios gyvybės apsaugai“, konkrečiai padedant nėščioms moterims įveikti iškylančius taip pat ir materialinius sunkumus. Tačiau šiame kelyje neturi būti leidžiami vartoti „vaistai, kurie savyje vienu ar kitu būdu slepia aborto žiaurumą, kaip pasirinkimą prieš gyvybę“. Taip Šventasis Tėvas įsiterpė į Italijoje vykstančią diskusiją dėl cheminį abortą sukeliančio vaisto Ru-486 vartojimo. Šiuos Popiežiaus komentarus teigiamai sutiko Italijos dabartinės dešiniųjų vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Frančeskas Storačė, kuris praėjusiais metais kelis kartus blokavo „eksperimentus“ su Ru-486, kuris, kaip rodo vis daugiau tarptautinių liudijimų, sukelia sunkias pasekmes ir motinos sveikatai. Ministro nuomone, nėščioms moterims reikia siūlyti ne abortatyvus, bet gyvybę ginančių grupių patarimus dėl negimusio kūdikio išsaugojimo.

Tačiau Benedikto XVI siūlymai Romos ir Lacijo vadovams, ypač dėl homoseksualų ir kitų be santuokos gyvenančių porų legalizavimo klausimų, susilaukė ir aštrios kritikos. Italijos komunistai perspėjo Šventąjį Tėvą „nesikišti“ ir į suverenios valstybės politinius reikalus. Vienas Romos komunistų vadovų Ivanas Peducis pažymėjo, kad šeima iš tikrųjų turi vertę, bet sugyventinių porų teisinis pripažinimas tik rodo pagarbą šeimai „visose jos formose“. Būdingas atsakymas šiandieninio moralinio reliatyvizmo sąlygomis: įvairios šeimos formos, įvairios tiesos formos ir kt., kada blogis gali būti priimtas kaip gėris ir atvirkščiai.

Abortai yra agresija prieš visuomenę

Tokiomis radikalaus sekuliarizmo sąlygomis Bažnyčiai yra iškilęs prioritetinis uždavinys nuolat priminti, jog „vaikai turi teisę gimti ir augti santuoka pagrįstoje šeimoje, kur tėvai yra pirmieji vaikų auklėtojai tikėjime ir kur jie gali augti iki visiškos žmogiškosios ir dvasinės brandos“, kalbėjo popiežius Benediktas XVI gruodžio mėnesį audiencijoje priėmęs Lotynų Amerikos šalių episkopatų Šeimos ir gyvybės komisijų pirmininkus. Jis pabrėžė ganytojų pareigą iškelti santuokos vertę visame jos turtingume kaip „prigimtinę instituciją“ ir brangų „žmonijos paveldą“. Šventasis Tėvas taip pat kvietė neužmiršti santuokos, kaip sakramento „didžiojo orumo“, kuris turi būti priimtas su padėka.

„Sakramentinė vertė, kurią santuoka įgyja Kristuje, reiškia, kad kūrimo dovana yra iškeliama iki atpirkimo malonės“, – sakė Popiežius vyskupams. O juk Kristaus malonė nėra išorinė žmogaus prigimčiai, ji jokiu būdu neturi jokių neigiamų bruožų, bet, priešingai, taip išaukštindamas santuoką Išganytojas ypatingu būdu „ją išlaisvina“, atstato jos tikrąją reikšmę. Visa Bažnyčia turi sutelkti pastangas santuokos ir šeimos fundamentalios vertės išsaugojimui, „kuriai grasina dabartinis sekuliarizacijos reiškinys“, bandantis užgniaužti šeimos institucijos tikrojo identiteto ir misijos supratimą. Šeima turi būti ginama nuo „spaudimo neteisingų įstatymų“, kurie nepripažįsta jos teisių ir poreikių, arba aktų, kurie „iškraipo ją neteisingu santuokos supratimu, rodydami nepagarbą pirminiam Dievo planui“.

