Įvairiaspalviai rožinio karoliai

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Liucija Čarneckaitė- Jasiukevičienė Druskininkuose, „Eglės“ sanatorijoje

Druskininkai. Rožinio mėnuo. Puikios pirmos mėnesio dienos, dar taip ryškiai šviečianti ir šilumą dalijanti saulė. Ir penki slėpiniai – penki susitikimai Druskininkuose.

Pirmas slėpinys

Druskininkų bažnyčia. Vakarinės pamaldos. Pusvalandį prieš šv. Mišias kalbamas rožinis. Jį veda Eugenija Gruodienė. Moteris atsineša gražų, gelsvais mediniais karoliais poros metrų ilgumo rožinį. Jį apkabina dar keletas moterų. Ramiu balsu Eugenija pradeda melstis. Kas ši moteris?

Šešerių metukų liko be tėvelio. Jį sušaudė stribai. Šeima priklausė Alovės parapijai. Iki bažnytėlės buvo devyni kilometrai. Ne visada ten galėdavo nueiti, bet namuose melsdavosi drauge.

Eugenija prisiminė: „Kada dar buvo gyvas tėvelis, per Adventą abu su mama atsikeldavo anksčiausiai, apsitriūsdavo. Mama ruošdavosi apie krosnį. Tėvelis mus, vaikus, prikeldavo, susodindavo apie stalą ir visi kartu melsdavomės. Žinoma, prie mūsų prisijungdavo ir mama.

Labai anksti priėmiau Pirmąją Komuniją. Tėvelis pasodino keturis bijūnų krūmus. Vienoje namo pusėje po vieną vyriausiai ir jauniausiai, kitoje – po vieną mums, vidurinėms sesėms. Tėvelis sakė: „Kada pražydės tavo krūmas, tada galėsi eiti Pirmosios Komunijos“.

Aš vis laksčiau kasmet pažiūrėti. Matau, kad mano krūmas jau su pumpurais, tuoj žydės. Tada buvau šešerių metų. Na, ir leido su vyresne sesute eiti kartu. Neprisimenu, ar Vincentas Sladkevičius mus tik rengė, ar pas jį ir priėjome. (Tuo metu jis kunigavo Merkinėje.)

Dažnai eidavau į Merkinės bažnytėlę, nes ji buvo daug arčiau. Dalyvavau procesijoje. Visada norėjau melstis“.

Eugenija labai tiki rožinio galia. Prisiminė 1991 m. sausio 13-ąją: „Einu ryte į darbą ir girdžiu žmones kalbančius, kad prasidėjo karas. O aš galvoju, kad negali taip būti. Šiandien, kaip ir kiekvieno mėnesio 13-ąją - Marijos diena. Ji neleis mums pražūti. Kai vėliau pamačiau per televizorių kun. A.Keiną su didžiule žmonių minia kalbantį rožinį, širdimi pajutau, kad Švč. M. Marija mus išklausys. Įvyko stebuklas. Priešas atsitraukė. Dabar, kai aplinkui taip neramu, tiek blogio,visi turime kasdien kalbėti rožinį“.

Iš kur tas rožinis atsirado Druskininkų bažnyčioje? Ilgus metus čia dirbo dekanu kun. Konstantinas Gajauskas. Prieš keletą metų jis išėjo į Amžinybę. Buvusi kunigo šeimininkė Franciška Adamkovič papasakojo tokią rožinio istoriją: „Mūsų namuose yra šiek tiek mažesnis iš Vilniaus atsivežtas rožinis. Jam apie 70 metų. Šis rožinis labai patiko dekanui. Jis maždaug prieš 20 metų užsakė pas vietinį menininką padaryti kiek didesnį rožinį. Taip ir liko iki šių dienų“. Kalbinti kiti druskininkiečiai mano, kad tai Jaskonyse, netoli Druskininkų, gyvenančio Česnulio rankų darbas.

Eugenija prisiminė, kaip kartą prie moterų bažnyčioje priėjo nepažįstamas vyriškis ir prašė leisti jam su šituo rožiniu sukalbėti vieną paslaptį. Žinoma, leido.

