|
Prisiminimuose gyva gimtinės istorija
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Gimtuosiuose Gykiuose
tėvus Julę ir Juozą Kovus
aplankė atostogų sugrįžęs
jų sūnus kariškis Raimondas
Autoriaus nuotrauka
|
Jeigu kas nori sužinoti apie Gykių kaimo (Anykščių
r., Svėdasų seniūnija) istoriją, čia gyvenusius žmones, beldžiasi
į Juozo Kovo trobos duris. Apsiskaitęs, besidomintis gimtojo krašto
istorija, renkantis su gimtinės praeitimi susijusias relikvijas,
gerbiantis protėvių atminimą toks yra šio sodžiaus senbuvis J.Kovas.
Čia jis gimė, čia prabėgo vaikystė, jaunystė, šičia jis pasitinka
ir savo gyvenimo saulėlydį
Didelio sodžiaus būta, šviesių žmonių gyventa
Kai prieš keletą metų Gykių kaime buvo organizuotas
kraštiečių suvažiavimas, susirinko per du šimtus žmonių. Išsiblaškė,
išvažinėjo žmonės po Lietuvą. Kas mokėsi ir liko miestuose, kas,
vykstant melioracijai, priverstinai turėjo palikti sodžių ir statytis
namus gyvenvietėse ar visai išvažiuoti iš šio krašto.
Kadaise Gykiuose buvo arti trisdešimties ūkių,
kiekvienoje sodyboje gyveno po keletą žmonių, augo nemažai vaikų.
Dabar visus gyventojus gali ant rankų pirštų suskaičiuoti. Kai kurios
sodybos visai tuščios, tik retkarčiais iš miestų čia užsuka giminės.
Gražios senatvės sulaukę Julė ir Juozas Kovai
dienas leidžia vieni. Jų vaikai Regina ir Raimondas jau suaugę,
sukūrę savo šeimas. Raimondas gyvena Šiauliuose, dirba kariškiu
Karinėse oro pajėgose, dar studijuoja Šiaulių pedagoginiame universitete
istoriją ir pedagogiką. Regina, baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą,
nepasitenkino vienu diplomu, neseniai ji Šiaulių pedagoginiame universitete
dar baigė ir istorijos studijas. Kada tik būna galimybė, Kovų vaikai
parvažiuoja, tėvams padeda, nors trumpai pasisvečiuoja.
Šių eilučių autoriui J.Kovas su pasididžiavimu
sakė, kad nuo senovės Gykių sodžiaus žmonės buvo darbštūs, sąžiningi,
pareigingi, šviesūs, apsiskaitę. Ir pradeda vardyti vieną po kito
tuos šviesuolius.
Antanas Šukys buvo baigęs aukštuosius agronomijos
mokslus, gyveno ir dirbo Dotnuvoje. Atvažiavęs gimtinėn mokė vietinius
naujoviškai ūkininkauti, atskleisdavo daugybę mokslo paslapčių.
Jis pinigais parėmė mokslo siekiantį, tačiau vargingai gyvenantį
būsimąjį rašytoją Stepą Zobarską, kilusį iš to paties krašto, Pameleišio
kaimo. Jonas ir Jurgis Matulevičiai matė daug pasaulio, dalyvavo
Pirmajame pasauliniame kare. Carinėje armijoje teko tarnauti ir
Juozui Budreikai jam netgi buvo patikėta supirkinėti arklius.
Kiek visko jie pripasakodavo, ko tiktai nematė žygiuodami karo keliais,
kaudamiesi fronte. Antanas Budreika buvo gyvenęs Peterburge, ragavęs
mokslo, kurį laiką dirbo Svėdasų valsčiaus viršaičiu. Antanas Pilkauskas
nebuvo baigęs didesnių mokslų, o koks apsišvietęs, apsiskaitęs buvo,
tikras kaimo išminčius. Domicelė Matulevičienė labai mėgo skaityti
knygas, galėjo drąsiai bet kokiomis temomis kalbėtis su daktarais,
kunigais ir kitais mokslo žmonėmis, turėjo nuostabų pasakotojos
talentą.
