Gimtinės muzika, visą gyvenimą skambanti sielos
gelmėse
 |
Profesorius Algirdas Vyžintas
Autorės nuotrauka
|
Buvo lemta gimti ir būti trečiuoju broliu...
muzikantu. Beganydamas pats dariausi dūdeles, ardamas ir šienaudamas
dainavau, nepaprastai grožėdavausi iš toli ataidinčiais peterburgskos
armonikos garsais. Kai tėvas nupirko man armoniką, o vėliau ir akordeoną,
tarsi prasidėjo rofesionalus kelias į muziką. Kelias be mokytojų,
o iš savęs, nusiklausius iš kaimo, iš miestelio žmonių, iš intuicijos,
iš fantazijos, be jokių ten gaidų; iš jų išmokau gerokai vėliau.
Man atrodė, kad visa muzika turi būti žmogaus viduje, jo vieno savaip
atliekama, - apie save yra rašęs visą gyvenimą muzikai paskyręs
Muzikos akademijos profesorius Algirdas Vyžintas. Liepą Vyžuonose
vykusiame kraštiečių susitikime A.Vyžintas įrašytas į Vyžuonų seniūnijos
Garbės knygą. Nors profesorius savo darbu bei aktyvia visuomenine
veikla yra pelnęs daug kitų garbingų apdovanojimų, tėviškėnų jam
suteiktą Vyžuonų garbės piliečio vardą vadino pačiu brangiausiu
jo gyvenimo ir darbo įvertinimu. Su profesoriumi Algirdu Vyžintu
kalbėjosi žurnalistė Rūta Jonuškienė.
Apdovanojimas įpareigoja dirbti gimtinės labui
Vyžuoniškių jums suteiktą garbės piliečio vardą
pavadinote garbingiausiu tėviškės apdovanojimu. Kuo jis jums reikšmingas
ir svarbus?
Visada prieš akis regiu Vyžuonas - kuo toliau,
tuo dažniau. Jos mano širdyje nuo pat mažų dienų. Čia gyveno tėvai
ir tėvų tėvai, čia jie dirbo. Mano tėvas Dominykas Vyžintas buvo
savivaldybės Vyžuonose kūrėjas. Kasmet su tėvais būdavome čia per
Šv. Marijos Magdalenos atlaidus, kuriuose susitikdavo plati mūsų
giminė - Vyžintai ir Lankauskai. Visi tie žmonės buvo labai mylintys
savąjį kraštą...
Man visą laiką rūpėjo bendros žodžių Vyžuonos,
Vyžuona, Vyžintas šaknies reikšmė, kuri yra tyrinėtina. Mano nuomone,
Vyžuonos yra viena archajiškiausių Lietuvos vietovių su dar prieš
Žalgirio mūšį, Vytauto Didžiojo laikais, statyta bažnytėle. Net
neabejoju, kad iki krikščionybės Vyžuonose buvo pagonių vietovė,
įsikūrusi tarp miškų, ežerų ir Šventosios, ir dabartinė bažnyčia
atsirado ant pagonių aukuro - kaip Vilniaus Arkikatedra, Šv. Petro
ir šv. Povilo bažnyčia... Man visąlaik rūpi proistorija, ir Vyžuonos
yra būtent tas miestelis, kurį verta nuodugniau patyrinėti.
Atvirai sakant, nesu nusipelnęs tokio gimtinės
apdovanojimo ir priimu jį kaip avansą, kaip įsipareigojimą ateityje
padirbėti leidžiant knygą apie Vyžuonas. Apdovanojimas įpareigoja
ne pravažiuoti pro šalį, bet kuo dažniau sustoti Vyžuonose. Iš širdies
sakau: privalau dirbti gimtinės labui, kiek mano jėgos leis.
Garbinga praeitis teikia stiprybės
Kalbėdamas apie gimtinę, vis atsisukate į praeitį
- tarsi tas laikas būtų brangiausias ir vertingiausias jūsų gyvenime.
Kaip jūs matuojate laiką - dienomis, mėnesiais, metais ar darbais?
Lankydamas artimųjų kapus, visada susimąstau ir
žiūriu į laiką kaip į praeitį ir į ateitį. Lietuvos praeitis visada
yra ir Lietuvos ateitis. Manau, viską reikėtų matuoti šituo matu
vien dėl to, kad neištirptume tautų bendrijoje. Turėtume dažniau
mąstyti apie mūsų tėvus, protėvius ir iš ten, iš praeities, semtis
stiprybės ateities darbams.
