|
Dzūkaitė nuo Lazdijų
Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ
 |
|
Onutė Petruškevičiūtė
Šliuželienė
|
Tokia istorija - Lietuva išliko aukštesnė už
kitas sovietines respublikas. Ne visi galėjo pasitraukti į užsienį.
Vieniems teko tremtinio dalia, kitiems dvasinė tremtis namuose,
dar kitiems atrodė tai paprastas normalus gyvenimas šiame istorijos
laike. Neturiu teisės nei kaltinti, nei teisti, nes tai tik Apvaizdos
valioje. Visi esame Dievo vaikai: patriotai, buvę komunistai, nusikaltėliai,
uoliausi katalikai, tačiau daugiausia krikščionys. Paskutinę teismo
dieną kiekvienas atsakysime už save.
Aš esu sovietinių laikų vaikas. Mano artimieji,
giminaičiai buvo tikintys, parapijose gerbiami žmonės. Iš mamos
pusės Urbonai Leipalingio, o iš tėvo Juškoniai, kilę iš Kapčiamiesčio.
Tėvams išsiskyrus, kai mama susirgo sunkia nepagydoma
liga, augau pas gimines. Toliau ėjau per gyvenimą savarankiškai.
Kartais visai nutoldama nuo Dievo, kartais Jį surasdama iš naujo.
Tik dabar supratau, kad Jis visada buvo su manimi. Savo kelyje sutikau
daug gerų žmonių. Jei Apvaizda leis, jiems atminti rengiu apybraižų
ciklą. Apie vieną jų Onutę Šliuželienę, jos šeimą noriu papasakoti
XXI amžiaus skaitytojams.
Pirmas mūsų susitikimas įvyko maždaug prieš 30
metų. Mano sūnus susirgo dizenterija. Paguldė mus abu į infekcinį
skyrių. Mano vaikai nuolat sirgo, todėl darbe pyko ant manęs už
dažnus nedarbingumo lapelius.
O.Šliuželienė tuomet dirbo Lazdijų sanitarinės
epidemiologinės stoties bakteriologijos laboratorijoje laborante
(iš viso čia ji dirbo 28 metus). Su vyru bandėme jos prašyti nerodyti
teigiamų tyrimo rezultatų. Ji labai mandagiai leido suprasti, kad
tai neįmanoma. Vėliau pagal darbo specifiką mums teko bendrauti
ne kartą, o paskutiniais Onutės darbo metais ( dabar ji pensininkė)
ir kartu dirbti. Nors ir turėjau reikiamą išsilavinimą, tačiau patirties
jokios. Pirmus darbo žingsnius laboratorijoje labai nuoširdžiai,
taktiškai ir profesionaliai man padėjo žengti Onutė. Jos intelektas,
krikščioniška pažiūra į kitą žmogų padėjo įsivirtinti naujame kolektyve.
Visada maloniai prisimenu, kai Kūčių dieną Onutė
atsinešdavo miltų ir virdavo kleckučius su džiovintais vaisiais
saldžią sriubą. Tą dieną pasninkaudavome.
Laboratorijoje žinojome viena kitos rūpesčius.
Neretai Onutės patarimai padėdavo juos išspręsti. Ypač ji suprato
jaunimo siekius. Darbe visada buvo puikios nuotaikos, linksma, atidi,
paslaugi. Onutė buvo labai profesionali, aukštos kvalifikacijos
laborantė.
Taip apie O.Šliuželienę atsiliepia jos buvusi
bendradarbė gydytoja Lina Dž.: Pirmomis jaunos specialistės darbo
dienomis, atėjusi į laboratoriją, išvydau mažutę, gerumu spinduliuojančią
moterį. Su jaunomis gydytojomis ir jų padėjėjomis Onutė labai profesionaliai
ir taktiškai dalijosi darbo patirtimi. Jos žinios, nuolatinis jų
gilinimas daug kur lenkė net gydytojus. Ji laikėsi savo duoto žodžio.
Skrupulingai, kaip ir priklausė bakteriologei, atlikdavo tyrimus
ir kitą jai pavestą darbą. Niekada nesilenkė viršininkams.
Tai labai meniškos sielos moteris. Tą paveldėjo
ir jos vaikai (sūnus dailininkas, dukra muzikė). Ji mokė mus
valgių gaminimo gudrybių, mezgimo raštų paslapčių.
Onutė kilusi iš daugiavaikės šeimos. Jos gimtasis
kaimas Vieštartai, netoli Lazdijų. Magdelenos ir Vinco Petruškevičių
šeimoje augo šeši vaikai. Tais laikais tėvai buvo vidutiniai ūkininkai.
