Nakučių klėtelė

Bronius VERTELKA

Tokiu raktu Elena Nakutienė rakina klėtelės duris

Ramygalos centre, truputį tolėliau nuo gatvės, gėlių ir dekoratyvinių krūmų apsuptyje, stovi namukas, kuris vertinamas kitaip nei daugelis miesto statinių. O beveik prieš ketvirtį amžiaus čia stūksojo neišvaizdus ir gerokai laiko nualintas pastatėlis.

Sandėliuko savininkai - mokytoja Elena ir siuvėjas Antanas Nakučiai – sugalvojo savaip jį išdailinti. Iš tuometės miesto valdžios sulaukę paramos, sutuoktiniai ėmėsi darbo. Sutrūnijusius rąstus keitė naujais, dar neblogai atrodančius šveitė švitriniu popieriumi. Antanas išmanė siuvėjo amatą, bet jis pasirodė esąs ir sumanus statybininkas. Lentų grindims vežėsi iš savo tėviškės Utenos rajone. Per vieną vasarą Nakučiai sugebėjo išgražinti šimtametį, griuvena tampantį pastatėlį. Atsirado pačių daryti baldai. Klėtelės durims įtaisė senus laikus menantį užraktą ir pritaikė jam raktą. Buvo įrengtas paslaptingas kampelis su jame stovinčiais stalu ir kėdėmis. Norint į jį patekti, reikėjo kelis laiptelius žengti aukštyn. Ši vieta buvo skirta atviresniam pokalbiui. 1980-aisiais, per Šv. Elenos atlaidus, įvyko atidarymas namuko, kuriam netrukus prigijo Nakučių klėtelės vardas. Norėdami suteikti jos vidui jaukumo, medžiotojai dovanojo šernų kailių. Gera žinia apie klėtelę vos ne viesulo greičiu apskriejo Lietuvą. Čia vyko ne vienas susitikimas su buvusiais Ramygalos vidurinės mokyklos mokytojais ir mokiniais. E.Nakutienė joje kelis dešimtmečius dirbo pradinių klasių mokytoja. Pati nuo vaikystės dienų mėgo šokti. Ramygaloje buvo žinoma kaip aktyvi šokių meno propaguotoja. Vadovavo keliems miesto šokių rateliams. Du E.Nakutienės sukurtus šokius filmavo ir rodė Lietuvos televizija.

Vieno susitikimo metu Ramygaloje mokytojavęs Jonas Grucė daug kam girdint nusistebėjo: „Gerai, kad turime klėtelę. Bet kambarys be lovos, kaip sriuba be druskos“. Nakučiai bemat reagavo į tokį svečio samprotavimą. Atsirado klėtelėje sofa mediniais galais. Juos išpuošė metaliniais ornamentais. Išvydęs tokį baldą kažkada mokyklos direktoriumi dirbęs Pranas Bazaras, atvykęs į susitikimą su kolegomis, šypsojosi: „Niekur nebevažiuosiu, čia ir gulsiu“. Kaip geriausi giminės susirenka į Nakučių klėtelę buvę ramygaliečiai. Radviliškyje pedagogo duoną kremtantis Antanas Lapinskas kalbėjo: „Būdamas klėtelėje pasijuntu taip, tarsi iš čia niekur nebūčiau išvykęs“. O Onutė Kurklietienė, dabar gyvenanti Šiauliuose, netgi parašė laišką. Jame moteris atsiprašė, jog negali atvykti į Ramygaloje rengiamą susitikimą.

Baigiantis mokslo metams, į Nakučių klėtelę ateina abiturientai. Taip pažymimas atsisveikinimo su prabėgusia vaikyste momentas. Pirmą kartą Ramygalos istorijoje čia įvyko miesto našlių susitikimas. Klėtelė nesugebėjo sutalpinti visų norinčiųjų jame dalyvauti. Kai kurios našlės iš pradžių stoviniavo kieme. Prieš prasidedant šiam susitikimui, bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Klėtelėje moterys pasakojo apie Amžinybėn iškeliavusius savo sutuoktinius. Pernai keturiomis lengvosiomis mašinomis atskubėjo svečiai iš Kauno. Klėtelėje buvo švenčiamas E.Nakutienės vaikaitės Živilės 18-asis gimtadienis. Kauniečiams patiko tokia šventė. Rugsėjo 11 dieną vėl įvyko panašus našlių susitikimas...

Aptarti savo reikalų klėtelėje nuolat renkasi Ramygalos miesto ir Garuckų kaimo bendruomenės aktyvistai. Iš jos buvo palydėta ramygaliečių delegacija, kuri vyko į Vokietijoje rengiamą šiaudinių skulptūrų festivalį. Kelionei jai įdėjo slėgto kaimiško sūrio, puodynaitę medaus, naminės duonos kepalą ir šakotį.

Sulaukus svečių, klėtelėje paprastai šeimininkauja E. Nakutienė. Jau 20 metų pensiją gaunanti ramygalietė juos vaišina arbata iš molinių indų. Žmonių pamėgto namuko erdvėje skamba liaudiška muzika. Klėtelė turi ir himną. Jo autorė – E.Nakutienė.

Ramygala, Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"