Dabartinis Druskininkų bažnyčios klebonas, Varėnos dekanas kun. Bronius Krakevičius mano, kad tokio rožinio nėra nė vienoje Lietuvos bažnyčioje. Šis dvasininkas sakė: „Eugenija Gruodienė yra mano dešinioji ranka. Be jos viskas gultų ant mano pečių kartu ūkiniais, kitais organizaciniais darbais. Ji viską atlieka tyliai, nuoširdžiai“.

Eugenija slaugo sunkiai sergančią vyro motiną, taip pat mieste gyvenantį gerų pažįstamų tėvelį. Jos graži praktikuojančių katalikų šeima. Viena dukra dirba tikybos ir anglų kalbos mokytoja, kita pasirinkusi vadybą. Geras ir rūpestingas jos vyras.

E.Gruodienė – tai mažytis Dievo saulės spindulėlis, šviečiantis Druskininkų parapijoje. Ji nori išlikti mažutė, nepastebėta. Labai norėjau prie straipsnio įdėti rožinio maldos kalbėtojų nuotrauką, bet E.Gruodienė nesutiko. Ji sakė: „Čia nereikia jokios reklamos. Viskas Dievo garbei“.

Antras slėpinys

„Tegul Jūsų skaitytojų siela skaidrėja, o širdis šiltėja Jūsų sukurtoje jaukioje bibliotekos atmosferoje. Dėkui už mielą ir šiltą erdvę. Jūsų Vilija Gerulaitienė“. Tai įrašas „Eglės“ sanatorijos bibliotekos garbės svečių knygoje, paliktas renginio, skirto Kalbos ir knygos metams, vedėjos archeografės V.Gerulaitienės.

Bibliotekos vedėja Adelė Kudarauskienė dirba čia nuo 1991 metų. (Biblioteka veikia nuo 1972 metų.) Šiais metais bibliotekoje renginiai vyko kas mėnesį. Ada sako: „Reikia vidinio pasirengimo, reikia pažinti žmones, save suprasti. Svarbiausia žmonėms ir kad jiems renginiai patiktų. Daug lemia ir didžiosios Druskininkų sanatorijos „Judrija“ generalinio direktoriaus Romualdo Domarko pažiūra į meną, kultūrą, knygą, dvasinę sveikatą“.

Ada džiaugiasi, kad bibliotekoje jau vyksta renovacijos darbai, pagerės darbo sąlygos. Bibliotekininkė ketina kaupti susitikimų, renginių medžiagą. Su kokia meile ir užsidegimu Ada vardijo susitikimus, pasakojo apie jų dalyvius. Rodės, su kiekvienu bendravo iš naujo: dailininkas Bernardas Arčikauskas, kurio skulptūros puošia Druskininkų Vilniaus alėją, aktorius Algimantas Masiulis (tada lankytojai vos tilpo salėje), rašytojas, kultūros istorikas, Nepriklausomybės Akto signataras Gediminas Ilgūnas, rašytojas Laimonas Tapinas. Daug kas įsiminė susitikimą su gydytoja, žurnaliste Filomena Taunyte. Nepaprastai daug žmonių susirinko į poeto Justino Marcinkevičiaus ir aktoriaus Petro Venslovo literatūros vakarą „Ką gi dar dvasia ir žodis gali?“

Bibliotekoje liko beveik visų renginiuose dalyvavusių kūrėjų dovanotos knygos su autografais. Čia visada rasi žmonių, skaitančių laikraščius, ieškančių mėgstamų knygų, keliaujančių po internetą. Jeigu nežinosi, kur ieškoti atsakymo, tau visada padės Ada.

A.Masiulis svečių knygoje įrašė: „Kūrėjas – kiekvienas žmogus, turintis stiprų intelektą, užkoduotą kūrybai. Toks žmogus nebūtinai turi būti menininkas. Juk tarp savęs dažnai kalbame – čia tikras daktaras, čia tikras kunigas. Jei žmogus pašauktas savo profesijai, darbas – jo kūryba“. O aš dar pridėsiu: Ada – tikra bibliotekininkė, kurios šviesos slėpiniai šviečia ir mažomis kibirkštėlėmis krenta į mūsų širdis.

Trečias slėpinys

Į literatūros vakarą, kuriame dalyvavo poetas Just. Marcinkevičius ir aktorius P.Venslovas, susirinko įvairaus amžiaus žmonių iš įvairių gyvenamųjų vietų. „Eglės“ sanatorijos koncertų salėje vos tilpo visi klausytojai.

Susitikime teko ir man pajusti šių dviejų Lietuvos ąžuolų kalbos ir „žodžio skonį burnoj“; palaimą, kad „štai miškas ošia many... tas paukštis čiulba manimi...“, paragauti „ant vasaros kaklo nunokusių šermukšnio uogų“.

Perskaitęs M.Daukšos „Postilės“ ištrauką poetas priartėjo prie skaudžių XIX amžiaus datų, spaudos draudimo. Iš jų iškyla mūsų prosenelių, senelių lietuviškas būdas, vargas, kančia ir didelė meilė savo tautai, kalbai, Lietuvai. Iš čia ir poeto šaknys, kurios jį maitino, augino, stiprino. O kūryba, išsibarsčiusi eilėmis daugelyje knygų, tarsi ąžuolo gilės teikia mums dvasinės šviesos ir stiprybės. Tai jis atiduoda duoklę už mus „tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems. /Toms knygoms,/mūs lopšį supusioms./.

Lietuviška kalba, nuėjusi tūkstančius kilometrų istorijos vieškeliais, paliko savo pėdas ir „iš motinos lūpų išdygo/ ir mumyse pasisėjo“. Kai poetas perskaitė eilėraštį „O tėviške“, manau, ne vienas iš mūsų sugrįžome į ją. Vieni ją turime, kiti savo rankomis griovėme, o dar kiti nežinome jos vietos. „O tėviške, laukų drugeli margas!/ Jau tavo pieva – mano atmintis“. O iš aktoriaus P.Venslovo lūpų išsiliejo „Meilės poema“. Po to jis – jau Mindaugas ir Prometėjas. Žodžio galia visus pakerėjo, užbūrė.

Poeto kažkas paklausė, ką gi dar dvasia ir žodis gali. Jis atsakė: „Kuo toliau, tuo mažiau, nes viską gali pinigas. Dvasia ir Žodis nepadaro to, ką gali padaryti. Nepasiekia tų gelmių, kur gali pasiekti. Nusikaltimai, narkomanija, alkoholizmas. Tai – baisu!

O kokiu nerimo varpu mušti, kad laisvoje Lietuvoje nenumirtų lietuviškas žodis? Poetas atsakė: „Tas varpas mumyse. Ir Seimas, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepadaro to, ką turi padaryti. Man svarbu, kad Lietuvoj kalbėtų lietuviškai, o ne Europarlamente. Gerai, kad A.Brazauskas parašė raštą – laišką „Dėl tarptautinio žodžio „Euro“. Mūsų kalboje jis turi būti linksniuojamas.

Kalbos likimas – tautos likimas. Mane gąsdina, kai didžiuosiuose Lietuvos miestuose visur puikuojasi angliški pavadinimai. Nėra lietuviškų užrašų“. Susitikimą J.Marcinkevičius užbaigė nežinomo autoriaus eilėraščiu, kuris buvo išspausdintas 1889 metais „Varpe“ (Nr. 6):

Saulelė senoji
dar szwiecz vis mieloji:
Tie patys perkuni
Dar griauja ir griaus.
Kalba taip senoji
Dar skamb vis garsioji;
Iszliksim ir mes,
Kol kalba nesiliaus.

Ketvirtas slėpinys

Susitikome „Eglės“ sanatorijoje su žurnaliste Regina Stundiene, kartu gyvenome viename kambaryje. Tai temperamentinga, gyvybinga ir stipria energija spinduliuojanti moteris. Tik retsykiais sušmėžuodavo liūdesio paukščio sparnai. Išsikalbėjome. Maždaug prieš keturiolika metų kun. Rokas Puzonas jai padovanojo Šventojo Tėvo pašventintą tikrą rožinį, tai yra jis buvo iš karoliukų - rožyčių. Ant „Garbė Dievui...“ karoliukų išgraviruotos bažnyčios. Kryželis papuoštas keturiomis rožytėmis. Reginai tai brangi relikvija. Po ilgos pertraukos pas šį kunigą ji atliko ir išpažintį. Po to kunigas pasakė: „Ačiū, kad atėjot“. Jis krikštijo Reginos dukrą.

