|
Motinos Širdis
Vida DŽIAUGYTĖ
 |
|
Izabelė Urbonienė į gyvenimą
dorais žmonėmis išlydėjusi
savo vaikus, dabar dažnai
priglunda prie sodyboje parimusio
Rūpintojėlio, kurį drožti pradėjo
amžiną atilsį vyras Kazimieras,
o užbaigė sūnūs Adomas ir Kazys
|
Joniškio rajone, Ramoškių kaime, gyvenanti Izabelė
Urbonienė, ką tik atšventusi gražų jubiliejų, turi kuo džiaugtis.
Užauginti ir į gyvenimą išleisti šeši vaikai, jau sulaukta devyniolikos
vaikaičių ir trijų provaikaičių.
Likimo išbandymai
Buvo 1948-ųjų birželio 22-osios rytas. Pažadino
vyrų riksmai. Per porą valandų reikėjo susirengti tolimon kelionėn.
Išvažiavo Izabelė į Sibirą su abiturientiška išleistuvių suknele.
Ir nuo pirmų dienų rašė dienoraštį ką valgė, kur sustojo. Gretimame
vagone dardėjo ir būsimo vyro šeima. Gyvuliniai vagonai sustojo
Buriat-Mongolijoje.
Sibiro platybėse Izabelė ištekėjo už lietuvio
Kazimiero. Vienas po kito pasaulį išvydo vaikai Adomas, Antanas,
Stasys, Viktorija.
Vyriausiam Adomėliui buvo tik metai ir du mėnesiai,
kai jis sunkiai susirgo, jau merdėti ėmė. Jauna mama klykdama
bėgo pro duris pagalbos. Tarpduryje pasitiko jos mama, pasičiupo
pamėlusį, traukulių laužomą vaiką ir liepė melstis prie Švenčiausios
Mergelės Marijos paveikslo, prašyti jos užtarimo. Izabelė ant kelių
parpuolė, veidu sruvo ašarų upeliai, o ji be paliovos meldėsi rankas
grąžydama. Nebežinojo, nė ką Švenčiausiai Mergelei pažadėti. Prisiminė
Žemaičių Kalvariją jei Adomėlis pasveiks, aplankys tą šventą vietą.
Sūnus pasveiko, o motina savo pažadų nepamiršo.
Ketverių metukų Antanukas pasiklydo taigoje. Viltys
jį susigrąžinti buvo jau beveik prarastos. Adomėlis, timptelėjęs
už rankovės, mamą pakvietė maldai prie Dievo motinos paveikslo.
Ir vėl stebuklas!
Ramoškiuose, į kurią jauna šeima sugrįžo 1958-aisiais,
gandrai aplankė dar tris kartus ir atnešė Kazį, Zitą ir Jovitą.
Pačią jauniausią liga pasiglemžė nė metukų nesulaukusią...
Ištesėti pažadai
Prabėgo keli dešimtmečiai. Užaugo ąžuolai sūnūs,
liepos dukros. Tik Izabelė nepamiršta savo duoto pažado aplankyti
Žemaičių Kalvariją. Ten lankėsi su vaikais, ten rengiasi ir šią
vasarą su vaikaičiais ir provaikaičiais važiuoti.
Motina, į gyvenimą dorais žmonėmis išlydėjusi
savo vaikus, dabar dažnai priglunda prie sodyboje parimusio Rūpintojėlio,
kurį drožti pradėjo amžiną atilsį vyras Kazimieras, o užbaigė sūnūs
Adomas ir Kazys. Mano menininkai, didžiuojasi motina.
Vaikai
Sodybos kieme stovintis Rūpintojėlis I.Urbonienei
didžiausias ramstis įveikiant bet kokias gyvenimo negandas.
Antanas miškininkas. Jo rankomis sodinti ąžuoliukai
ir eglaitės ošia prie Vilkijos upelio pakrančių ties tėvų sodyba.
Dukros Viktorija ir Zita nenuilstančios keliauninkės. Šiandien
mama ir nebeatmena visų vietovių, kuriose jos apsilankė. Bet ir
pati Izabelė 1993-iųjų vasarą užsispyrė aplankyti Paryžių, Lurdą.
Niekas senolės neperkalbėjo nei dėl amžiaus, nei dėl sveikatos.
Stasys, pasilikęs prie žemės, gyvena arčiausiai mamos. Izabelė gyvena
viena, bet ne vieniša. Nėra dienos, kad jos kiemo vartelių nepravertų
vaikai, kad neskambėtų telefonas: Mamyt, kaip tu laikais?
Joniškio rajonas
Autorės nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|