Ne visada priimu tokią muziką, kurią kartais transliuoja
radijas ar televizija. Sakyčiau, toji muzika atspindi mūsų tautos
lengvabūdiškumą ir apsileidimą - anksčiau buvome sovietizuojami,
o dabar - vakarietizuojami. Kas vyksta? Beveik visur skamba anglų
kalba. Kitiems atrodo, kad taip norima įsiteikti jaunimui. O kur
mūsų liaudies dainos? Kur mūsų chorai, pučiamųjų orkestrai, kanklių
ansambliai, sutartinės?. Tokia muzika beveik neskamba. Tai gal nepriklausomoje
Lietuvoje tapome nelaisvi?
Kai kam atrodo, kad liaudiškosios kultūros nebereikia,
bet vaikai ir jaunimas jos pasiilgsta. Padainavau savo vaikaitei
lietuviškų dainelių, ir ji, susižavėjusi dainų grožiu, paprašė išmokyti
ją tų dainų. Tik reikia rasti laiko ir galimybių savosioms vertybėms,
o ne brukti pačią pigiausią Vakarų pseudokultūrą pigiausiais filmais
ir pačia pigiausia muzika. Juk Vakarų šalyse apie Lietuvą kalbama
kaip apie atradimą, kaip apie pasaulio etnografijos buveinę, o mes
patys to nepripažįstame.
Esu išrinktas Pasaulio lietuvių dainų švenčių
nacionalinės komisijos nariu. Tos komisijos nariai atvirai kalbėjo,
kas gresia Lietuvos dainų šventėms ir visai kultūrai. Net mūsų nuostabiojoje
Dainų dainelėje vis dažniau dainuojama angliškai. Reikia dar kartą
atrasti tikrąją liaudišką lietuvių liaudies dainą, pačius brangiausius
reliktus ir susirūpinti visų mūsų savastimi.
Tebegirdi vaikystės skudučius
Visą savo gyvenimą atidavėte muzikai, liaudies
tradicijų puoselėjimui. Tačiau net tėviškėnų susibūrimuose, kaimų
susitikimuose liaudies daina skamba vis rečiau, o ji taip reikalinga.
Toji liaudiškoji kultūra - kaip vaikystės takelis per žydinčią pievą.
Greitkeliais žaibo greičiu lekia mašinos, bet tik atsisėdęs ant
čiobreliais kvepiančio dirvonėlio gali pamatyti, kiek grožio ir
gyvybės supa paprastą tavo gyvenimą... Bet nevaikščiok tais takais
ir keliukais su savo vaikais, vakaičiais, ir jie užžels, ir juos
bus sunku rasti bei atpažinti...
Esu gamtos vaikas, kaimo vaikas. Ilgai laksčiau
basas. Vaikystėje neteko avėti autuvo, buvau susietas su žeme. Gal
dėl to iki šiol esu fiziškai sveikas - vaikystėje maudžiausi, laksčiau
po mišką suskirdusiomis kojomis, šešias ar septynias vasaras ganiau
tėvo gyvulius, dirbau visus ūkio ir malūno darbus.
Buvau trečias vaikas, berniokas. Gimiau per pačią
rugiapjūtę - motina parsinešė mane sterblėj iš lauko. Nebuvau užguitas,
bet mane vis šaukdavo - Algirduk, ten, Algirduk, ten... Rodos, nespėju
atsigult, o jau kelia. Jau gyvuliai, jau reikia eit šienaut su tėvu,
su talkomis - šienaudavau didžiausias pievas, kirsdavau rugius,
nepasiduodamas kitiems vyrams. Buvau stiprus - maudžiausi, nardžiau,
nuolat jutau ryšį su žeme, su mišku, su vandeniu ir visada buvau
basas.
