„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. rugsėjo 16 d., Nr. 4 (14)

PRIEDAI









Buvo kelių valstybių kareivis

Bronius VERTELKA

Aloyzas Petronis gali
pasidžiaugti sudėtinga
savo gyvenimo istorija
Autoriaus nuotrauka

Panevėžietis Aloyzas Petronis gauna neblogą pensiją, tačiau jos didžiąją dalį tenka atiduoti vaistams. Sveikata ypač suprastėjo nuo pernai, kai kažkas jį užpuolė ir sumušė gatvėje. O šio žmogaus gyvenimo istorija – kaip neparašytas romanas.

Kilo savanoriai

Šiltėjant orams, vyrai vis dažniau užsukdavo į Taujėnų mokyklą. Susėdę tarpusavyje diskutuodavo, ar verta eiti. Kiekvienas turėjo teisę išsakyti savo nuomonę. Kovo mėnesį pradėjo rinktis į Ukmergę. Paėmę stipriausio Punių kaimo ūkininko Kačinsko pastotę, pasikinkę porą arklių, leidosi į kelionę. Pakeliui rinko savanorius. Ne vien iš Radžiūnų, gimtojo Aloyzo kaimo, bet ir iš visos apylinkės. Atbėgo pusbrolis Valentinas iš Kraupėnų kaimo. Susirinko pilnutėlis vežimas. Sustojus Taujėnuose, laimingo kelio visiems palinkėjo vietos valdžia. Kiekvienas savanoris turėjo po medinę dėžutę, į kurią susidėjo lašinių, dešros, naminės duonos.

Ukmergėje pervilkti kariškomis uniformomis vieni kitus vos pažino. Kiti drabužiai, kareiviškos kepurės pakeitė vyrų išvaizdą. Juos, pamokę, kaip elgtis su ginklu, pasiuntė į Ašmenos rajoną. Apgyvendino Alšėnų vienuolyne. Tuo metu jis buvo tuščias. Buvo perspėti, kad reikia saugotis ir lenkų, ir rusų partizanų.

Perrengė vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma

Generolui P.Plechavičiui atsisakius saviškius atiduoti į fronto pirmąsias linijas, rinktinė buvo išsklaidyta. Savanorius atvežė į Kauną. Vokiečiai juos nuginklavo, išrengė ir visus drabužius sumetė į laužą. Apvilko vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma. Kaune ne vienas savanoris nuo tokios tarnybos bėgo. Sukišti į vagonus su savimi teturėjo po katiliuką maistui ir po šaukštą. Jonas Pūkas, trejais metais vyresnis Aloyzo pusbrolis, ragino šokti iš važiuojančio prekinio vagono. Netoli krūmelių jis šoko ant geležinkelio sankasos ir pasileido upelio link. Kol pastebėjo sargybiniai, traukinys nuriedėjo keletą kilometrų. Pradėjus šaudyti, Aloyzo pusbrolio pėdos buvo ataušusios.

Kišenėse negalėjo būti jokio metalinio daikto

Savanorius atvežė į didelį miestą. Dažni oro pavojaus signalai versdavo lįsti į rūsį. Vokiečių karininkai atvyko pasirinkti vyrų. Aloyzą kartu su kitais atvežė į didelę šovinių gamyklą. Toliau tvoros niekur neleido išeiti. Valgė tai, ką sugebėjo atsivežti.

Iki gamyklos – miško keliu apie keturis kilometrus. Naujokų elgesį stebėjo sargyba. Kur bėgsi, jei aplink vielos tvora. Perrengė baltais drabužiais ir pareikalavo, kad kišenėse neturėtų jokio metalinio daikto. Rūkyti gaudavo tris cigaretes per dieną. Aloyzas nebuvo rūkalius, todėl savo tabako davinį prisiekę pypkoriai jam siūlydavo išmainyti į pusę kepaliuko duonos. Vieno kepaliuko forminės duonos turėjo pakakti trims dienoms. Sviesto – ant peilio galo. Kava – juoda, bet be cukraus.

