Padeda likimo blaškomiems

Visų Šventųjų parapijos laikinos vaikų globos namų direktorė Valė Daudaitė Autoriaus nuotrauka

Visų Šventųjų parapijos Laikinos vaikų globos namai Vilniuje gyvuoja jau daugiau nei penkeri metai. Ar pasiteisino tokie namai, bandėme išsiaiškinti pakalbinę jų direktorę Valę DAUDAITĘ.

Grįžkime į keliolikos metų praeitį. Kam kilo mintis ir kuriam tikslui buvo įkurti šie globos namai?

Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Vilniaus gatvėse buvo gana daug besišlaistančių, nežinančių kuo užsiimti vaikų. Beglobiai paaugliai savo sveikatą gadino išbandydami įvairias narkotines medžiagas, uostė klijus, vartojo tabletes. Pačiu laiku 1996 metais Visų Šventųjų parapijos klebonas kun.Jonas Varaneckas atidarė jiems skirtą Dienos centrą. Patirtis parodė, kad vaikus reikia ne tik maitinti, bet jiems ir suteikti šiltą pastogę. Viena Vokietijos parapija skyrė lėšų, kad sostinės senamiestyje būtų restauruotas vieno pastato antrasis aukštas. Kadaise čia buvo pasų poskyris. Taip 1999 m. gruodžio 30 d. duris atvėrė Laikinos vaikų globos namai. Patalpas jiems parapija nuomoja nemokamai. Šiuo metu globos namų steigėjas yra Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, sugebėjęs išsaugoti jų senąjį pavadinimą.

Vien grynu oru ilgai neišgyvensi. Kaip sugebate išsilaikyti?

Paramą skiria vokiečių parapijos. Nepamiršta mūsų kiti geradariai. Netoli mūsų įsikūręs viešbutis parėmė drabužiais, atidavė skalbimo mašiną, prisidėjo prie elektros sistemos tvarkymo. Jo lėšomis parengiamas kalėdinis ar velykinis švenčių stalas. Atitinkamą sumą pinigų kiekvieną mėnesį skiria laikraštis „Alio, reklama“. Prasimanyti lėšų padeda mūsų namų darbuotojų parengti projektai. Tenka pripažinti, kad finansiškai verčiamės sunkiai, nors bankrutuoti nesirengiame. Tokie namai Vilniui yra reikalingi.

Globos namų gyventojai – ne jaunesni nei 12 metų (išimties tvarka priimta ir septynmetė). Kaip jie čia patenka?

Vaikai pas mus patenka dėl įvairių priežasčių. Yra iš šeimų, kurių tėvai iš savo butų buvo išvaryti už komunalinius įsiskolinimus. Yra mergaičių, prieš kurias buvo panaudota seksualinė prievarta. Mažametės buvo nuolat prievartaujamos vyresnio amžiaus vyrų. Pažeistas jų elgesys, mąstymas, jos turi fiziologinių problemų, nepajėgia pačios susitvarkyti. Paaugliai čia patenka nukreipti Vaikų teisių apsaugos tarnybos.

Vyrauja tokia nuomonė: jeigu iš internato ar iš globos namų, vadinasi, esi niekam vertas, esi lyg kažkoks atstumtasis. Ar tokius paauglius noriai priima mokyklos?

Visuomenės požiūris į tokius jaunus žmones nėra geras. Netoli yra gimnazija, kuri Snieguolės (šis ir kiti vardai yra pakeisti) nenorėjo priimti mokytis į pirmą klasę. Nors jos tėvas kadaise buvo vienos akademijos profesorius, mama turėjo aukštąjį išsilavinimą. Nenusisekė šios šeimos gyvenimas. O Snieguolė pasirodė esanti gabi mokslui. Baigusi pirmąją klasę, ji parnešė mokyklos pagyrimo raštą.

Šiaip auklėtiniams sunkoka mokytis, tačiau tarp jų pasitaiko ir gabių. Gyveno pas mus Vaiva, kurios tapytų paveikslų yra Vokietijoje. Vytautas, nors niekur nesimokęs meno paslapčių, puikiai piešia. Yra sugebančių siuvinėti, ką nors pasisiūti ar nusimegzti. Pernai vaikai patys nutarė susiremontuoti kambarius. Pirkosi pagal savo skonį tapetus.

Globos namuose galima gyventi iki 18 metų. Kas jų laukia toliau?

Šiemet dvi merginos tapo pilnametės. Rasa grįžo gyventi pas tetą. Baigusi 10 klasių, ji nusprendė mokytis toliau ir įsigyti vidurinį išsilavinimą. Virginija išsinuomojo kambarį ir ketina mokytis slaugytojos specialybės. Abi jos grįžta į normalią gyvenimo vagą. Sudaryta sutartis, pagal kurią merginos dar pusmetį gali lankytis pas mus ir iš čia gauti reikalingą paramą. Nebuvo jaunuolių, kurie, palikę globos namus, nesugebėjo įsikabinti į gyvenimą. Yra išėjusiųjų iš jų prieš trejus metus, tačiau kelio į čia nepamiršta. Užsukę pasakoja, kaip jiems sekasi. Vienas, išvažiavęs dirbti į Palangą, skambina ir teiraujasi, kuriam savaitgaliui galėtų užeiti pas mus permiegoti. Silvija sukūrė savo šeimą. Buvo neseniai atėjusi parodyti, kokį gavo vyrą. Dabar ji laukiasi kūdikio. Miglė išvyko gyventi į Dzūkiją. Ji jau augina savo dukrą. Neseniai ją ištiko nelaimė - mirė senelė. Skaudžią žinią pirmiausia pranešė mums.

