"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. vasario 11 d., Nr. 1 (11)

PRIEDAI









Darbai, kėlę dvasią aukštyn

Ona ŽEMAITYTĖ-NARKEVIČIENĖ

Daug bažnyčių savo
dirbiniais papuošęs
Stanislovas Trečiokas

S.Trečioko pagamintas
tremtinių kryžius
Šv. Antano Paduviečio
bažnyčioje, ant kurio
užkabintas erškėčių
vainikas ir didelis rožinis,
suvertas iš persikų kauliukų

S.Trečioko pagamintas
relikvijorius Švč. M.Marijos
Ėmimo į dangų
(Vytauto) bažnyčioje

Tęsiasi Eucharistijos metai. Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Kaune kiekvieną sekmadienį vyksta vienos valandos adoracija. Ji prasideda po sekmadienio pirmųjų šv. Mišių ir tęsiasi iki dešimtos valandos. Tai prieš kelerius metus prasidėjusi ir besitęsianti tradicija.

Tabernakulis

Kai prieš dvidešimt metų naujasis tabernakulis buvo užkeltas ant didžiojo altoriaus ir pirmą kartą atidarytas pagarbinti Švč. Sakramentą, kai auksu sužibo jo vidus, o dar labiau sužėrėjo monstrancija, tada ne vieno tikinčiojo širdis suvirpėjo džiaugsmu, o keliai sulinko maldai.

O vėliau? Vėliau smalsesniųjų parapijiečių mintyse įkyriai ėmė kirbėti klausimas: „Iš kur tabernakulio vidaus auksavimui klebonas gavo tiek daug aukso?“

Dabar, po dvidešimties metų, pakalbintas tabernakulio meistras Stanislovas Trečiokas, paklaustas apie auksą, tik šypsosi ir dėsto savo darbo technologiją. Paaiškėja, kad tame darbe nepanaudota nė gramo aukso.

Apie tai, kada ir kaip gamino tabernakulį, Stanislovas ramiai pasakoti negalėjo. Jis labai jaudinosi ir tramdė besiveržiančias ašaras.

Meistras labai gerai prisimena tą dieną, kai Šv. Antano parapijos klebonas kun. Krizantas Juknevičius pakvietė jį ateiti į zakristiją. Bažnyčioje ir zakristijoje daugiau žmonių nebuvo, tik jiedu. Klebonas, pravėręs zakristijos duris į bažnyčią, parodė į didįjį altorių, liepė Stanislovui nueiti prie altoriaus, nusiauti batus, lipti ant altoriaus, matuoti, ką reikia ir kiek reikia, ir padaryti bažnyčiai tabernakulį. Gavęs tokią netikėtą užduotį, Stasys labai sutriko ir pasakė klebonui, kad jis ant altoriaus lipti negali. Klebonas jį nuramino sakydamas, kad altorių taip pat žmonės padarė, ir išėjo iš zakristijos. Stanislovas liko vienas. Jautėsi lyg vaikas, tėvo nubaustas nežinia už ką. Visiškai neišmanė, kaip reikia tabernakulį dirbti. Atsiklaupęs prieš didelį zakristijoje kabantį kryžių, iš visos širdies meldėsi: „Viešpatie, jeigu Tu man padėsi, tai aš tada padarysiu“. Meldėsi ilgai. O tabernakulį padarė per šešias savaites: pradėjo pirmą Gavėnios dieną, o Didįjį penktadienį jau atnešė į bažnyčią.

Tabernakulį pastačius ant altoriaus į jam skirtą vietą, bažnyčion susirinko neoficiali vertinimo komisija: kun. L.Blynas, klebonas kun. K.Juknevičius, vikaras (pavardės neprisiminė), altaristas kan. Juozas Želvys ir architektas Bistrickas – sūnus inžinieriaus Antano Bistricko, parengusio Šv. Antano bažnyčios projektą.

Architektas pirmiausia pasiteiravo, ar meistras turi darbo brėžinius ir kas juos padarė. Klebonas paaiškino, kad meistras jokių brėžinių neturi ir viską darė iš galvos. Tai architektą nustebino. O meistras Stanislovas jaudinosi ir laukė jo darbo įvertinimo. Neišgirdo. Nuėjęs į bažnyčios galą, norėdamas į savo darbą pasižiūrėti iš toliau, ten rado kan. J.Želvį. Kanauninkas, priėjęs prie Stanislovo, apkabino pečius ir nuoširdžiai pasakė: „Stasiuk, kai Dievas žmonėms dalijo talentus, tai visiems davė po vieną, o tau davė du“. Architektas Bistrickas, kreipdamasis į kleboną, S.Trečioko darbą taip įvertino: „Nuostabiai pritaikytas prie altoriaus architektūros“.

Gyvenimo kelias

Stanislovas Trečiokas gimė 1931 m. gegužės 11 d. Anykščių rajono Andrioniškio bažnytkaimyje. Čia baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. Jau vaikystėje svajojo toliau mokytis Kavarsko progimnazijoje ir vėliau tapti lakūnu. Bet jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Beje, Kavarsko klebonas kun. Eduardas Simaška jo mamai buvo pažadėjęs padėti Stanislovui mokytis progimnazijoje. Nėra abejonės, kad būtų ir ištesėjęs.

Tačiau po karo, jau ankstyvoje Stasio jaunystėje, plačiai atsivėrė durys į gyvenimo „universitetą“ ir mokyklos suole daugiau niekada jam neteko sėdėti.

Stasys, sulaukęs aštuoniolikos, tapo kareiviu – atliko karo prievolę ir „pareigą tėvynei“, o svarbiausia, taip išvengė prasidėjusių nuolatinių tardymų. Iš karinės tarnybos grįžo 1955 metais. Apsigyveno Kaune, netoli Šv. Antano bažnyčios, ir ten susipažino su kun. K.Juknevičiumi, laikinai gyvenusiu pas savo brolį. Ta jų draugystė tęsėsi apie 40 metų.

Kai 1965 metais Stanislovas, ieškodamas darbo, užsuko į Kauno politechnikos institutą, pateko pas prorektorių mokslo reikalams Romaną Chomskį. Matyt, Stasys prorektoriui patiko iš pirmo žvilgsnio, nes po labai trumpo pokalbio buvo priimtas etatiniu darbuotoju. Dirbo šios aukštosios mokyklos centriniuose rūmuose mokymo meistru. Beje, jis meistro amato niekur nebuvo mokęsis. Ten dirbo dvidešimt ketverius metus. Darboviete, darbu ir bendradarbiais buvo labai patenkintas.

Stanislovas neprisimena, kiek jam buvo metų, kai kažkur perskaitė, kad Vytautas Didysis Lietuvai yra pastatęs 32 bažnyčias. (Manau, kad 32 pastatė LDK, o dabartinėje Lietuvos teritorijoje jų yra 23.) Nuo to laiko jo neapleido noras per savo gyvenimą suspėti ką nors gera padaryti tokiam pat skaičiui bažnyčių. Todėl, jau dirbdamas mokymo meistru, visą laiką buvo, kaip jis pas sako, įnikęs į darbus bažnyčioms. Žinoma, juos neštis į darbovietę, kad laisvesnę nuo tiesioginių pareigų minutę galėtų padirbėti, buvo rizikinga. Jis prisimena, kad tik Andropovo laikais klebonas kun. K.Juknevičius turėjo teisę parašyti pažymėjimą, liudijantį, kad S.Trečiokas dirba Šv. Antano bažnyčioje santechniku. Tada jau drąsiau išnaudojo laisvalaikį atsineštiems darbams. O meistro rankoms paklusdavo medis, žalvaris ir nerūdijantis plienas.

Meistro darbai

S.Trečiokas pirmuosius darbus pradėjo dirbti Viduklėje, kai bažnyčios klebonas kun. K.Juknevičius jį pasikvietė „padėti restauruoti tris „liustras“, aptiktas ant bažnyčios viškų“. Sietynus reikėjo išardyti, atgaivinti ankstesnį žalvario blizgesį ir perdirbti taip, kad vietoj buvusių žvakučių šviesą bažnyčioje skleistų elektros lemputės. Toje bažnyčioje yra ir kitų jo dirbinių. Viduklės bažnyčioje įgyta darbo patirtis pravertė restauruojant Raudondvario ir Karmelitų bažnyčių sietynus.

Apie Sudeikių bažnyčios sietyno restauravimą papasakojo meistro žmona Veronika. Ji prisimena, kaip kartą Stasys iš Sudeikių bažnyčios prasiveržė maišą visokių geležėlių ir skardelių, o kol chemikalais nuo jų nuvalė apnašas, sugadino vonią. Bet ši kantri moteris laukė, kas bus toliau. Kai pagaliau iš sutvarkytų detalių jos vyras kambario viduryje pradėjo surinkinėti sietyną, dabar jau šviečiantį elektros lemputėmis, tada pasidarė abiem aišku, kad jis bus nepaprastai gražus. Ir didelis, nes jų 2,2 m aukščio kambarėlyje netilpo. Jau kitoje patalpėlėje baigus surinkti ir nuvežus į Sudeikius, pačiam meistrui teko sietyną bažnyčioje pakabinti. Kabindamas bijojo, kad nuo didelio svorio neįlūžtų medinės lubos.

Visus S.Trečioko padarytus darbus nėra lengva suskaičiuoti. Jis žino, kad iki šių metų net dvidešimt penkioms bažnyčioms yra ką nors daręs. Prisimena Raseinių, Kulautuvos, Paštuvos, Šv. Juozapo (Kaune), Raguvėlės, Šv. Gertrūdos ir kitas bažnyčias. Jo darbai įvairūs: restauruotos monstrancijos, komuninės, aukojimo taurės, žvakidės. Dvi jo restauruotos žvakidės, po dvi žvakes kiekvienoje, dabar stovi Palemono bažnyčioje, prie šv. Jono Bosko statulos.

Be restauravimo, S.Trečiokas yra padaręs daug naujų bažnyčioms reikalingų daiktų: dvidešimt monstrancijų ir nemažai relikvijorių, kuriuos užsakydavo broliai Merkiai. Jie tuos dirbinius auksuodavo, o kur tie jo darbeliai keliaudavo toliau, meistras nežino. Padirbo daug komuninių. Savo gimtosios Andrioniškio parapijos bažnyčiai sakosi tepadaręs tik keturis žibintus, procesijoje nešamus prie baldakimo.

Kai kun. K.Juknevičius dirbo kunigų seminarijoje, S.Trečioko paprašė padaryti seminaristams – būsimiems kunigams didelį kiekį viatikinių. Sovietų laikais yra padaręs daug žiedų – rožinių kunigams ir jaunuoliams, išeinantiems į sovietų kariuomenę.

Atgimimo ir Sąjūdžio įkvėptas, padarė apie septyniasdešimt Vyčių pagal Juozo Zikaro sukurtą skulptūrą, taip pat tremtinių kryžių Šv. Antano bažnyčiai. Ant to kryžiaus yra užkabintas erškėčių vainikas ir didelis rožinis, kurio karolius meistras sakėsi suvėręs iš persiko kauliukų.

* * *

Prieš rašydama šį straipsnį, su meistru S.Trečioku susitikau keletą kartų. Kiekvieną kartą jis pažerdavo vis naujų, iš savo atminties „atkastų lobių“. Per vieną susitikimą nuėjome į Šv. Antano bažnyčią jo darbų pažiūrėti: ten yra dvylika konsekracinių kryžių – žvakidžių, nedideli šviestuvai ant kolonų ir kt. Šventoriuje atsisveikindamas pasakė: „Dabar noriu čia pasilikti vienas ir atsiklaupti prie kanauninko Juozo Želvio kapo; ne prieš paminklą, ne prieš kapą, o noriu prieš jo asmenybę nusilenkti“.

S.Trečiokas apie daugelį dalykų turi savo nuomonę. Štai Vytautą Didįjį jis gretina su šventuoju Kazimieru ir jo paveikslą ant sienų laiko pakabinęs šalia tėvo Kęstučio.

Jis pasakojo ir apie kada nors skaitytas ir labiausiai patikusias knygas. Dar labai norėtų sužinoti, ar yra parašyta knyga apie visus apaštalus. Labai norėtų ją perskaityti.

Kalbėdamas apie savo bažnyčioms padarytus darbus, Stanislovas ypač išskiria du pačius mėgstamiausius ir labiausiai jį jaudinančius: tabernakulį Šv. Antano bažnyčiai ir kryželį, kuris praėjusią vasarą buvo pastatytas ant pašventinto Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios koplyčios altoriaus. To kryželio restauravimą jam patikėjo dekanas kun. Vytautas Grigaravičius. Ši bažnyčia Stanislovui yra dvidešimt šeštoji, kurioje lieka jo rankų ir širdies šilumos dalis. Ir dėl to širdyje tas didelis džiaugsmas niekaip neatslūgsta.

Stanislovas norėjo turėti tų abiejų darbų nuotraukas. Jas gavęs džiaugėsi. O žiūrėdamas į tabernakulio su monstrancija nuotrauką sakė, kad ją pašventintą norės laikyti savo rankose išeidamas į paskutinę kelionę. Ir kalba vėl grįžta prie tabernakulio. Jis tiki stebuklu. Tiki, kad tik Dievo padedamas jis tą darbą padarė.

Dar Stanislovas užsimena apie savo jaunesnįjį brolį Joną, kuris ilgą laiką Lietuvoje buvo vienintelis smuikų meistras. Tiesa, jis nebuvo savamokslis.

S.Trečiokas lakūnu netapo, tačiau jo atlikti darbai bažnyčioms jo dvasią visą laiką kėlė daug aukščiau, negu būtų pakilęs tas plieninis paukštis.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija