Pasirūpinti reikia ne vien kūnu

Dažniausiai būna taip, kad žmogaus kūnas susidėvi greičiau nei sunyksta dvasia. Liga ar senatvė uždaro žmogų namie tarp keturių kambario sienų, apriboja arba visai nutraukia bendravimą su aplinkiniais. Žmonės, kurie slaugo ligonį, mano, kad užtenka prižiūrėti paliegusiųjų kūną, o ištarti nuoširdų, meilesnį žodį tiesiog nebūtina. Dažniausiai tam nelieka nei laiko, nei noro. Tuomet, nors ir gulėdamas švarioje lovoje, sočiai, skaniai pamaitintas, sunkus ligonis ar senas žmogus suaimanuoja: „Ir kodėl Dievulis mane pamiršo? Kodėl šitaip ilgai manęs nepasiima? Kam aš šiame pasaulyje esu reikalingas?“ Manyčiau, kad reikėtų pasitarti su ligoniu apie kasdienius rūpesčius ir darbus. Juk tie seni, ligoti žmonės mums yra labai brangūs. Mes turime įrodyti, kad jų nuomonė mums svarbi ir jie yra patys geriausi, nuoširdžiausi patarėjai. Ir mes patys turtėsime bendraudami su vyresnio amžiaus žmonėmis. Ar gali sunkiai sergantis, nevaikščiojantis ligonis daryti gerus darbus? Be abejo, gali! Jei jis turi sąmonę, jei nėra labai didelių skausmų, jis gali melstis. Melstis reikia už visus šeimos narius, už Amžinybėn išėjusius, už vaikus, už savo brangią tėvynę. Turėtų būti taip, kad ligoniai jaustųsi reikalingi. Malda reikalinga ir mažam, ir senam, sveikam ir ligotam. Kai žmogus meldžiasi, jis jaučiasi laimingas. Ką mes padarome savo artimam, žinokim, kad padarėme pačiam Dievui. Paglostykime ligoniui galvą, pradžiuginkime savo nuoširdžia šypsena, gėlės žiedu. Juk tai padaryti nesunku. Manau, kad reikia tik šiek tiek noro. Paįvairinkime senų, ligotų žmonių kasdienybę. Šiandien mes esame jauni, žvalūs, kupini energijos. O kas laukia rytoj?

Ieva S.

Akmenė

© 2004 "XXI amžius"