Benediktas XVI sakė Lotynų Amerikos ganytojams, kad ir gyvybės srityje nauji požiūriai pradeda ginčyti „fundamentalią jos teisę“. Vis labiau tampa įprastas žmogaus embrionų naikinimas naudojant juos vadinamajai mokslo pažangai, kuris, „nepripažindamas savo ribų ir nepriimdamas moralės principų, kelia pavojų pačiai žmogaus egzistencijai“. Bažnyčia taip pat turi padėti kiekvienam suprasti „vidinį blogį aborto, kuris, būdamas išpuoliu prieš gyvybę pačioje jos užuomazgoje, taip pat yra agresija ir prieš visuomenę“. Ypač politikų ir įstatymų leidėjų, kaip socialinio gėrio tarnų, pareiga – ginti fundamentalią teisę gyventi, kuri yra Dievo meilės vaisius, tvirtino Popiežius.

Bažnyčios susirūpinimas gyvybės apsauga Lotynų Amerikoje yra visiškai suprantamas, nes vykdoma stipri tarptautinė kampanija siekiant legalizuoti arba liberalizuoti abortus šio katalikiško kontinento šalyse. Šia kryptimi sutartinai veikia įvairios „nevyriausybinės“ organizacijos, tokios kaip Tarptautinė planuotos tėvystės federacija ir jos nacionaliniai skyriai, skatinantys abortus kaip gimstamumo kontrolės priemonę, Jungtinių Tautų struktūros, besirūpinančios moterų „reprodukcijos teisėmis“, taip pat Europos Sąjungos institucijos, keleriopai padidinusios lėšų, skirtų „reprodukcijos sveikatos“ programoms ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, dydį.

Štai gruodžio 1-10 dienomis grupė Europos Parlamento narių iš vadinamojo Tarpeuropinio parlamentinio forumo demografijos ir pažangos klausimais lankėsi Brazilijoje ir Peru, stengdamiesi patarti vietos politikams, kaip lengviau būtų priimti įstatymus, legalizuojančius negimusios gyvybės žudymą, kartu sumažinant „religijos poveikį šiems reikalams“. Esminis šios strategijos tikslas yra stiprinti išpuolį prieš Katalikų Bažnyčią, kurios didelė įtaka Lotynų Amerikoje iki šiol tam užkirsdavo kelią.

Bandymai „reguliuoti“ sąžinės laisvę

Tačiau, Briuselio režimo įsitikinimu, dar ir Europos Sąjungoje ne viskas padaryta iki minimumo mažinant „religijos įtaką“ abortų ir kitais gyvybės (arba „reprodukcijos teisių“) klausimais, ypač tai svarbu neseniai į ES priimtoms katalikiškoms šalims. Sausio pradžioje viena Europos Sąjungos struktūrų, vadinamasis Nepriklausomų ekspertų žmogaus teisėms tinklas, paskelbė savo ataskaitą su rekomendacijomis, kad būtų įvestos normos, kurių pagrindu katalikų gydytojai ir katalikiškos įstaigos būtų verčiamos atlikti abortus, taip realizuojant „reprodukcines teises“. Tų „ekspertų“ įsitikinimu, katalikiški sąžinės prieštaravimai negali būti teisėti medikams, jeigu jie kliudo moterims atlikti abortą šalyje, kur ši procedūra yra legalizuota įstatymu.

Paskelbtasis dokumentas yra atsakas į rengiamą patikslintą Šventojo Sosto ir Slovakijos sutartį (konkordatą), kurioje, be kita ko, patvirtinama, jog katalikiškos ligoninės ir katalikai medikai negali būti juridiškai įpareigoti „atlikti abortus, dirbtinį apvaisinimą, eksperimentus su žmogaus organais, embrionais, kamieninėmis ląstelėmis, eutanaziją, klonavimą, sterilizaciją ir veiksmus, susijusius su kontracepcija“, nes tai prieštarautų jų sąžinės nuostatoms. Tačiau, minėtų Europos Sąjungos „ekspertų“ nuomone, teisė į sąžinės laisvę „nėra neribota“ ir turi būti „reguliuojama“, kai iškyla konfliktas dėl moters teisės į negimusio kūdikio žudymą.

(Kol kas mes žinojome, kad buvusių KGB veikėjų valdomoje pokomunistinėje Rusijoje demokratija yra „reguliuojama“, o dabar, pasirodo, moralinio reliatyvizmo diktatūros sąlygomis Europos Sąjungoje ir sąžinės laisvė turi būti „reguliuojama“.)

Nepriklausomų „ekspertų“ rekomendacijose nurodoma, jog valstybė užtikrintų „efektyvias priemones“, kurios būtų panaudotos sąžinės prieštaravimo atveju katalikams medikams ar jų institucijoms (katalikiškoms medicinos įstaigoms) atsisakius atlikti abortus. Kokios tai turėtų būti „priemonės“, dokumente nėra detalizuojama, tačiau nurodoma, jog būtina įvesti „įpareigojimą“ sveikatos apsaugos darbuotojams, kurie bando naudotis visuotinai pripažinta sąžinės prieštaravimo teise, kad jie moteris nukreiptų į tas įstaigas, kur joms galėtų būti atliktas abortas. Tačiau ir šiuo atveju būtų iš esmės pažeista katalikiškos sąžinės nuostata, nes toks „nukreipimas“ reikštų bendradarbiavimą su blogiu.

Svarbu pastebėti, kad Europos Sąjungos „ekspertai“ absurdiškai kritikuoja suverenios valstybės Slovakijos rengiamą minėtą sutartį su Vatikanu, jog neva šitaip ši šalis, suteikdama ypatingą statusą katalikams, Katalikų Bažnyčiai ir jos institucijoms bei katalikų mokymui, pažeidžia tarptautinės teisės nuostatas. Tačiau gerai žinoma, kad Šventasis Sostas savo konkordatinėmis sutartimis su Slovakija ir kitomis valstybėmis nesiekia jokių privilegijų Katalikų Bažnyčiai ir nesikiša į šalių politinio valdymo klausimus.

Tomis sutartimis tik norima užtikrinti pagarbą Bažnyčios ir jos narių bei institucijų teisėms praktikuoti savo tikėjimą ir prisidėti prie šalies visuomenės gerovės kėlimo.

Beje, minėtas ES „nepriklausomų ekspertų“ tinklas savo ataskaitoje, be kita ko, nurodo, jog ne tik Slovakija, bet ir Lenkija su Lietuva yra pernelyg katalikiškos šalys, todėl jose moterims taip pat neretai sunku rasti gydytojus, kurie būtų pasirengę sunaikinti negimusius kūdikius, atlikdami abortus. Taigi netolimoje ateityje galima laukti Europos Sąjungos siūlymų dėl katalikiškų medicinos įstaigų ir katalikų sveikatos apsaugos darbuotojų veiklos suvaržymo ir Lietuvoje, mat jų sąžinė taip turi būti reguliuojama.

Beje, ne tik medikų sąžinė. Tie patys Europos Sąjungos „nepriklausomi ekspertai“ savo ataskaitoje rekomenduoja, kad tose šalyse, kur homoseksualų „santuokos“ yra įteisintos, vietos dvasininkai neturėtų teisės atsisakyti sutuokti to pageidaujančias gėjų arba lesbiečių poras. Tiesa, nors dokumente pabrėžiama, jog šios rekomendacijos tiktų tiems atvejams, kai santuokos registravimui nėra kitos alternatyvos, išskyrus bažnytinę, ir jeigu dvasininkai turi leidimą iš savo vadovybės tai daryti. Tačiau tokios nuostatos sukėlė nemažą susirūpinimą netgi Vakarų Europos šalių liberaliuose protestantų – ypač anglikonų – sluoksniuose, nes iš esmės tai būtų varžymas pačios religijos laisvės, kas vis dažniau pasitaiko laicistinėje visuomenėje.

© 2006 „XXI amžius“