J.Kovas, ištaręs dar vieną pavardę, net ašarą
nubraukia. Jis gerai prisimena pirmąjį Svėdasų progimnazijos direktorių
Boguslavą Matulevičių, kilusį iš Gykių. Puikus, mylimas vaikų pedagogas
buvo, labai mylėjo savo artimuosius, visą širdį skyrė kitiems, net
neskubėjo kurti savo šeimos. Mokytojas žuvo per karą. Nuėjęs į savo
motinos gimtinę Naujasodį Kamajų valsčiuje, jis sutiko nuo raudonarmiečių
sprunkančius hitlerininkus, su kuriais prakalbo vokiškai. Šie užklausė,
kodėl jis nesitraukia kartu su vokiečiais. Progimnazijos direktorius
atsakęs, jog čia jo gimtinė ir jis niekur nenori bėgti. Išgirdęs
tokius žodžius, vokiečių karininkas paleido šūvių salvę į mokytojo
krūtinę
Panekovas nerimauja, kad šio žmogaus atminimas
Svėdasuose dar neįamžintas. Juk galima B.Matulevičiaus vardu pavadinti
kurią nors gatvę, pastatyti ant jo kapo antkapinį paminklą, nes
cementinis artimųjų statytas paminkliukas jau suiro.
Kur klykavo pempės
Kovai gyvena Juozo tėvelio Antano Kovo dar 1926
metais statytoje troboje. Šalia iškilę naujesni ūkiniai pastatai,
statyti Juozo kolūkiniais metais. Sūnus Raimondas pastatė dailią
pavėsinę, uždengė mediniu stogeliu šulinį, dar vienur kitur pridėjo
savo nagingą ranką. Juozo tėvų šeimoje gimė penketas vaikų, bet
išgyveno tik vyriausias Vladas ir jauniausias Juozas. Juozas ankstyvoje
vaikystėje neteko tėvų. Kaip pats sakė, tėvelis susirgo per visus
vargus.
Aplinkui būta didelių pelkių, vietos labai šlapios,
čia vasaromis perėdavo pempės. Kai Gykių kaimas dalijosi į vienkiemius,
buvo keliamos tokios sąlygos: kas ima geresnę žemę, jos gauna mažiau,
o kas sutinka imti balas, matininkai atmatuoja didesnį žemės gabalą.
Antanas sutiko imti tuos kemsynus, balas. Paskui daug vargo patyrė.
Vasarą tose balose nupjaudavo žolę ir per kupstus išvilkdavo į sausumą.
Pasidarydavo medines šliužes ir su arkliu viksvas tempdavo džiovinti
ant kalniukų, į sausesnes vietas. Pavasarį aplinkui viskas patvindavo,
o kai vanduo nuslūgdavo, likdavo daugybė žuvų, kurios pūdavo, smirdėdavo.
Antanas pats kasė griovius, melioravo žemę. Taip ir ligos pripuolė.
Kaimynai Juozui yra daug pasakoję, kaip jo tėvelis vargo šitoje
žemėje. Julė ne vietinė, ji kilusi iš Rokiškio krašto, Laukagalių.
Kartu su vyru Juozu jie ne vieną dešimtmetį triūsė kolūkyje. Abu
dirbo laukininkystėje, pasižymėjo stropumu, sąžiningumu, bet kokį
darbą atlikdavo pareigingai. Galbūt tas jų darbštumas išgelbėjo
sodybą nuo melioracijos.
Kai kolūkiniais metais į Gykius suvažiavo melioratorių
technika, visos sodybos buvo griaunamos, išlakiausi medžiai kertami,
o gyventojai kėlėsi į gyvenvietes ar visai palikdavo kolūkį. Keltis
ragino ir Kovus, tačiau šie kategoriškai atsisakė. Kolūkio valdžia
prašė gražiuoju, reikalavo piktuoju. Tačiau Juozas ir Julė pareiškė,
kad jeigu ir toliau jų nepaliks ramybėje, išsikels į kitą rajoną.