Turbūt pasaulyje nėra žmogaus, kuris vaikui galėtų pakeisti tikrą tėvą ar motiną. Kaip parenkami darbuotojai jūsų namams?

Įdarbinant naują žmogų rengiamas konkursas. Naujokui keliami dideli reikalavimai. Jis turi mokėti nors vieną užsienio kalbą, sugebėti rašyti projektus ir tikti socialiniam darbui. Yra čia dirbančių nuo globos namų įkūrimo. Ne visi jų turi socialinio darbuotojo diplomą. Yra pedagogų ar kultūros darbuotojų, kurių darbo stažas globos namuose - gana didelis. Nuolat keliama darbuotojų kvalifikacija, rengiami seminarai. Darbuotojai siunčiami į stažuotes užsienyje. Kai kurios darbuotojos sėmėsi socialinio darbo patirties Škotijoje, Olandijoje ar Vokietijoje. Gavome tų šalių iškvietimus. Viena profesorė iš Olandijos globoja mus nuo globos namų įsikūrimo pradžios. Socialinių mokslų daktarė moko mus, kaip dirbti su sunkiais paaugliais.

Ką veikia vasarą jūsų auklėtiniai?

Atostogų sezonas prasideda apie birželio 20-ąją. Jam ruošiamės ištisus metus. Rengiame vasaros stovyklas pas mūsų globos namų įkūrėją kun. Joną Varanecką. Naujosios Vilniaus klebonas yra mums labai artimas ir brangus žmogus. Jis mūsų laukia bet kuriuo metų laiku. Savaitgalius pas jį praleidžiame ir pavasarį ar žiemą. Susirandame darbų. Tada būna geriausias mūsų poilsis, kai veidai įrausta ar raumenys truputį įskausta. Kartu jis pabendrauja ir su paaugliais. Nuostabus žmogus tas klebonas. Vasarą vykstame dviračiais prie ežero. Plaukiame upėmis plaustais ar baidarėmis. Užpernai ilsėjomės Latvijoje, pernai latviai atvyko pas mus, o rugpjūčio viduryje keliavome į Lenkiją.

Be Laikinos vaikų globos namų, čia yra ir Jaunimo namai. Kuo jie skiriasi nuo pirmųjų?

Jaunimo namai veikia treti metai. Iki tol Vilniuje nebuvo teikiama tokia paslauga. Jaunuoliai, išėję iš internatų ar globos namų, neturėjo kur prisiglausti. Atėję čia, jaunuoliai ima kitaip save vertinti. Jie išmoksta elgtis su savo pinigais, apsipirkti parduotuvėje. Gaudami 500 litų valstybės mėnesinę pašalpą ir gyvendami jaunimo namuose, jie privalo išmokti, kaip ją teisingai panaudoti. Turi išmokti taupyti, kad galėtų susimokėti už komunalines paslaugas, nusipirkti maisto produktų ir kitokių prekių. Socialinės darbuotojos jaunuoliams pataria, kaip tai daryti. Jaunimo namuose gali gyventi jauni 18-20 metų žmonės. Pageidaujantys juose įsikurti kreipiasi patys.

Buvo atvejis, kai prašytis pagalbos atėjo iš mokyklos pašalintas jaunuolis. Su mūsų parama jis susirado darbą, bet ir jo netrukus neteko. Permiegoti įsiprašęs pas savo motiną, pasiskolinti čiužinio atėjo pas mus. Nė vienam, patekusiam nors ir į nedidelę bėdą, nesame atsukę nugaros.

Tenka lankytis katalikiškose įstaigose, tačiau kartais net plika akimi matai, kad tokiu vardu tik bandoma prisidengti. Ar to nėra pas jus?

Yra paauglių, kurie čia gyvendami buvo pakrikštyti ar priėmė Pirmąją Komuniją. Tai daroma ne prievarta, bet patiems suvokus, kad to reikia. Nė vieno nevertėme eiti į bažnyčią. Geri santykiai su dabartiniu mūsų parapijos klebonu kun. Vytautu Rapaliu. Nuoširdžiai su mumis bendrauja Naujosios Vilnios parapijos klebonas kun. J.Varaneckas. Jis moko vaikus doros, gražaus elgesio. Laikinos vaikų globos namuose lankėsi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, mūsų nepamiršta kiti Lietuvos Bažnyčios hierarchai. Sulaukiame Vokietijos parapijų, kurios mus globoja, atstovų. Nieko nedaroma dirbtinai. Melagystė ar apgaulė vis tiek bus pastebėta. Paskui dėl to gali tekti graužtis.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“