O dabar tapom sumašinėję žmonės, nebejuntantys
žemės. Net kaimo vaikai nebelaksto basi kaip mano vaikystėj - ir
į mokyklą, ir į bažnyčią eidavom nešdamiesi tupliukus rankose
ir apsiaudavom tik prieš miestelį. Buvom taupūs, bet vis tiek dažniausiai
neišmokėdavom skolų. Gal tas vargas per anksti atvėrė Amžinybės
vartus mano tėvams, bet mane užgrūdino. Esu uždaras, melancholiškas
žmogus. Matyt, tam įtakos turėjo ir nuostabi gamta - kai tėvai iš
Vyžuonų persikėlė prie Alaušo, kai teko darbuotis malūne, supo nuostabi
gamta... Buvau ir likau gamtos vaikas. Ir dabar, kai nuvažiuoju
į tėviškę, man tebeskamba tie vaikystės skudučiai, nors niekas ten
nebeskudučiuoja. Bet aš juos girdžiu ir nesidroviu to pasakyti.
Lietuviškoji polifonija - iš gamtos
Kokios įtakos jums turėjo tas nenutrūkstamas
ryšys su gamta? Ar pats esate sukęs iš tošies lumzdelius ir birbynes?
Visada rankose turėdavau dūdelę. Kai piemenavau,
aštriu peiliuku pats iš alksnio ar beržo žievės gamindavau birbynėles
ir trimitus, kuriais susišaukdavom su kaimynų piemenimis. Man atrodo,
kad ir tie miesteliai - Vyžuonos, Užpaliai, Svėdasai - yra tik per
trimito garsą. Senieji trimitininkai pasakojo, kad tyliais vasaros
vakarais trimito garsas girdėdavosi už aštuonių ar dešimties kilometrų.
Gamta pilna garsų. Mūsų nuostabioji lietuviškoji
polifonija, mūsų unikumas - sutartinės irgi yra gamtos garsų gausmo,
įvairovės, ritmo ir vienovės kūrinys, būdingas mūsų kraštui.
Ar turite mėgstamiausią dainą, kuri teikia jums
jėgų ir kurią mėgstate paniūniuoti tyliai pats vienas?
Mes dažnai padainuojam Vilniuj, Indrajos tėviškėnų
klube. Su kolegomis chorvedžiu Juozu Vanagu, žurnalistu Vladu Leipumi,
Antanu Čiužu, Boleslovu Valiu, Albinu Vanagu esame susibūrę į sekstetą.
Dažnai grįžtame prie Utenos krašto dainų, nors rūpi ir tikroji klasika.
Rašys apie muzikinę Utenos krašto kultūrą
Esate parašęs ne vieną monografiją, dešimtis
straipsnių. Visi jūsų darbai skirti muzikams ir muzikai, muzikinei
kultūrai ir papročiams. Uteniškiai nekantriai laukia jūsų knygos
apie Utenos krašto muzikines tradicijas ir jas puoselėjusius žmones.
Esu pažadėjęs parengti knygą apie Utenos muzikinę
kultūrą ir turiu sukaupęs daugybę medžiagos. Tačiau į priekį vis
užbėga kiti darbai. Išleidau monografijas apie sutartinių rinkėją
profesorių Stasį Paliulį, kanklių patriarchą Praną Stepulį. Klaipėdai
buvau skolingas knygą apie geriausius Lietuvos birbynininkus rengusį
Kazimierą Biliūną, kiek anksčiau išleidau knygą apie kompozitorių
Joną Švedą, o dabar rengiu spaudai šio žmogaus dienoraščius. J.Švedo
dienoraščius sovietiniais metais buvo paėmęs saugumas, ir tik atsitiktinai
po kompozitoriaus mirties jie pateko man. Tai labai intriguojančios
istorinės mintys apie Lietuvos ansamblį, apie transformuotą mūsų
tautinę kultūrą, kitus svarbius dalykus. Knygą reikia išleist galvotrūksčiais,
nes J.Švedo šimtmečio jubiliejus jau čia pat.
Tačiau privalau parašyti ir apie muzikinę Utenos
krašto kultūrą. Ir dabar su savimi vežuosi pluoštą medžiagos apie
Vyžuonų krašto muzikinės kultūros puoselėtojus vargonininkus, chorvedžius,
liaudies muzikantus, armonininkus. Dirbu, nes man rūpi įamžinti
vyresniąją kartą, nes negali likti užmirštų biografijų. Kokių iškilių
žmonių - dvasininkų, miestelio visuomenės atstovų ir paprastų kaimiečių
- buvo šitame krašte!
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.
© 2004 "XXI amžius"
|