Mokėdamas rusų ir lenkų kalbas, pramoko vokiškai

Tarp rusų, ukrainiečių, dirbo 38 lietuviai. Aloyzas lengvai su kitakalbiais susišnekėjo, nes mokėjo rusiškai ir lenkiškai. Bendrauti su tokiais laisvai neleido, tačiau su jais persimesti žodžiu kitu pavyko. Kraudami artilerijos sviedinius turėjo dirbti kaip automatai. Vokietės moterys atveždavo plonyčių sumuštinių, nors pačios jų sočiai neturėjo. Darbų vadovas, paliegęs vokietis, žinojo tvarką, mokėjo spausti, kad užduotį kuo greičiau įvykdytų. Sargybinis Rudolfas, armijos tarnybai netikęs jaunas vyras, net dirbančius pastumdydavo. Už nepakenčiamą elgesį jį vadino Rudžiu.

Maždaug po pusmečio lietuviams patikėjo ginklus. Vieni stodavo į sargybą, kiti dirbdavo. Teko budėti ir priešlėktuvinėje gynyboje. Maitino kaip ir visus vokiečių kareivius. Kartu valgykloje valgydavo ir jų karininkai. Jie stodavo į tą pačią eilutę su visais. Aloyzas čia pramoko kalbėti ir vokiškai.

Apeninų kalnų link

Artėjant Rytų frontui, į arkliais kinkytus vežimus pakrovė ginklus. Judėjo naktį. Šviesos buvo išjungtos. Aušra užklupo vykstant per vieną miestelį. Užskrido lėktuvai, kurie pražudė dvylika vyrų. Taip iš 38 lietuvių liko 26. Aloyzo kulkos nelietė.

Keliaujant Apeninų kalnų link, apgyvendino lageryje. Sienos – tarp lentų pripilta spalių. Trūko kuro šildymui. Stovint sargyboje, ėmė leistis parašiutininkai. Tapo šviesu kaip dieną. Besitraukiantieji iškėlė baltas vėliavas. Atidavė ir ginklus. Tarp mūsiškių buvo ir truputį suprantančių angliškai. Amerikiečiai suvarė visus į garažą. Kankino alkis. Tarp Amerikos kareivių pasitaikė ir vienas lietuvis. Buvęs panevėžietis, su tėvais įsikūręs JAV, atitempė maišą duonos. Po kelių dienų visus įkurdino lauko lageryje. Žmonių – daugybė.

Stebino amerikiečių kareivių elgesys

Nebuvo nei vandens, nei duonos. Ištroškusieji gaivinosi lietaus lašais. Po devynių bado dienų amerikiečiai ėmė vežti vandenį. Prie jo eilės – didžiulės. Davė po tabletę. Ją įmetus vandenin, skystis pasidarė labai rūgštus. Kilo įtarimas, jog nori nunuodyti. Pradėjo duoti duonos. Jokių maisto atsargų kaupti neleido. Ką atvežė, iš karto išdalijo. Daug nedavė, kad ilgai badavusieji nesusirgtų. Netrukus vyrai visko turėjo sočiai.

Keistokai atrodė amerikiečiai kareiviai. Ginklai – ant pečių, ant pilvo – sukryžiuotos rankos. Užsirūko, praryja gurkšnį viskio ir traukia toliau. Nusiėmę šalmą, išmeta jį aukštyn ir sutratina kaip rėtį. Tokį dar koja paspiria. Surūkę cigaretę, likusias pakelyje meta lagerininkams per tvorą.

Kalbino pereiti į JAV tarnybą

Amerikiečių karininkas per vertėją klausė, kas norėtų tarnauti jų armijoje. Siūlė sąlygas: ištarnavusieji joje šešerius metus, gaus JAV pilietybę. Galės važiuoti į Ameriką, gyventi joje kur nori ir bus aprūpinti visą savo gyvenimą. Niekas iš lietuvių neišsidavė, kad sutiktų.

Po savaitės prisistatė kitas verbuotojas. Vėl panašias kalbas dėstė. Lietuviai beveik pusę metų tarnavo kartu su amerikiečiais. Puikūs jie vyrai pasirodė. Apvilko padoriais drabužiais. Gavo įsakymą užlyginti bombų išmuštas duobes. Kastuvo ar kitokio įrankio neturi. Nežinodami ką veikti, duobes rankomis užkasinėjo. Valgyti gaudavo vos ne kaip per Velykas. Jau devynios valandos ryto, bet mašina su pusryčiais nesirodo. Po sekundės įvažiuoja ji su maistu. Tiksliu laiku būdavo ir pietūs.

Atvažiavo rusai agituoti, kad grįžtų namo. Lietuviai svarsto: karas su japonais nebaigtas, tai amerikonai mus, svetimšalius, grūs su jais kariauti, ten ir galą gaus. Išlydėjo grįžtančiuosius su orkestru. Jie pateko į rusų zoną.

Sutrintos kelnės vėl išsilygindavo

Su amerikiečių duotais drabužiais ir dirbo. Berlyne žmonių mažai. Lietuvių brigadininkas – rusų leitenantas, buvęs vokiečių belaisvis. Pasigyrė, jog buvęs Lietuvoje, lankęsis ir Ukmergėje. Aloyzas netiki: „Leitenante, meluoji“. „Pažinojot tokį Sabulį, Deveikį?“ – nenusileido karininkas. Sabulis didžiausią malūną Ukmergėje turėjo, Deveikis prieš karą miestui elektros šviesą tiekdavo. Taip ir tapo abu lyg iš vieno krašto kilę.

Turėjo fabriko įrenginius krauti į konteinerinius vagonus. Drabužiai tepaluoti, net blizga, o vandens nėra. Rado užsilikusio kanalizacijos šulinėlyje. Smarkiai vandenyje ištrynė kelnes. Be jokio muilo. Taip išplautas patampė – jos vėl kaip naujos. Kiekvieną dieną šulinėlyje taip skalbdavo amerikietiškus drabužius.

Pietums pasimelždavo karvę, kurią buvo numatyta vežti į Rytus. Vaikščiojo visi kur nori ir kada nori. Į sargybą nekreipė dėmesio, ši net pagarbą lietuviams, taip aprengtiems, atidavinėjo.

Nepasiekus Lietuvos, užsibuvo Lenkijoje

Trise nusprendė traukti arčiau namų. Jokių dokumentų neturėjo. Valgyti norisi, skrandis maršą groja. Pagaliau pajudėjo traukinys Lenkijos link. Stabtelėjo jis didesniuose miestuose. Atvyko iki Bresto. Vyrai galvojo, kaip čia prasimanius užkąsti. Turėjo gerą amerikietišką milinę – gal ją pasiūlyti? Mato žmogų, nešantį ant pečių krepšį su dešromis. Trūktelėjo – ir pabiro rinkės. Panašiai ir duona apsirūpino. Užtat alkį apmalšino.

Sutiktas žmogelis iš Baltarusijos gąsdino, jog grįžtančiuosius į Lietuvą kelias nuves į Sibirą. Patarė laikytis Būgo upės dešiniojo kranto. Užėjo į stambų ūkį. Kluonas naujas. A.Petronis gerai kalbėjo lenkiškai. Ten ir pasiliko. Kiti du irgi čia pat darbo susirado. Lenkijoje Aloyzas išgyveno daugiau nei 20 metų.

Anksčiau grįžti į gimtinę negalėjo

Mirus motinai, A.Petronis gimtinę pamatė 1965 metais. Jautė, kad jo namai yra sekami saugumiečių, tikintis jį pagauti. Iššokęs iš važiuojančio traukinio ir grįžęs namo pusbrolis Jonas Pūkas pasakojo, kad Aloyzas gyvas ir turėtų irgi parvykti.

Tiktai Lietuvai tapus laisvai, tinkamai buvo įvertintas A.Petronis – jis apdovanotas Lietuvos kūrėjų savanorių medaliu. Panevėžietis jį gavo iš Lietuvos kariuomenės vado Jono Kronkaičio rankų. Likimo bandymus ištvėrusiam A.Petroniui paskirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. Greitai bėga metai. Gaila, kartu su jais nyksta ir žmogaus sveikata. A. Petronis prastai mato, jam skauda kojas.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija