Laiko audrų nesugniuždytas

Bronius VERTELKA

Panevėžietis pensininkas Algirdas Šaduikis: „Mano bendražygių lieka vis mažiau“ Autoriaus nuotrauka

Iš 106 Vietinės rinktinės karių, kartu su Algirdu Šaduikiu kalėjusių Štuthofo koncentracijos stovykloje, šiandien penkiolika jų gyvi: dešimt gyvena Lietuvoje, penki –užsienyje. Iš Rokiškio krašto kilęs A.Šaduikis pensininko dienas leidžia Panevėžyje.

Veterinarijos puskarininkių mokykloje

Generolui Povilui Plechavičiui paraginus stoti į besikuriančią Vietinė rinktinę, A.Šaduikis kartu su savo Rokiškio gimnazijos klase atėjo į komendantūrą. Tačiau septintoką čia pripažino netinkamu dėl per mažo ūgio ir silpnokos sveikatos. Po savaitės vaikinuką vėl pašaukė ir paklausė jo, ar sutiktų vykti į Marijampolės karo mokyklą veterinarijos puskarininkio specialybės įsigyti. Jaunasis rokiškietis troško mokytis sanitarijos dalykų, tačiau, nesant kito pasirinkimo, jis kartu dar su dviem savo krašto jaunuoliais išvyko į Marijampolę. Algirdui buvo septyniolika su puse metų. Štabe atidavus siuntimą, jiems nurodė kareivines, kur dislokuotas jų būrys. Tai buvo dviejų aukštų pastatas: pirmajame gyveno veterinarijos puskarininkių mokyklos, antrajame – sanitarijos puskarininkių mokyklos kursantai. Kariškų drabužių kursantams neišdavė. Jie vilkėjo civiliais drabužiais, su kuriais atvyko į Suvalkijos sostinę. Prasidėjo mokslas. Tęsti veterinarijos specialybės kurso žadėjo siųsti į Kauno veterinarijos akademiją, tačiau dėl nežinomų priežasčių jos nepasiekė. Taip atėjo gegužės mėnuo.

Esesininkų sargybos apsuptyje

Gen. P.Plechavičiui nesutarus su vokiečių vadovybe dėl Vietinės rinktinės ateities, kursantus po truputį pradėjo leisti namo. Kuopos vadas ir viršila eidavo į štabą teirautis, kada ateis kiekvienam jų eilė. Taip sulaukė gegužės 15-osios. Dar jos išvakarėse pasklido gandai, jog geležinkelio stotyje yra daug vokiečių patrulių, kurie tikrina visus civilius žmones. Susidarė tokia situacija: išvažiuoti galimybės nėra, be dokumentų irgi nepabėgsi. Spręsti jų likimo ėmėsi kiti. Nutarę neišsisklaidyti, su karo mokykloje likusiais kursantais susikraustė į vienas kareivines. Naktį, norėdami įsitikinti, ar nėra apsupti, palei jos tvorą eidavo sargybą. Pradėjus aušti gegužės 16-ajai, atėjo žinia, jog jie yra esesininkų sargybos gniaužtuose. Susitaikę su tokiu likimu, tą naktį kursantai nemiegojo. Išgirdę šaudymą prie kareivinių vartų, suprato, jog vokiečiai veržiasi pas juos. Išvarytus į kiemą surikiavo, nuvarė į maniežą ir pastatė sargybą. Ir čia lietuviai parodė savo išradingumą. Praardę už žmogų aukštesnį langą ir stebėdami sargybą, pro tokią skylę sugebėjo išlįsti po tris keturis ir bėgo jie stačiu upės šlaitu. Algirdas tokios laimės nepatyrė. Dviem kursantams pasileidus Šešupės link, pasigirdo šūvis. Netrukus maniežas iš visų pusių buvo apsuptas esesininkų.

Su „Liuftvafės“ uniforma

Nevalgius prabėgo diena ir naktis. Dalyvaujant vertėjui, vokiečiai ėmė filtruoti kursantus. Paskui aprengė juos „Liuftvafės“ uniforma.

Stiprios sargybos saugomi jie ėjo Marijampolės gatvėmis. Atrodė taip, tarsi visas miestas būtų išėjęs jų pasižiūrėti. Tarp gyventojų buvo ir pažinojusiųjų kursantus, ne vieną tokį sugebėjo išgelbėti. Buvo ir taip: vieną uniformuotą lietuvį Algirdo akyse akimirksniu perrengė civiliais drabužiais.Tokių laimingųjų pasitaikė nedaug.

Gegužės 20-osios rytą mūsiškių laukė autobusai. Į juos suvarė kursantus. Esesininkai įsakė niekur nesidairyti, sėdėti kaip pelėms po šluota. Kitaip šausią be perspėjimo. Vežė Lietuvos sienos link. Privažiavus Kionigsbergą, autobusai sustojo miške. Išlipusius grandine apjuosė esesininkai, ginkluoti automatais, už pavadžių laikantys skalijančius šunis. Pamatę žiburių jūrą, nelaimingieji suprato, jog čia kažkas negerai. Išėjęs lagerio komendantas sušuko, kad už savo viršininkų kaltes lietuviai patys turės kentėti.

Pagalvėlė ir paklotas – iš pjuvenų

Lydimi gausios sargybos su šunimis, kursantai ėjo koridoriumi, kurio abiejose pusėse buvo stulpai su ištemptomis spygliuotomis vielomis. Perėję pirmąjį bloką, pamatė nepažįstamų vyrų būrelį. Ant jų rankovių buvo lietuvišką vėliavą simbolizuojantys ženkleliai. Kai kursantus įvedė į vienuoliktąjį bloką, A.Šaduikis suprato, jog nuo šios akimirkos yra kalinys. Algirdas, kaip itin jaunas, privalėjo tenkintis gultais trečiame aukšte. Užlipęs ant jų, užčiuopė iš pjuvenų padarytą paklotą. Jis buvo taip nuzulintas, kad atrodė kaip juodas nuodėgulis. Pagalvėlė irgi iš pjuvenų, taip pat juodutėlė. Visiškai suplyšusi medvilninė antklodė. Tačiau net ir į tokią vietą patekę lietuviai nežinojo, kas yra lageris. Jų nuotaika buvo nebloga, nes kartu buvo 106 tautiečiai.

Pro kaminą išeinantys dūmai priminė deginamos gumos kvapą

Rytą pakirdę kaliniai ėjo praustis. Prie vartų stovėjo sargyba su šunimis. Šalia jos – bokštelis kareiviui, ginkluotam kulkosvaidžiu. Smalsumo vedinas, Algirdas užėjo už savo bloko. Kitame, dvyliktame, nuo jų spygliuota viela atitvertame, bloke matėsi kaliniai lenkai dryžuotais drabužiais. Jiems pavyko išaiškinti, jog jų kaimynystėje įkurdinti lietuviai. Netrukus iš ten lenkai atvedė mūsų tautietį, su kuriuo Algirdas galėjo išsikalbėti. Šis buvo iš Lazdijų, trupučiuką vyrėlesnis už jį patį. Vyrukas pateko čia todėl, kad jo tėvas nesugebėjo atiduoti vokiečiams grūdų pyliavos. Kadangi šeimos galva buvo labai senas, todėl jo vietoje paėmė sūnų. „Koks čia lageris?“ – nekantravo iš dzūko sužinoti Algirdas. „Na, matai, kol kas gyvas esu“, – žmogus bijojo ką nors daugiau pasakyti.

Buvo graži ir saulėta diena. Pakėlęs akis, Algirdas pamatė, kaip iš kamino kyla dūmai. Suprato, jog tai žmonėms deginti skirtas įrenginys – krematoriumas. Kada nuo jo vėjas atnešdavo dūmus, Algirdui jie smirdėdavo deginama guma.

Toks maistas netiktų nė kiaulėms

Lietuviai sėdėjo ir laukė, ką su jais darys toliau. Neaiški jų ateitis. Štuthofo lageryje valgyti davė taip, kad geras ūkininkas savo kiaulių nešertų. Pusryčiams – prasta kava ir duonos riekė, užtepta plonyčiu marmelado sluoksniu. Pietūs visiškai prasti. Atvežė statinę smirdančios sriubos. Į medinę lėkštę įpylė jos apie 0,7 litro talpos samtį. Liesoje sriuboje plaukiojo pernykščio derliaus pašarinių burokų griežinėliai ir gyvulių gyslos. Pirmą dieną Algirdas tokio viralo nevalgė, o antrą jį užsivertęs susipylė į burną. Pietūs buvo be duonos. Vakarienei, taip pat kaip ir pusryčiams – juoda prasta kava, duonos riekė su marmeladu. Taip maitino mūsiškius maždaug iki birželio 10 dienos. Tada išvedė visus į Štuthofo siaurojo geležinkelio stotį ir susodino į prekinį vagoną.