Žurnalistė prisiminė, kaip prieš kelerius metus Utenoje statomos bažnyčios klebonas kun. Sigitas S. pakliuvo į autoavariją. Apie vieną mėnesį buvo komos būsenoje, paralyžiuotas. Jo pažįstama Juzefa B. prašė Reginos ir kitų, taip pat Kretingos vienuolių kalbėti už kunigo sveikatą rožinį. Jis stebuklingai pasveiko. Šiuo metu klebonauja kitoje parapijoje.

Pats tikėjimas atėjo iš šviesaus atminimo senelės (babytės, kaip ją vadino), aukštaitės, tėvelio motinos Paulės Jakšytės-Totorienės. Kai Regina apie ją pasakojo, balsas pritilo, žodžiai liejosi kaip skaidraus upelio vanduo. Ji prisimena:

„Babytės tikėjimas buvo iš sielos gelmių. Jos darbai nesiskyrė nuo maldų. Melsdavosi kiekvieną vakarą, kad ir kaip būtų pavargusi. Poteriai buvo šventas reikalas. Skarytę, su kuria eidavo į bažnyčią, visada rūpestingai sulankstydavo ir įdėdavo į stalčiuką. Į kitą – storais viršeliais „gutomo“ popieriaus maldaknygę su daugybe „abrozdėlių“ ir rožinį. Visuose spintos stalčiuose babytė leisdavo mums pasiknaisioti, o šis – tabu.

Tai buvo labai švari ir tvarkinga moteris. Jos suknelės kvapą jaučiu iki šiol. O tokios šviežios juodos duonos su naminiu sviestu, nudažytu morkų sultimis, daugiau niekur nevalgiau.

Tos Kūčių dienos apeigos! Iškratymas iš čiužinio seno šieno ir gaivus naujo kvapas. Kaip sniegas balta, jos rankomis išausta staltiesė, po ja šienelis, ant stalo - kalėdaičiai ir parpeliukai (kūčiukai). Šiuose namuose visada pleveno gerumo dvasia.

Senelės tolerancija kitų žmonių atžvilgiu buvo neišmatuojama. Nors ji ir nepritarė sovietų valdžiai, bet, kad Regina neišsiskirtų iš kitų vaikų, o mokytoja jos nebaustų, pati gražiai apsiūlėjo pionierišką kaklaraištį. Kai tėvas girtas mušdavosi, ji praverdavo duris, tylėdama pažiūrėdavo į jį, ir šis nurimdavo. Apie girtuoklius, kitaip mąstančius nepasakė jokio blogo žodžio“.

Žurnalistė toliau rutuliojo senelės gerumo kamuolį: „Mama labiau mylėjo mano seserį. Babytė tai matė. Ji nupirkdavo ledinukų ir sesei duodavo keturis, o man tyliai įleisdavo į kišenėlę aštuonis. Prispausdavo mano rankytę, kad tylėčiau.

Babytė žinojo daug priežodžių, patarlių, posakių. Jos kalba buvo graži ir spalvinga. Sakydavo:

– Reginute, nebijok išgeriančio vyro, jis išsipagirioja. O blaivas – visada durniuoja.

Po to dar pridurdavo:

– Su protingu vyru atsisėsi ant pliko akmens pliku užpakaliu ir apželsi. Su durnu – ir dvarus prakiši.

Reginos akyse iškyla senos, žolėmis užėjusios kapinaitės. Jose – tik trys gražiai sutvarkyti kapai be antkapių. Aplinkui pabarstyta smėliuku, apsodinta gėlyčių, uždegtos žvakės. Tai – senelės artimųjų kapeliai.

Daug kitų aukštaičių, žemaičių, suvalkų ir dzūkų senelių yra tie šviesos slėpiniai, šviečiantys širdžiai prisiminimų šviesa šių dienų realybėje.

Penktas slėpinys

Susitikome valgykloje prie bendro stalo. Sesutė atvedė skubriu žingsneliu bėgančią simpatišką brandaus amžiaus moterį. Susipažinome. Ji atvyko sustiprėti po sunkaus insulto.

Mums toliau bendraujant pastebėjau, kad ji yra inteligentiška, išsilavinusi, stiprios valios ir jautrios sielos moteris. Tai – Liucija Čarneckaitė-Jasiukevičienė, Lietuvos diplomato, įgaliotojo ministro Italijoje Voldemaro Čarneckio dukra. Liucija gimė Italijoje. Ją pakrikštijo Romoje, Šv. Petro Bazilikoje, 1918 metų nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys.

Apie Čarneckių šeimos baisius tremties metus Liucija pasakojo nenoriai. Tik kalbėjo, kad mama, be kelių rusiškų sakinių, su vaikais ir pažįstamais kalbėjo tik lietuviškai ir angliškai. Ir skurde, ir varge išliko išdidi. Visada meldėsi, to mokė savo vaikus. Vėliau pasidarė rožinį iš duonos gumuliukų. Per gegužines pamaldas papuošdavo Švč. M.Marijos altorėlį. Susirinkdavo daugiau žmonių ir visi melsdavosi.

Liucija mieliau prisiminė Italijoje praleistas dienas: „Mama buvo ypatinga moteris. Ją mylėjo visi: tarnai, tarnautojai, kunigaikščiai, karaliai.

Mes, aristokratų ir diplomatų vaikai, didžiųjų švenčių šv. Kalėdų ir Velykų proga vaidinome katalikiškus spektaklius aukštuomenei. Už tai surinktus pinigus skirdavo vargšams vaikams.

Prieš išvykstant į Lietuvą, mūsų šeimą palaimino popiežius Pijus XI“.

Dabar Liucija turi rožinį, padovanotą apaštalinio nuncijaus, arkivyskupo Justo Mullor Garsijos ir pašventintą popiežiaus Jono Pauliaus II. Po mamos mirties nuncijus siūlė Liucijai darbą, kuris galėtų padėti užsimiršti sunkias išsiskyrimo su motina akimirkas. Liucija maloniai padėkojo ir atsisakė, nes jos jau laukė giminės JAV.

Su šia moterimi gali kalbėti be galo. Tai tikra prisiminimų knyga. Ji verčia vieną puslapį po kito apie Lietuvis praeitį, jos žmones...

Liucija prisiminė, kaip Julija Šalkauskienė globojo jos vaikus ir suteikė progą išklausyti gerą koncertą Palangoje: „Pareinu namo, o Julija pasakoja: – Tavo vaikai pasimeldė, persižegnojo ir lūpomis nupūtė po bučinuką. Kaip gražu!“

Liucija mena: „Maždaug prieš 30 metų Vilniuje važiavau autobusu. Stovėjau prie bilietų žymeklio. Pulkelis vaikų tarp savęs bendravo žemaitiškai, bet bilietą pažymėti manęs paprašė rusiškai. Aš pažymėjau ir tyliai vienam į ausį pasakiau, kad čia Lietuva ir reikia kalbėti lietuviškai. Vaikelis nuraudo. Manau, kad įsiminė tai visam gyvenimui. Dar ieškojom su vaikais Aušros Vartų Motinos. Mergaitės, mokinukės, mums mielai paaiškino, parodė. O kai paklausėme, kur yra Gedimino prospektas, jos susižvalgė ir pasakė, kad girdėta, bet nežino. Po to išsiaiškinome, kad tai Lenino prospektas. Šiuo pavadinimu prospekto aš niekada nevadinau. Jis buvo, yra ir bus Gedimino...“

Prisiminė vieną kelionę, gal 1990 metais, į Lenkiją, į Čenstakavą. Ji turėjo apsiaustą su Lietuvos trispalve. Priėjęs Ispanijos žurnalistas paklausė:

– Kieno tai vėliava?

Liucija atsakė:

– Tai mano Lietuva.

Tada žurnalistas atsiprašinėjo ir pasakė, kad tikrai žinantis Lietuvą, Landsbergį, bet kaip jis pamiršęs! Vėliau jis dar kalbino Liuciją ir padarė reportažą apie Lietuvą.

Ta begalinė meilė savo šaliai, praeičiai ir ateičiai, gamtai, akmeniui, medžiui, vandeniui, žolei, gėlei sklandė tarp mūsų kasdien vaikščiojant Druskininkų žeme.

Liucija meldžiasi už tai, kad būtų sugrąžinta Lietuvai „Villa Lituania“ – Lietuvos ambasados rūmai Italijoje. Meldžiasi už savo artimuosius, už mamą ir tėvelį, kurį Bažnyčia įtraukė į paskutinio šimtmečio kankinių sąrašą, ir už... Lietuvą.

Druskininkai

© 2005 "XXI amžius"