Onutė nuo mažų dienų dirbo ir ūkio, ir namų ruošos darbus. Ypatingai
motina uoliai ją mokė tikėjimo tiesų, meilės darbui, Dievui.
Apie O.Šliuželienės mamą prisiminimais pasidalijo
jos giminaitė Onutė G.: Tai mano dėdienė. Ji pirmoji įvedė Lazdijų
bažnyčioje adoraciją, tam kvietė žmones. Vėliau šį darbą perėmiau
aš. Platino religinę literatūrą. Knygelė Asmeniškas Marijai atsidavimas
buvo perrašyta ranka. Po to ją išspausdino Lazdijų bažnyčios kanauninkas,
o tuo metu dar vikaras Gvidonas Dovidaitis. Taip ją išplatinome
parapijoje. Dabar, remiantis knygele, yra sukurtas Marijos legionas
ir išleista literatūra. Ji taip pat asmeniškai savo auka rėmė kunigų
R.Žukausko ir G.Bulevičiaus mokslus kunigų seminarijoje. Buvo gailestinga
ir nuoširdi.
O.Šliuželienė baigė Kauno medicinos laborantų
mokyklą ir 1951 metais sugrįžo į Lazdijus. 42 metus atidavė medicininiam
darbui. Pradžia buvo nelengva. Onutė prisimena: Tada visi sunkiai
skynėsi kelią į mokslus. Žinojo jų vertę, todėl ir darbą labai brangino.
Nors trūko patirties, darbo vietos buvo skurdžios, bet norėjome
dirbti ir stengėmės padėti vieni kitiems. Visai nesvarbu, kokias
tu užėmei pareigas: gydytojo, laborantės ar sanitarės. Buvo mažiau
pavydo, daugiau pagarbos ir atsakomybės.
Čia, Lazdijuose, ji ištekėjo. Su vyru Algiu užaugino
sūnų Vilių ir dukrą Dainą. Vaikai baigė mokslus ir išvyko į kitus
miestus. Abu dirba pedagoginį darbą. Gerbia ir myli savo tėvus.
Senelių ir tėvų įdiegta meilė artimui, Dievui, darbui, gražios ir
prasmingos katalikiškos tradicijos jau perduodamos vaikaičiui. Sunkiomis
gyvenimo akimirkomis Onutė per maldą prašė Dievo stiprybės ir palaimos.
Malda ją lydi visada ir visur. Nesvetimas jai ir humoro jausmas.
Laisvesnes nuo darbo, atokvėpio valandėles skyrė mezgimui ir siuvinėjimui.
Kruopščiai numegztos staltiesėlės, servetėlės, megztiniai, šv. Kalėdų
ir Velykų progomis išsiuvinėtos staltiesės puošia ne tik jos, bet
ir giminių bei draugų buitį.
Onutės vyras turi gražų balsą. Daugiau nei 30
metų gieda Lazdijų bažnyčios chore. Myli bites. Svečiuose visada
būsi pavaišinta kvapniu medumi.
Kanauninkas G.Dovidaitis pasakoja, kaip Algis,
Onutės vyras, noriai autobusu veždavo kanauninko suorganizuotus
choristus, kitus bažnyčiai patarnaujančius žmones į šventas ir istorines
Lietuvos vietas. Dažna šių ekskursijų dalyvė, rėmėja buvo ir Onutė.
Beje, Šliuželių šeima ilgamečiai XXI amžiaus
skaitytojai, o šiek tiek anksčiau ir prenumeratoriai.
Apie sovietinius laikus Onutė turi savo nuomonę:
Supratome mokytojus ir kitus, kuriems reikėjo gyventi, dirbti,
išlaikyti šeimą, išmokyti savo vaikus ir išlikti savimi. Ir tuos
surašytus popierinius pionierius ir komjaunuolius. Tačiau savo šeimoje
buvome stiprūs dvasia ir tikėjimu Dievu.
Ir dar pridūrė: Nėra čia ko apie mane rašyti.
Mes niekuo neišsiskyrėme iš kitų. Paprasta šeima.
Ačiū Dievui, kad Lietuvoje buvo ir yra tokių šeimų.
Jų dėka Lietuva ir išliko aukštesnė.
Nenorėjau Onutės idealizuoti. Kaip ir visi žmonės,
ji turi silpnybių. Tačiau mano ir kitų žmonių prisiminimai atskleidžia
tokį šios moters dzūkės paveikslą.
Lazdijai
© 2004 "XXI amžius"
|