Tapo karo pagalbininku

Jaunus, taip maitintus vyrus vieną vakarą išlaipino iš vagonų, kur aikštelėse jų laukė sunkvežimiai. Motorams riaumojant, jie kilo į statų kalną. Du esesininkai, kurie itin žiauriai elgėsi su suimtaisiais, atvežtuosius nuvarė į lagerį, kur jie išvydo šviesų jūrą. Vyrus čia prašnekino lietuviškai mokantis esesininkas puskarininkis. Netrukus pasirodęs aukšto rango karininkas pranešė, jog dėl esą įvykusio nesusipratimo nebereikės mūsiškiams kankintis lageriuose. Išvežtus į Ščeciną infiltravo į „Liuftvafės“ dalinį. Nemažai jiems teko paklaidžioti po Vokietiją.

A.Šaduikis pateko į priešlėktuvinę gynybą.Turėjo vokiečių karinę uniformą, bet buvo vadinamas karo pagalbininku. Susikalbėti jam padėjo Rokiškio gimnazijoje pramokta vokiečių kalba.

106 lietuvių, kartu su Algirdu išgyvenusių tokią pat dalią, artėjant frontui likimai susiklostė taip, kad vieni pateko į Vakarų, kiti – į Rytų zoną, o treti iškeliavo namo.

Rusų karininkas „neišgirdo“ atsakymo

Susirgęs dizenterija, Algirdas pateko į rusų okupuotą zoną. Pasveikusį jį nuvarė į Torūnės filtracijos lagerį. Kadangi neturėjo jokių dokumentų, tardomas jaunuolis prisipažino, jog yra tarnavęs lietuvių Vietinėje rinktinėje. Su jį tardžiusiu vyresniuoju leitenantu Algirdas susikalbėjo rusiškai. Tardytojas, jau prieš tai nemažai žinojęs apie jį, paklausė, ar jis suspėjo priimti priesaiką. Nuo Rokiškio kilęs vaikinas atsakė teigiamai. Jaunuolis pamatė, kaip staiga pasikeitė rusų karininko veido išraiška. Šis vėl pakartojo klausimą. Tada Algirdas išsigynė nuo savo ankstesnio atsakymo. Tai ir padėjo jam išvengti Sibiro lagerių.

Paėmė tarnauti į rusų armiją

Beveik penkerius metus A. Šaduikiui teko valgyti sovietinės armijos kareivio duoną. Iš pradžių jis tarnavo Lenkijoje, vėliau – Kaliningrade. Jam patikėjo ginklą, tačiau su karine priesaika delsė. Prabėgo beveik treji tarnybos metai, kol ją priėmė. Algirdas iki šiol nežino, kodėl taip buvo padaryta.

Žinią tėvams, kad yra sveikas ir gyvas, Algirdas davė dar būdamas rusų filtracijos lageryje. Jau būdamas kareiviu, kartą, lydimas seržanto, su reikalais jis vyko į Lietuvą. Tada ir įkalbėjo bendrakeleivį užsukti į jo namus. Sėdę į prekinį traukinį, juodu pasiekė Rokiškį. Už Obelių iššoko sąstatui judant. Algirdo tėvai labai nustebo, išvydę nelauktus svečius. Sodiečiai iš savo namų kareivėlius išleido tik po savaitės. Grįžo jie į savo dalinį laimingai.

Dirbo statybinėse organizacijose

Tik po šešerių metų Algirdo tėvai galėjo džiaugtis visam laikui pas juos grįžusiu sūnumi. Tačiau vaikiną traukė technika. Vilniuje jis įgijo aukštesnįjį išsilavinimą. 26 metus dirbo Panevėžio statybinėse organizacijose. Ne vienerius metus vadovavo mažosios mechanikos barui. Darbininkai jį gerbė.

A.Šaduikis žino visų kartu su juo tarnavusių Vietinės rinktinės karių ir patekusių į Štuthofo koncentracijos stovyklą pavardes ir vardus. Panevėžyje gyvenantis vyriškis su skausmu taria, jog iš 106 gyvų liko penkiolika. Įvairios ligos ir jį patį persekiojo. A.Šaduikis sakė: sudėjus dienas, jo praleistas ligoninių palatose, būtų visi metai. Kartu jis tvirtino, jog nė vienas gydytojas nėra reikalavęs kyšio. Žmogus su pagarba atsiliepė apie savo šeimos gydytoją, kilniam darbui atsidavusią medikę.

Panevėžys

© 2005 "XXI amžius"