Ramus gyvenimas sūnaus šeimoje
Vytautas BAGDONAS
|
Dvi Matulevičienės marti
Birutė ir anyta Kazė gerai
sutaria, niekad nesipyksta,
viena apie kitą gražiai atsiliepia
Autoriaus nuotrauka
|
Kas nežino Svėdasų krašte (Anykščių r.) darbštaus
Moliakalnio kaimo ūkininko Jono Matulevičiaus? Būdamas itin kruopštus,
pareigingas ir tvarkingas, jis uoliai triūsia savo laukuose. Prireikus
atskuba pagalbon kaimynams ir net aplinkinių kaimų ūkininkams
kam žolę nušienauja, kam javus nukerta ar bulves nukasa. J.Matulevičiaus
turima technika, nors ir nebe nauja, bet dirba kaip laikrodis. Turi
jis savo sodyboje įsirengęs ir gaterį, tad pageidaujantieji čia
gali paruošti medieną statyboms, išsipjauti lentų.
Visi tik gražiausiais žodžiais kalba apie moliakalnietį
J.Matulevičių. O kai kas pašmaikštavo, kad Jonas turi ir vieną ydą
nenori bendrauti su žurnalistais ir fotografuotis. Tuo įsitikinau
ir pats asmeniškai. Kai lankiausi Moliakalnyje ir ketinau pasišnekučiuoti
su šiuo ūkininku, jis patarė pabendrauti su žmona Birute ir motina,
o pats išskubėjo prie darbų.
Šneki, daug ką menanti, per aštuoniasdešimtmečio
slenkstį peržengusi Kazė Matulevičienė didžiuodamasi pasakojo, kad
Moliakalnis jos gimtinė. Sodyba, kurioje dabar jinai su sūnaus
šeima gyvena, jos motinos Karolinos Grižaitės. Kai Karolina ištekėjo,
čia apsigyveno jos vyras Juozas Miškinis. Kiti Miškinių šeimos vaikai
išsibarstė, sukūrė savo šeimas. O jinai, K.Miškinytė, liko gyventi
su tėvais. Kai ištekėjo, užkuriomis atėjo vyras Vladas Matulevičius.
Užkurys buvo tėvelis, vėliau tokiu tapo ir mano vyras, sako
senoji Kazė. Ji pasakojo, kad troba, kur prabėgo jos vaikystė, jaunystė,
gražiausi gyvenimo metai, neatpažįstamai pasikeitusi, perstatyta.
Kartu su K.Matulevičiene gyvena sūnus Jonas su
žmona Birute ir jų vaikai moksleiviai Arūnas bei Aušra. Pasak Kazės,
jos vaikai Jonas ir Danutė išaugo dori, darbštūs, pamaldūs, tad
dėl jų širdies neskauda. Šalia tokių vaikų rami senatvė. Džiaugsmo
ašaras braukė senolė, kalbėdama apie savo marčią Birutę. Su ja po
vienu stogu gyvena jau dvidešimt metų ir labai puikiai sutaria.
Kai K.Matulevičienė buvo gydoma Vilniuje, visą laiką ją slaugė tai
dukra, tai marti jos nesitraukė nuo ligonės. Dabar jai reikia
daugiau priežiūros, pagalbos tad marti, sūnus, vaikaičiai vis
būna šalia, viskuo pasirūpina.
Pašnekovė gyva Moliakalnio istorija, ji žino
daug įvairių padavimų, istorijų.
Anksčiau atskiros dalys didžiulio kaimo, įsikūrusio
palei Beragio, dar vadinamo Svėdasų, ežerą, buvo vadinamos skirtingai:
Salų galas, Patiltė, Kunigo kalnas ir pan. Tai susiję ir su
konkrečiais gyvenimiškais faktais, ir su padavimais. Pro Moliakalnį
nuo Svėdasų vieškeliu galima buvo pasiekti Rokiškio krašto miestelį
Salas. Taigi kaimo dalis į Salų pusę vadinasi Salų galas. Apie
Kunigo kalno atsiradimą byloja tokia sakmė. Esą važiavo keliu kunigas
su Švenčiausiuoju, kuris iškrito arkliams pasibaidžius. Tuomet atsirado
į ežerą tekanti versmė, o žmonės tas vietas pavadino Kunigo kalnu.
Moliakalnietė papasakojo iš senolių girdėtą dar
vieną istoriją. Gyvenę du broliai dvarininkai. Vienas piktas ir
žiaurus, nuo jo labai kentėdavo baudžiauninkai. Jie savo išnaudotoją
nužudė. Žmonės sakydavo, kad be kunigo palaidoto smurtautojo dvarininko
dūšia aplinkui dažnai klaidžioja, todėl nuo ežero pusės tuomet
pakyla stiprūs vėjai, griaunantys net daržines.
Į mūsų pokalbį įsiterpia ir senosios Kazės marti
Birutė. Ji papasakojo apie ūkininkavimą. Matulevičių šeima ūkininkauti
pradėjo pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėdama vilties, kad lydės
sėkmė. Savos žemės turi 20 hektarų, dar 130 ha nuomoja. Augina grūdines
kultūras, rapsus, grikius, turi karvių. Apie ūkininkavimą pašnekovė
kalba be didelio džiaugsmo. Patyrė, kad iš žemės ūkio galima tik
pragyventi, bet ne prasigyventi. Ką pasistatė, kokią techniką įsigijo
tai tik anksčiau, ūkininkavimo pradžioje, kada buvo didesnės pieno,
augalininkystės kultūrų supirkimo kainos. Vėliau pamatė, kad žemės
ūkis arba atneša nuostolių, arba tik grąžina tai, ką jau esi į pasėlius,
gyvulininkystę įdėjęs. Pasak B.Matulevičienės, nieko iš anksto negali
planuoti, nes esi priklausomas nuo gamtos ir valdžios. Nežinai,
kokie bus metai, kokią paramą iš valstybės gausi, ką auginti bus
nuostolinga, o ką apsimokės. Visa laimė, kad valstybė dar skiria
dotacijas ir kad iš ES žemės ūkiui parama irgi ateina. K.Matulevičienė
marčiai pritarė, kad šalies valdžia labiau turėtų remti žemdirbius
ir neleisti jų skriausti visokiems privatininkams, firmų atstovams,
ūkininkų darbo vaisius supirkinėjantiems žemomis kainomis. Senolė
prisiminė prieškario laikus, kai pieną pristatydavo į Svėdasų pieninę.
Svėdasų seniūnija, Anykščių rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|