Apie šeimos apibrėžimą ir tai, kas palanku jaunimui

Prieš pat Kalėdas, kai vyko didysis parduotuvių šturmas, nepastebėti liko du svarbūs visuomenės ateičiai įvykiai. Seimas po svarstymų pritarė Socialinių paslaugų įstatymo pataisai, kurią parengė dvi parlamentarės – Rima Baškienė ir Irena Degutienė. Pataisų esmė – šeimos apibrėžimo patikslinimas. Iki šiol šeima buvo vadinami du bendrai gyvenantys asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie susituokę. O dabar patvirtintas apibrėžimas – šeimą sudaro vyras ir moteris, kuriuos sieja santuoka. Taigi akcentuojami santuokiniai ryšiai, taip pat ir heteroseksualus jos pobūdis.

Žinoma, galima sakyti, kad kova dėl sąvokų tėra savotiškas žaidimas. Jis nesumažins atsainaus požiūrio į šeimą populiariojoje kultūroje, nesumažins skyrybų. Kita vertus, mano įsitikinimu, labai svarbu pasirinkti sąvokas, tai, kaip įvardijame problemas. Nes šiandien, kalbant apie šeimą, sumaištis egzistuoja ne tik sutuoktinių tarpusavio santykiuose, bet ir žodyne, kurį vartojame, kalbėdami apie šeimą, žmogų apskritai.

Tai, mano galva, patvirtina ir kitas įvykis, į kurį noriu atkreipti dėmesį. Gruodžio 19 dieną, per daug nereklamuodamos, Jungtinių Tautų vystymo programa ir Sveikatos apsaugos ministerija pasirašė naujo projekto, skirto stiprinti jaunimo sveikatą Lietuvoje, sutartį. Bendrai jaunimo sveikatai ir raidai 2006 metais bus skirta 80 tūkstančių JAV dolerių.

Dar viena Kalėdų dovana? Atrodytų, reikėtų ploti katučių. Tačiau yra vienas didelis „bet“... Lakoniškame sutarties apraše matome paslaptingą sąvoką „jaunimui palankios paslaugos“. Lygiai prieš porą metų katalikiški šeimos centrai ir kitos darnios šeimos puoselėjimu besirūpinančios organizacijos garsiai protestavo prieš Sveikatos apsaugos ministerijos užmojus įdiegti Lietuvoje jaunimui palankių paslaugų programą. Kiek pamenu, ta pati Jungtinių Tautų vystymo programa tada siūlė kur kas didesnę paramą. Protestų kilo, pradėjus aiškintis, kaip programos vykdytojai supranta, kokios paslaugos yra palankios jaunimui.

Pasirodė, kad šiandien jaunimui palankiausias yra intensyvesnis lytinis švietimas. Tai, jog vaikus atneša ne gandras ir jie randami ne kopūstuose, šiandien žino kiekvienas paauglys, bet, pasirodo, blogai tai, jog ne kiekvienas žino, kaip nuo nepageidaujamo vaikelio apsisaugoti. Be to, ir tėvai dažnai nesupranta vaikų. Pavyzdžiui, ne kiekvienai mamai keturiolikmetė dukra gali prisipažinti, kad norėtų pasidaryti abortą, nes bijo moralizavimo, priekaištų ar, dar blogiau, jog bus verčiama gimdyti. Pagal Jungtinių Tautų vystymo programą apmokyti specialistai daug jautresni ir tolerantiškesni. Jie patars, kaip saugiausiai atlikti abortą, pasiūlys veiksmingų kontraceptinių priemonių, kad kitą kartą tokia „bėda“ nepasikartotų.

Prieš porą metų klausiau tokio projekto iniciatorių, kaip jie nusprendžia, kas palanku yra Lietuvos jaunimui? Dėl to, kad valstybė rūpintųsi jaunimui palankia programa, tikrai neprieštarauju. Jauniems žmonėms šiame chaotiškame pasaulyje ypač reikia visokeriopos paramos. Tačiau, pavyzdžiui, aš esu įsitikinęs, kad palankiausia paslauga jaunimui šiandien – išmintingas bendravimo sugebėjimų ugdymas, rengimas santuokiniam gyvenimui, pagaliau - pagalba, atrandant savo gyvenimo kelią. Man paaiškino, kad gyvename pasaulyje, kuriame išplito ŽIV virusas, ir to nevalia ignoruoti. Be to, patriarchaliniai lietuviškų šeimų įpročiai esą iki šiol slegia jauną žmogų, trukdo jam išsiskleisti.

Deja, neturėjau galimybės išsiaiškinti, kiek per dvejus metus pasikeitė jaunimui palankių paslaugų programos turinys. Šį kartą projekto vykdytojai nutarė viską daryti kuo tyliau, vengdami ginčų su kritikais. Iš jų pateiktos medžiagos neatrodo, kad prieš dvejus metus vykusios diskusijos nors kiek įtikino projekto iniciatorius.

Labai nesinorėtų, kad tikrai svarbus politikų apsisprendimas pataisyti Socialinių paslaugų įstatymą, patikslinti šeimos sampratą, liktų tik deklaracija. Jei dauguma Lietuvos politikų, kaip jie tvirtina, labai vertina tradicinę šeimą, tai turėtų imtis sudėtingos užduoties, nuosekliai rengti Lietuvos įstatymus, kurie padėtų stiprinti šeimos institutą. Pirmasis konkretus žingsnis galėtų būti patikslinimas, jog jaunimo švietimas ir pasirengimas šeimai negali apsiriboti lytinių santykių prizme. Šeima pirmiausia yra bendruomenė, santykių pilnatvės ugdymas, o ne vien teisėta seksualinio poreikio tenkinimo erdvė. Taigi jaunam žmogui ne mažiau reikia bendravimo psichologijos įgūdžių bei sugebėjimo spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti ugdymo.

Andrius Navickas

Bernardinai.lt (2006 01 09)

© 2006 „XXI amžius“