Rokiškio krašte jau nusižiūrėję sodybą, kurią pirks
Kolūkiui buvo
gaila prarasti gerus darbuotojus, tad visi pamažu atlyžo. Esą Kovų
sodyba pačiame kolūkio pakraštyje, nuošalioje vietoje, per daug
netrukdo, tegul lieka. Iš Žemės ir vandens ūkio ministerijos Kovams
buvo atsiųstas oficialus raštas, kad jų sodyba paliekama. Buvo paliktas
netoli jų namų ir gražus beržynėlis. Tiesa, melioratoriai buvo įsigeidę
medžius iškirsti. Kovai tam labai priešinosi, kolūkio pirmininkas
Aleksandras Slavenskas irgi sutiko, kad beržynėlis būtų paliktas.
Gražu dabar į jį pasižiūrėti, jis puošia laukus, kurie, beje, dabar
jau J.Kovui teisėtam šeimininkui ir priklauso.
Visi tuomet griovė sodybas, o mes statėmės,
- prisimena pašnekovas, nors atvirauja, kad tais laikais, kai viską
aplinkui šlavė visagalė melioracija, vienkiemyje statytis buvo
nelengva, visokių kliūčių atsirasdavo.
Su ypsena Juozas prisimena laikus, kai jiems
neleido tiesti elektros linijos ant betoninių stulpų. Mat galvojo,
kad be elektros pagyvenę greičiau išsikels. Teko patiems daryti
medinius. Reikėjo rūpintis patiems ir elektros laidais. Padėjo juos
gauti kaimyno Braknės žentas Vytautas Žygė. Pradėjo tuomet daug
kas kabintis, iš kur pirkti tie aliumininiai laidai. Juozas paaiškino,
kad esą iš antrinių žaliavų supirkimo punkto, jeigu kas netiki
tegul paskambina tam Žygei telefonu.
Jeigu iš kapų prisikeltų senoliai, jie tikrai
Gykių kaimo nebeatpažintų. Nebėra pelkių, balų, nebeklykauja ir
nebeperi pempės. Aplinkui derlinga dirbama žemė. Deja, laukai be
sodybų, medžių
tvirtina J.Kovas. Ir priduria, jog jis manąs,
kad kaimo pavadinimas ir kilęs nuo pempių klyksmo: Gyvi, gyvi
Gal žmonės nenorėjo, kad sodžius vadintųsi Gyviais, tad žodyje
kitą raidę įrašė ir išėjo gražus pavadinimas
Gūdžiam sovietmetį apie nepriklausomą Lietuvą
Kovų šeima religinga. Juozas gieda Svėdasų Šv.
arkangelo Mykolo bažnyčios chore. Savo tikėjimo jie neslėpė ir sovietmečiu,
neišsižadėjo bažnyčios, buvo ir liko uolūs katalikai.
Kolūkiniais laikais Juozas garsėjo ne tiktai darbštumu,
bet ir tiesos sakymu. Ne kartą jis rėžė teisybę į akis ūkio specialistams,
pačiam kolūkio pirmininkui. Per susirinkimus Juozas irgi dažnai
pasisakydavo, kritikuodavo netvarką, ūkio valdžios aplaidumą, neigiamas
kai kurių ūkio darbuotojų savybes. Rėždavo tiesą ir tuomet, kai
prezidiume sėdėdavo svečiai iš rajono, sostinės ar net Maskvos.
(Pirmaujančiame kolūkyje tokių svečių nestigdavo.) Tokias J.Kovo
savybes visi žinojo, tai nebebuvo naujiena.
Tačiau tik neseniai, bendraujant su šiuo Gykių
kaimo gyventoju, paaiškėjo vienas dalykas. Pasirodo, Gykiuose jau
tuomet būta žmonių, kurie kalbėjo apie laisvą ir nepriklausomą šalį,
Lietuvos ateitį. Gyveno čia tokia Elena Bajoriūnienė, kuri dažnai
aplankydavo ir Kovus. Moteris tvirtindavo, kad netrukus be jokio
karo Lietuva taps laisva ir nepriklausoma. Ji sakydavo: Matau,
jau matau laisvą Lietuvą! Mirė ši moteris Kaune prieš pat Sąjūdžio
įsikūrimą, taip ir nesulaukusi nepriklausomybės. Savo dukrą Bajoriūnienė
pavadino gana keistai: Visija (gal todėl, kad turėjo viziją apie
laisvą Lietuvą?). Toji Visija Bajoriūnaitė Kaune artimai bendravo
su Romu Kalanta, dalyvavo tuometiniuose studentų ir kitų pažangių
jaunuolių organizuotuose įvykiuose
Pasak J.Kovo, jis irgi tikėjosi,kad sovietmetis
sulauks kracho. Tokiomis temomis bandydavo kai kada pakalbėti ir
su kolūkio pirmininku. Kai būdavo gera nuotaika, pirmininkas A.Slavenskas
įdėmiai klausydavo Juozo kalbų apie galimą socializmo žlugimą, komunistinės
visuomenės kūrimo beprasmiškumą, Lietuvos, kaip laisvos ir nepriklausomos
valstybės, ateitį. Labai keista, bet pirmininkas komunistas, Antrojo
pasaulinio karo dalyvis, daugybę ordinų ir medalių pelnęs, tuo metu
nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas per daug neprieštaravo, nepykdavo
už tokias kalbas, netgi pritardavo kolūkiečio žodžiams, nesiginčydavo,
su daugeliu teiginių sutikdavo. Tiktai sakydavo, kad dabar tokia
tvarka, tokioje visuomenėje šiuo metu gyvename ir su tuo reikia
sutikti, nieko čia dabar nepakeisi.
Noras ūkininkauti išblėso
Kovai turi trylika hektarų žemės. Sėja šiek tiek
miežių, kviečių, užsiaugina bulvių. Laiko vieną karvę, tvarte žvygauja
pora kiaulių. Anksčiau laikė ketvertą karvių, turėjo ir galvijų
prieauglio. Tačiau noras ūkininkauti pamažu blėsta. Visų pirma teko
mažinti gyvulių, nes susižeidė Julė ir po lūžių sunkiai atsigauna.
Moteris vos pavaikšto po trobą, o prie ūkio, gyvulių ji jau menka
parama. Vienam Juozui jau per daug darbo: karves pamelžk, nuvežk
į pieninę pieną, pasirūpink kitais gyvuliais, apsitvarkyk namuose,
skubėk prie darbų į laukus. Dar galima būtų ir pakentėti, pasistengti,
jeigu iš to ūkininkavimo nors būtų nauda. Kai pradėjo mažinti supirkimo
kainas, laikyti gyvulius pasidarė nuostolinga. Mažai mokama ir už
augalininkystės produkciją, tuo tarpu žemės įdirbimas, derliaus
nuėmimas yra brangus. Darbštuoliai Kovai neketina tinginiauti, piktžolėmis
užleisti žemės. Bet ūkininkauti vargu ar besiryš. Juozo nuomone,
jeigu valstybė rems žemės ūkį, išsilaikyti galės tiktai stambūs
ūkininkai. O esant tokioms supirkimo kainoms, tokiai paramai kaimui,
smulkieji ūkininkai neišgyvens. Gal visai nenuskurs, bet ir neprasigyvens.
Visgi J.Kovas ir toliau lieka ištikimas gimtinei,
nežada kelti sparnų ir iškeisti Gykių į kitą vietą. Taip pat mąsto
ir ištikimoji jo gyvenimo draugė Julė.
Anykščių rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|
